svetainė

- Apie ką tu šneki...? Aš net dorai jai į lūpas nebuvai įsisiurbęs. - piktai atrėžė Elenai mostelėdamas ranka. Jis nekentė kai jam dėl kažko priekaištaujama, nors tai ir buvo gana ryškus pavydo reiškinys, duodantis jam pliusą. Jam visko žymiai per daug. Dabar stovėdamas tarp dviejų, jo gyvenimą pakeitusių žmonių jis turi elgtis lyg niekur nieko...Tačiau jis taip negali ir tiesą sakant negali aiškintis visko prie Jeremio, kadangi šiam apskritai neturėtų rūpėti jo ir Elenos reikalai.

- Man Džeremis aiškiai sakė, kad išsiskyrė su Bonę , nes kažkoks "nepažįstamasis" davėsi su Bonę. Tu supranti , kad DAVIMASIS ir BUČINYS yra du skirtingi dalykai Deimonai?! - va ir Elena rėkt ant jo pradėjo, išsilies jau dabar kaip reikalas. - Galėjai pasiguldyt į lovą bet ką ! Bet Bonę?! Aš išvis nesuprantu kaip tu šitaip galėjai pasielgt! - visai pamiršus, kad Džeremis kambaryje Elena šūkavo. Pyktis su kiekviena sekundę vis didėjo. - Nenuostabu , kad išsiskyrėm, būtų buve dar smagiau tai sužinot būnant su tavim tuose pačiuose sąntykiuose...

-Apie viska. Pradedant mano išgelbėta gyvybe ir baigiant,kad užstojai mane mokykloj
tarė jis ramrahp Damono spraktelėjimas jam nerūpėjo
-Tu draugų, Enzo, mane. Tad nemeluok. Gali grasinti man nerūpi,aš nebijau
atšovė jam ir pasisuko i Elena kuri rėkę
-Nerėk ant jo. Kalta Bone ne jis. Ji korėsi jam ant kaklo. Kar neesat kartu Damon blogai visi ta žino
pasakė seserei

- Jeri ar galėtai mane palikti su Elena? - paklausė klausydamas abiejų. Jis negalėjo sakyti tai prie kitų, nes jis visuomet jautėsi tvirtas, stiprus ir išvermingas, o kadangi viena Elena žinojo jo tikrąjį veidą, šis ir norėjo kad viskas liktų tarp jų dviejų. O paskui vėl pradės šėlt su savo riksmais.

Tylėdama susikryžiavo rankas ant krūtinės ir tikėjosi, kad Džeremis paliks juos vienu du.

-Gerai palieku vienus
atsiduso jis
-būsiu viršuj jei reiks
išėjo

Klausydama Deimono žodžių Eleną šiek tiek nusiramino. - Aš suprantu, kad tos skyrybos mums privedė prie tokios situacijos, bet tikrai nesitikėjau, kad šitaip pasielgsi Deimonai... - ramia tonacija ištarė ir atsidūso. Nepaisant tų skyrybų Elena vistiek mylėjo Deimoną, gal nebe taip kaip anksčiau, bet vistiek mylėjo. Jeigu anksčiau kas minutę apie jį galvodavo, dabar galvoja apie jį kas tris keturias minutes. Elena niekuomet nemokėjo ir ko gero nemokės išmesti sąntykiu iš galvos. Kiekvieną dieną mažiausiai šimtą kartų juos apmastys ir bandys suprasti ką mergina juose padarė ne taip ir kuo jie jai neįtiko. - Kita karta jeigu ką ir guldysies į lovą, man to žinot tikrai nederėtų ir paprašysiu, jog tai nebūtų kas nors iš mano geriausių draugių. - prikando lūpą . - Tu gal ir galvoji , kad man visiškai neberūpi ką veiki ir su kuo, tačiau yra atvirkščiai. Tu man rūpi begalo, nes nepaisant visko ką tu padarei aš vistiek nesugėbėsiu nustot mylėt tavęs. Per daug nepakeičiamų akimirkų patyrėm už kurias tave pamilau Deimonai... - tiesiog norėjo išsakyt Elena absoliučiai viską kas dėjosi jos galvoje.

- Nori pasakyt, kad tarp tavęs su Bonę nieko neįvyko ir aš čia laidausi tokiom replikom? - Elena giliai įkvėpė ir iškvėpė. Šįkartą prieš kažką sakydama Elė labai lėtai sau mintyse žodžius atsirinkinėjo. Mažiausiai norėjo eilinį kartą įskaudint Deimoną ar vėl kokią nesąmonę pasakyt. - Aš negaliu tavęs nemylėt, tai neįmanoma... - atsidūso ir stebėjo kaip vaikinas prie jos priėjo ir paėmė jai už rankos. Pajautus Deimono rankos šilumą jai per kūną perbėgo šiurpuliukai. - Aš suprasiu, jeigu tu visiškai nebenori turėt reikalų su manimi... Atsiprašau, kad kas kartą mum susitikus aš tau gyvenimą gadinu. Atsiprašau, kad dažnai pasakau visai ką kitą nei norėčiau.. - Elena dar norėjo atsiprašyt dėl begalės dalykų bet tiesiog suspaudė lūpas į tiesią liniją. Kažkaip nujautė, kad šneką per daug ir jau eilinį kartą pradėjo nusišnekėt, tad nenorėdama jokio akių kontakto mergina nuleido akis žemyn. Dabar ji bijojo dėl to ką Deimonas gali pasakyt, juk neištvers mergina, jeigu jis atsisakys visų ryšių su ja...

Pakėlus akis Elena stebėjo kiekviena jo judėsį. - bet ... dabar... - atsidūso, išpradžių norėjo ką kitą sakyt, bet pagalvojo, kad geriau patylės to nepasakius, nes tai tik dar labiau viska apsunkins. - Taip.. atsiprašau ir dėl to. - tai pasakius Elena vėl nudelbė akis žemyn. Negalėjo net pažiūrėt į Deimoną daugiau. Mergina šiuo metu viduje skruodė visi jausmai besiveržiantys į šonus. Nebežinodama ką ir daugiau jam pasakyt Elena tylėjo.

Elena nužingsniavo sofos link, ant jos atsisėdo, atsidarė tą kitą burbono butelį, jį užsivertė, tuomet pastatė atgal ant stalo ir susiėmus už galvos sedėjo tyloje.

greitu žingsniu įžengęs į svetainę, nužvelgė patalpas, įvertindamas, kolkuriatorium apskaičiuodamas matmenis ir kitą stafą, kad žinotų kur mest bumerangą su verbena. Pastebėjas vieną turbūt iš tų padarų, žiūrėjo niekinamu žvilgsniu, tačiau neišsidavė, kad atėjo su tam tikru tikslu,- Heyyy, gal galit pagelbėti žmogeliui?-pažiūrėjo į merginą esančią svetainėja, tiksliau antru planu į ją žiūrėjo, mat jo kaip medžiotojo instinktas buvo gan didelis kad būtų pakantus šios būtybės išoriai.

Pajautus kažkieno širdies plakimą Elena kaip mat sutriko. Atsisuko į asmenį esantį dabar šioje svetainėje. Atsistojo ir kelis žingsnius žengtelėjo link jo, nelabai suprato iš kur jis čia atsirado, bet galbūt Džeremio čia koks draugas, kas čia žino. - Amm.. žinoma. Tu pas Džeremį? - klausiamai kilstelėjus antakį viršun nužiūrėjo Dean'ą. Rankutes susidėjo ant šonų ir laukė kol vaikinas pasisakyks kokiu reikalu jis randasi Salvatorių namuose.

Šis rimtu veidu apžiūrinėju svetainę, ar kur dar nėra kokio padaro, paminėjus Džeremį, jo pirmoji mintis buvo, kad jis vienas iš tų pačių vampyrų kaip ir ji, mat nebuvo per daug įsigilinęs į šeimų istorijas.-Ne, esu tikras, kad atėjau pas tave, Gilbert,-dėptelėjo žodžiu, rimtu veidu žiūrėdamas į ją taip pat žengė kelis žingnsnius link jos.

- Iš kur žinai mano pavardę? - kiek nepatenkintu ir šiek tiek nustebusiu veidu žiūrėjo į Dean'ą. Viduje jautė, kad čia kažkas negerai. - Mes pažįstami? - matydama kaip jis žengė kelis žingsnius, nejučia pati vieną žingsnį priekin žengė, drąsi moteriškė Elena. Atidžiai stebėjo kiekvieną vaikino judėsį.

-Atvykimas su tikslu, verčia pasidomėti, apie tam tikro gyvenimo būdo žmonės,-vyptelėjo pikdžiugiškai, tačiau neleido sau per daug atsipalaiduoti. Akylai stebėdamas merginą, mintyse planavo apie ginklų panaudojimą, kurį panaudoti, kaip panaudoti ir t.t. -Nusiramink, brangute, net jai ir būtumėm pažystami nemanau, kad sutartumėm,-šypsojosi ta pačia šypsena ir ir vis artėjo prie jos.

Klausydamasi vaikino žodžių Elena labai įtartinai pakreipė galvą šonan. - Kokiu dar tikslu? - Elenos instinktai viduje tiesiog rėkė, kad ši neštų iš čia kūdašių, bet protas liepė likt. Pamažu Elena pradėjo gniaužti kumštukus. - Aš rami kaip niekad. - pamelavus žvilgsnį sutelkė tiesiai į vaikiną, iš vietos nebejudėjo daugiau. - Ir kodėl tavo nuomonę mes nesutartume? - tempė gumą Eleną, stengėsi kiek tik įmanoma daugiau sužinot apie asmenį esantį svetainėje.

Stebėjo merginos elgesį, išmokęs atpažintį nerimą ir kitas blogas emocijas pradėjo dar labiau šypsotis, jis lyg ir jautė šiokį tokį pasitenkinimą savimi kai prieš jį esantis žmogus sutrinka,-Manau, jog pati supranti,-kilstelėjo antakius ir nežymiai palenkė galvą, žiūrėjo į ją užvertęs akis.-Hmm...rami, jaučiu kaip tavo venos viena nuo kitos šokinyja, netrambomu ritmu,-šis ramiu tonu šnekėjo, stengdamasis išblaškyti merginą,- Na tu esi ne toks padaras kurį  galėčiau pamėgti,-šnekėjo kuo įtartiniau, kad ši pagaliau pradėtų jo bijoti, vis gi nžbaimė jį paskatintų rimtesniems veiksmams

- Jauti? - Elenai tuoptelėjo į galvą, kad šis vaikinas tikrai negali būt žmogus, tad rimtai įkvėpė ir lėtai iškvėpė. - Aš ne padaras. - piktai atsikirtus atsirado prie vaikino ir šį iš visų jėgų stumptelėjo ant žemės. Tuomet atsitraukus atgal per žingsnį stėbėjo jį, nebuvo ištikrinta kokios rūšies atstovas šiuo metu randasi Salvatorių namuose.

-jaučiu, patikėk kaip jaučiu,-dar labiau susidomėjas ir įrėžias akis į ją stebėjo, na, jis realiai tikrai nejautė ir tuo labiau neužuodė jos baimės, tačiau įbauginti naujus vampyrius tampa vis lengviau ir lengviau. Šis pastūmtas, pažiūrėjo į ją psichišku žvilgsniu kuris sakė, kad nė velnio nepasiduos tokiems jos pasitapšnojimams ir atsistoja, artėjo link jos,- padaras, mieloji, esi miręs padaras.-kartodamas šiuos žodžius žvelgė į ją, gan pasipiktinusiu žvilgsniu ir ruošdamas ginklus stengėsi ją išvesti iš kelio.

- Jaustum jeigu tavęs nors kažkiek bijočiau. - lūpų kampučiu šyptelėjo, tiesą pasakius Elena tikrai bijojo, bet meluot irgi nors ir nemokėdama bandė. Mergina atkreipė dėmesį į ginklus esančius Dean'o rankose. Šiek tiek iškėlus smakrą pažvelgė į vaikino veidą ir tarė - Jeigu būčiau mirus ar galėčiau padaryti šitaip? -akimirksniu atsiradus prie jo sugriebė už vaikino riešo ir planavo ginklą ištraukt tiesiai jam iš rankos