Alaricko irštva po griuvėsiais

Alarickas tik nusijuokė.-Manai man tai rūpi?-pakėlė antakį.-palyginus šie žodžiai dar glosto man širdį.-tarė žvelgdamas į Eleną.-o dabar-ranka mostelėjo i išsigandusius žmonės.-te prasideda puota?-priėjęs prie jų prapjovė dar kelis kalus, kad pasklistų krauojo kvapas ir viliotų Eleną dar labiau.

- Man visiškai nesvarbu tau rūpi ar ne, nes čia ne tu Alarikai. Tu taip pasielgt negalėtum... - kai šis perežė gerklę dar kelioms aukoms Elena visiškai nesivaldė, akimirksniu atsirado prie sekančios aukos kaklo ir išsiurbė beveik visą gyvybę iš jos. Mažą plaukelį paliko, tikėdamasi, kad turės progą pagydytį šį žmogų. Lygiai tapatį padarė ir su kita auka. Nepaisant to, kad žmogiškumo dėka paliko aukas leisgyves Elenai žudyti patiko. Ir netgi labai patiko.

Su šypsena ant veido Rickas stebėjo Eleną. -Mažiau kalbų Elena daugiau darbų.-paragino ją dar tik labiau, jam patiko stebėti kaip ji nesivaldė ir siurbė kiekvieną lašelį iš bejėgių žmonių kūnų.

Kiek atsikvėpusi nuo kraujo siurbimo Elena pravirko. Negali ji atlaikyt tokio spaudimo, jeigu kai vieną auką nužudė per tą laiką kol buvo vampyrė ir sąžinė ją tuomet užgraužė, galima įsivaizduot kokios emocijos slegia Eleną dabar..

-Nagi, nebūk tokia silpna, juk čia beverčiai žmonės, jie niekam nereikalingi, juk geriau mirti nei kankintis vienatvėje, argi netiesa Elena? mm?-priėjęs prie jos nusišypsojo, tačiau ne šypsena, kuri paguostu, bet šiurpinančia, kuri tikrai nieko gero nežadėjo.

Atidžiai stebėjo kiekvieną Alariko judėsį, jo elgesys Elenai visai nepatiko, mat ši nebegalėjo atpažinti žmogaus kuris jai buvo vos ne kaip trečias ar ketvirtas tėvas. - Žmonės nėra beverčiai. - piktai atsikirto Alarikui, jug šis irgi kažkada toks buvo, visi, absoliučiai visi žmonėmis buvo, o Eleną gyvybę labai vertiną.

-Nejau? Jei jie būtų vertingi, pasaulis būtų kitoks, jie tik gyvena, kad egzistuotu ir kas čia vertingo, jų ir taip per daug šiame pasaulyje, pora šimtų nepakenks jei mirs.-Alarickas tik gūžtelėjo pečiais ir pažvelgė į sužalotus žmonių kūnus.-Jei nebūtum virtusi vampyre, gal būt būtum gyvenusi ramų gyvenimą, o gal būtum šių silpnųjų vietoje.-mostelėjo į vos leisgyvius žmones.-tik jau tavimi maitintųsi, o ne tu jais.-Alarickas nusijuokė.

- Tu ir pats kadaise buvai žmogum. Negi neprisimeni? Negi nebuvai laimingas turėdamas šeimą, gyvenimo meilę šalia? - klausiamai kilstelėjo antakius viršun. - Jeigu aš būčiau likus žmogum ,dabar būčiau pažeidžiama ir negalėčiau savęs apsiginti. - staigiai atsistojus atsirado prie Ricko ir jį iš visų jėgų stumptelėjo į sieną

-Viskas kas buvo, to nebeliko.-rickas rimtai pasakė, nors jam tai net nerūpėjo. Atsitrenkęs į sieną jis tik darpasiuto, paėmė Eleną už kaklo ir prirėmė prie sienos keldamas ją už kaklo.-blogai pasielgei Elena, nereikėjo to daryti.-vis labiau gniaužė jos kaklą.

Netikėjo ,kad Rikas absoliučiai prarado savo žmogiškumą. Kai šis ją pagriebė Elena pradėjo muistytis ir stengėsi jo ranką nuo savo kaklo patraukt. Kojos nesiekė žemės, tad Elė netrukus pradėjo dūsti, tai tik dar labiau nenorėdama pasiekt žemę stengėsi jo ranką patraukt. Visus nagus suleido jam į ranką.

Nejautė Rickas skausmas, tik ne tada kai jis pasimėgaudamas stebėjo bejėgę Eleną. Iš visų jėgų galiausiai jis ją trenkė į sieną ir greitai prisiartinęs dar kartą ją pakėlė ir trenkė į kitą sieną.-Žmogiškumas - silpnybė. Silpnybė, kuri turi būti išnaikinta, nors tu ir vampyrė, bet esi silpna, gal gali apsimesti tokia, tačiau niekada nebūsi stipri.-Alarickas priklaupė prie jos kūno ir nusijuokė.-Kokia tu bejėgė, negi tikrai manai, kad ką nors pasieksi puldama mane?-pakėlė antakį ir dar garsiau nusijuokė.-Tu tokia naivi.-atsistojęs spyrė jai į pilvą.

Paskraidžius kelis kartus pro sienas Elena pradėjo kosėt krauju. - Kaip tik atvirkščiai. Žmogiškumas yra stiprybė, kurios tu atsisakei, nes buvai per silpnas, kad ją išsaugotum.. - gavus spyrį į pilvą Elena susirietė iš skausmo, gal ir bejėgė prieš jį buvo tačiau pasiduot tikrai nežadėjo. Jeigu nuleis rankas ji ko gero mirs.

Alarikas tik galėjo nusijuokti.-tu bandai mane įtikinti, nors manau, kad pati nori įsitikinti, kad žmogus tai stiprybė, taip niekada nebuvo ir nebus Elena, susitaikyk pagaliau su tuo.-atsidusęs Alaricas atsirėmė į sieną ir stebėjo bejėgę merginą.

- Aš tavęs nebandau įtikint, tik sakau tai, kad atsisakei savo žmogiškumo, vien dėl to nes buvai SILPNAS. Ne kas kita o SILPNAS padaras egzistuojantis žemėje! - labai stipriai išryškino Elė žodį "silpnas". Pamažu pradėjo vėl atsistot, tikrai nepasiduos Elena

Pajautusi Sivirės rankas ant savo kaklo irgi makaluotis pradėjo ten. Būtų jos žodžiams atsikirtus, tačiau nespėjo nieko pasakyt. Didžiulio smūgio dėka atsitrenkė į krūvą žmonių stoviniuojančių kampe. - atsiprašau... - tyliai sumurmėjo. - Aš jais nesimatinsiu. - piktai atrėžus sukaupė visas jėgas ir pribėgus prie Sivirės čiupo jai už plaukų ir trinktelėjo į sieną.

Alarikui nepatiko Elenos elgesys tas atsidūręs prie jos suėmė jos rankas už nugaros.-Nagi...ar gražu taip elgtis, kitomis aplinkybėmis merginų muštynėmis mėgaučiausi, bet atidėkime tai, ką manai?-nusijuokė Alarickas tebelaikydamas Elenos rankas.-Nebūk kebli, liko tik keli žmogeliukai, nejau nori, kad jie kankintųsi? mmm?-pakėlė antakį.

Dabar jau pusiau bejėgė buvo. Mąstė kaip jai iš čia ištrūkt. - Gerai. Jeigu aš išgersiu jų visą kraują, patenkintas būsi? - jai tik reikėjo, kad šis ją paleistų tik tiek.

-hmm...žinoma.-gūžtelėjo ir privedęs ją prie žmonių stumtelėjo Eleną į juos.-O dabar gerk.-griežtai tarė.

Lėtai pritūpė, prisitraukė žmogų prie savęs, ir raminančiai suspaudė jo ranką. Kurdama pabėgimo planą, žinojo, kad jai reikės daugiau jėgų negu jų turi dabar. Tad suleido iltis žmogui į kaklą, šį kartą kraujo gėrimas buvo kitoks. Elena galėjo valdytis, nes jos niekas su tuo krauju neerzino. Išgėrus gal pusę žmogaus kraujo Elė atsitraukė ir atsikvepė. Nuo lūpų varvėjo šiltas, šviežias kraujas. Rankute persibraukė per lūpas nusivalydama kraują, tuomet atsistojo, pribėgo prie dežės, ją pakėlė ir sviedė į Ricką. Tuo pačiu ta dėžė atsidarė ir iškrito viskas kas buvo joje. Tokį vaizdą Eleną pamačius visiškai sutriko.

Alarikas laisvai išvengė dėžės ir nusijuokė. Priklaupė prie jos turinio, paėmė dvi grandines su antrankiais ir priėjęs surakino Elenos rankas, bei grandinėmis pritvirtino prie sienos.-Maniau, kad būsi paklusni, o dabar žiūrėk ko turiu imtis.-pakraipė galvą nusivildamas ir išėmė iš dėžės iškritusį kuolą. Vartydamas jį rankose priėjo prie Elenos ir suvarė jį jai į pilvą dar šiek tiek pasukiodamas.-o maniau, kad paklausysi manęs.-atsidusęs rickas net neketino greitu metu ištraukti kuolo, mėgavosi Elenos kančiomis.

Vistiek virtimas vampyrę Elenos klišumo nepakeitė.. Pajautus ant rankų antrankius akimirksniu bandė juos nutraukti, tačiau nesėkmingai. Šoko būsenoj buvo matydama, kad Alarickas eina su kuolu link jos . - Nedary... - nespėjo net žodžio pabaigt, kai pajautė tragišką skausmą esantį jos pilve. Elė stipriai susiraukė ir garsiai kvėpavo, norėjo, kad tą daiktą iš jos išimtu.

Po kelių akimirkų kuolą pasukiojus jį ištraukė iš jos.-Nekrėsk kvailysčių Elena...pamatysi kokį skausmą gali sukelti kiti ginklai, tik žinok...šis skausmas neprilygs tiems kurių sulauksi jei nedarysi to ko sakau.-sušnabždėjo jai į ausį ir šiek tiek atsitraukė.

Kai Alarikas ištaukė kuolą iš jos Elena giliai atsikvėpė. Žaizda pamažu pradėjo savaimę trauktis. Lėtai pakėlė akis į Ricką. - Aš skausmo nebijau. Tuo labiau nežadu nusileisti kažkam, kas yra silpnavalis. - suburbėjo. Baimės jausmo Elena kolkas nejuto, juk neįsivazidavo kas gali būt žiauriau už pagalį pilve.

Atsiduso.-ir kaipgi tave užčiaupti?-mąstė rickas, sugalvojęs ištraukė verbenos ir sugrūdo jai į burną, laikė jos veidą, kad ji nesugebėtų išsižioti ir visko išspjauti.