Priimamasis

Štai Aizekas ir vėl grįžta į patalpą, kurioje jau gulėjo du kartus dėl rimtų sužalojimų, dėl kurių, net vilkolakio savybė greitai gyti nepadėjo. Tačiau šį kartą jis atėjo čianais ne to. Vaikinui būtinai reikėjo susrasti Melisa McCall, kažkaip sunkei jam sekasi susisiekti su Skotu, tad gal jo mama galėtų jam truputi padėti. Deja moteris sėdinti prie registratūros stalo liepė vaikinui palaukti, turbūt Skoto mama yra gan užsiėmusi. Na Aizekas turi laiko, tad įsitaisęs ant kėdės išsitraukė savo telefoną ir žaidė kvailus žaidimus, kad galėtų "prastumti" laiką.

Praėjus penkioms minutėms po paskutinio žmogaus, jauno vaikino, įėjimo į priimamojo skyrių, netrukus pro duris įžengė ir kitas siluetas. Laibos merginos šešėlis, krentantis ant sienų nuo blausių šviesų, pranešė visiems galvas panarinusiems ir eilėje laukiantiems žmonėms apie jos būvimą čia, kartu su jais. Nors daug kas ir nesusidomėjo, mat buvo per daug užsiėmę savais reikalais, visgi registratūroje dirbanti moteriškė pakėlė savo raudonais plaukais apžėlusią galvą ir ištempė nosį, susidomėdama, kas vėl trukdys jai vakarienės metą. Prie jos darbo stalo priėjo mergina. Ji atrodė gana jauna, nedidukė, laiba, paprasta ir kažkuo įdomi. Tačiau netrukus darbuotojos dėmesį patraukė per šviesiaplaukės merginos dešinįjį skruostą bėgantis kraujo upelis, kuris lėtai ir ritmiškai bėgdamas tekėjo per visą veidą, kaklą iki pat marškinėlių apykaklės į ją galiausiai įsigerdamas. Visa viršutinė rūbo dalis dabar buvo persisunkusi tiršto, tamsaus kraujo spalva. Mergina nieko nesakė, tik pastovėjusi prie stalo paėmė bilietėlį į eilę ir atsisėdo ant kėdės laukti savo eilės.

Per pora minučių vaikinas jau buvo pralaimėjęs apie trisdešimt kartų, atsidusęs atlošė savo galvą į kėdė ir pasislinko kūnų žemiau, vos neatsiguldamas ant jos. Ištiesė vieną koją, kuri trukdė praeiviams, o kitą laikė sulenkęs ir šiek tiek pasvirus į šoną. Dešinąją ranką porą kartų perbraukė per galvą, suveldamas savo tamsias garbanas. Jo dėmesį patraukė šešėlis, kuris nukrito ant jo veido. Lėtai suraukdamas veidą pasuko į netoli sėdinti žmogų. Tai buvo mergina: šviesių plaukų, jauna, graži. Aizekas truputi primerkė akis, kadangi mergina buvo kažkur tikrai matyta. Suraukęs kaktą truputi pakreipė galvą į šoną, atremdamas į rankos kumštį. - Lilith? - nustebusiu balsu paklausė. Mergina tikrai buvo labai panaši į jos pažįstama "drauge", kuria matė labai, labai senai.

Lilth ramiai sau sėdėjo ir žiūrėjo kaip laikrodžio sekundinė rodyklė pamažu juda prie dvylikto numeriuko, o pro jį praėjusi vėl bando pasiekti tą patį tikslą. Tas laikrodis, jo darbas, jo rutina jai priminė žmones, jų gyvenimus, jų kasdienybę. Tokią apgailėtinai nuobodžią, abejingą, nesirūpinančią kitais, susitelkusią tik į savo tikslus. Merginos dėmesį patraukė vyriškas balsas. Pakėlusi antakius šiek tiek aukščiau nei įprastai, Lilith atsisuko ir lengvai apsilaižė šiek tiek paryškinas lūpdažiu lūpas. Akimirką spoksojo į vaikiną abejingai, tada kiek pamirksėjo ir prisimerkė sutrikusi. „Taip?“- paklausė ji akivaizdžiai nesusigaudydama, kas čia su ja šneka ir ko iš jos nori.

- Am, nepameni manęs? - kiek sutrikęs paklausė. Tai turbūt ji pagalvojo Aizekas. Jokių abejonių, ta pati Lilith, kuri buvo vaikino auklė, kai jis bus jaunas. - aš Aizekas. - pirštu parodė į save lėtai pakildamas kėde ir labiau įsitaisydamas. Alkūnėmis pasirėmė į kojų šlaunis ir šalia veido stipriai suspaudė kumščius. - tas mažas, nerangus vaikis.. - bandė šiek tiek priminti jai savo vaikystės bruožus, kilstelėjo lūpų kampučius. Paskutinį kartą, kai Aizekas šią mergina matė, ji buvo dar labai jauna, dabar tokia pasikeitusi tik išvargusi vaikino akimis atrodė. - ko čia lauki? - kilstelėjo antakį.

Lilith prastai gaudėsi savo ankstesniame gyvenime, galbūt dėl to, kad prisiminti to, kokia ji buvo anksčiau, dar prieš pasikeitimą ir tapimą kita mergina, ji nenorėjo. Visgi Aizekas buvo jos atmintyje, norėjo ji tai pripažinti ar ne. Palinksėjusi kelis kartus davė suprasti, kad ji atsimena jį. Tačiau nieko daugiau ir nepakomentavo, tik suspaudusi padažytas lūpas kažką tyliai sumūkė sau po nosimi it karvutė. Sulaukusi klausimo,  Lilith apsidairė ir parodė vaikinukui lapelį su numeriuku, atkišdama jį prie pat jo nosies ir akių. Tada lyg didžiuodamasi tuo, kad ji įregistruota eilėje, susidėjo rankas ant kojų ir palygino sijono raukšles. Kalbėti ji daug nemėgo, tik ne tokiomis aplinkybėmis, o juk bilietukas su juodais numeriukais ant viršaus pasako tikrai daug.

Mergina tikrai buvo ne tokia kokia Aizekas atsimena, rodėsi, lyg visai kita mergina sėdėtu, tik panašių veido bruožų. - tau..Viskas gerai? - kiek sunerimęs paklausė. Gal kažkas nutiko? O Aizekas buvo vienas iš tų smalsių žmonių, kurie norėjo viską žinoti, žinoma, klausinėja tol, kol į veidą negauna. Ir čia geriausiu atveju. - kažkokia.. Ne tokia atrodai. - jo veide pasirodė truputi dirbtinas šypsnis, kuris rodė ir šiokia tokia nuostaba. Atkišus jai lapelį priešai jo veidą, jis kiek atsitraukė. - aišku.. - suraukė antakius. Visiškai nieko nesuprato.. Kas šiai merginai ne taip? Kiek pamena jis, šviesiaplaukė buvo viena iš tų, kuri mėgdavo šnekučiuotis ir juokauti. Nuleidęs akis, krašteliu stebėjo merginos bilietėlį, o tada jos likusiu judesiu.

„Geriau ir būti negali.“- tarė ji kiek išplėsdama savo akutes ir nužvelgdama visus susirinkusius žmones bei pro šalį skuodžiančius daktarus bei seseles. Jai norėjosi užšokti ant vieno iš gultų ir pavažinėti po priimamąjį, bent tiek pasilinksminti šioje bjaurioje skylėje. Lilith atbula ranka perbraukė per savo skruostą taip ištepliodama visą veido pusę bei plaštaką krauju. Pamačiusi, kad jo ranka tapo ryškiai raudona, mergina nusivalė ją į savo sijoną ir toliau sau dairėsi ramiai. „Na, ką gali žinoti, žmonės keičiasi.  Galbūt aš irgi pasikeičiau, todėl ir atrodau kažkokia ne tokia.“- dabar jau nuotaikingai šnekėjo pasidėjusi rankas sau prie kojų ant kėdės bei maskatavo kojomis it mamos laukianti mergaitė.

Vaikinas kiek suraukė antakius kol žiūrėjo, kaip ji valosi savo kraują nuo skruosto į savo sijonėlį. Aizekas rankų pagalba greitai pakilo nuo kėdės ir eidamas prie merginos iš kelnių galinės kišenės išsitraukė servetėlę, perlenkęs ją per puse atsargiai uždėjo jai ant skruosto ir pažiūrėjęs jai į akis šyptelėjo. - žmones tik pakeičia tam tikri įvykiai. Tad koks tavasis? - rimtu veidu paklausė, kiek mestelėjo žvilgsnį į skruostą nuo kurio tekėjo kraujas. Kita ranka švelniai paėmęs jos ranką priglaudė prie skruosto, kad pati spaustu servetėlę. - pasilaikyk kol tave apžiūrės. - vienu keliu priklaupė ir sumetė rankas ant kairiosios kojos šlaunies. Trumpam nuleidęs galvą apsilaižė viršutinę lūpą, bet greitai žvilgsniu grįžo prie jos.

Lilith kiek išpūtusi akeles pažiūrėjo į pagelbėti prišokusį vaikiną. Taip, ji atsiminė, kaip būdama pas jį vakarais laukdavo jo tėvų, kaip Aizakas prašė jos leisti bent kelias valandas vėliau eiti miegoti, kaip abu naktimis sėdėdavo ir valgydavo spragėsius su karamele bei žiūrėjo siaubo filmus, po kurių paskui abiems naktį būdavo ne visai ramu. Tačiau tai buvo praeitis, jis – praeitis, ji pati – tik prisiminimas. Uždėjusi ranką ant nosinaitės, kurią taip rūpestingai parūpino Aizekas, Lilith  atsiduso. Ji nebuvo tikra, ką ji turėtų atsakyti į jo žodžius, bet jo klausimas tikrai peveikė jos gynybinį instinktą. „Koks dar įvykis, nebūtinai turi būti įvykis, kad žmogus pasikeistų, kartais užtenka tik noro.“- mergina neilgai trukus numetė nosinaitę sau nuo veido ir ėmė aštriais nagučiais kasyti bei draskyti savo žaizdą, taip paleisdama iš veido tik dar daugiau kraujo.

- Na aš netikiu, kad žmonės keičiasi be priežasties. - truputi suraukęs antakius šypteli. Aizekas kiek suraukė veidelį, kai Lilith patraukė nosinaitę sau nuo veido, bet akis voš iššoko, kai ji pradėjo drąskyti savo žaizdą. Vaikinas sugriebė jai už rankos, truputi pakildamas. - ką darai? - sumišęs paklausia. Jo veidas buvo išsigandęs ir įniršęs, Aizekas stengėsi nepersistengti spausdamas jos ranką, kadangi kartais jam sunku suvaldyti savo jėgą. - nedaryk taip. - paliepė jai griežtu balsu. - kas tau pasidarė? - pats net papurtė galvą. Tai tikrai buvo ne ta pati miela, graži ir linksma auklytė kuria jis pamena, šita buvo visiškai kitokia, jis jautėsi, lyg jos net nepažinotu.

Lilith stebėjo vyriškį kaip kokią bandomąją beždžionę, kiekvieną jo judesį ir jo reakciją į jos veiksmus ji sekė akimis taip įdėmiai, kaip mokslininkas, sekantis savo darbo eigą. „Na, galbūt tuomet tai yra tavo bėda, kad tu tuo netiki, o galbūt žmonės nenori pripažinti, kad priežastis yra.“- galiausiai tarė ji ir ramiausiai žvelgė į savo ranką, po to nusukdama žvilgsnį ir į vaikino pusę. Jo pakraupęs žvilgsnis kažkodėl prajuokino Lilith. Lengvai šyptelėjusi ir parodžiusi baltus dantukus ji atmetė plaukus įkvėpė oro. „Pasauly daug žmonių.“- teištarė, šnekėdama vėl it užsislaptinusi agentė, kuriai nevalia nieko pasakoti aplinkiniams. „Užteks žinoti tik tiek, kad ne su visais žmonėmis pasaulis elgiasi teisingai.“- Lilith galiausiai trūktelėjo ranką į save taip išsilaisvindama iš Aizako rankų. „Bet jei nepatrauksi savo letenų, gali būti, kad blogi žmonės atsisuks ir prieš tave.“- tarė ramiausiai, nei grasindama, nei ką. Tiesiog jis turėjo žinoti, kad įsakinėjimų, ką daryti ir ko nedaryti, ši mergaitė tai tikrai nemėgsta.

Mergina tikrai bendravo su Aizeku šlykščiai, jos šypsena iš vis privertė vaikiną susiraukti. Ta šypsena nebebuvo tokia nuoširdi, kaip ankščiau, dabar labiau priminė tokia šypsena, kuria rodo merginos, turinčios rimtų problemų. - pavyzdžiui, kaip tu su manimi? - kilstelėjo antakį. Vaikino atžvilgiu, šviesiaplaukė tikrai elgėsi neteisingai, už pagalba kurią suteikė Aizekas, ji net nepadėkojo, o tik dar labiau pasunkino sau padėtį. Išlaisvinus merginai ranką, Aizekas trumpam dar palaike ją ore, o vėliau suspaudęs stipriais kumšti nuleido prie kojos. - pamenu, kai žaisdavom tomis kaladėlėmis. - išsišiepia nuleisdamas akis į ligoninės plyteles. Tamsiaplaukio nuomone, jog gerai vaikystės prisiminimai turėtų pagrąžinti dabartine situaciją, kuri tikrai buvo nekokia, dėkui Lilith pokyčiams. - kurias aš vėliau visur išmėtydavau ir nervuodavais, nes amžinai ant kokios nors užmindavai. - nusijuokia.

Taip, merginai geros manieros ir geras suteiktas pirmas įspūdis nebuvo svarbus , todėl jos manieros Lilith kėlė mažiausiai minčių ir susimąstymų.  Pirmąją vaikino pasakytą žodžių dalį ji tiesiog praleido pro ausis apsimesdama nieko negirdinti ir nematanti, tačiau į jo bandymą sugrąžinti ją senus laikus ir patiekti jai ant lėkštutės, kad,  galbūt, pralinksmintų ją, ar vėl pabandytų ją padaryti tokią, kokia ji buvo prieš tuos metus, tai patraukė jos dėmesį. Stebėdama vyriškio akis mergina tik suklapsėjo blakstienomis ir lengvai, kiek nenuoširdžiai šyptelėjo. Jai šis bandymas atrodė kiek naivus, nors, už pastangas galbūt galima ir devintuką su pliusu parašyti. “Kaip neatsiminsi, buvai pirmas vyras, kuris sukėlė man tiek skausmo, aš nuolatos mėlynėmis nusėta vaikščiodavau tik per tave.”- tarė ji vėl visą gražų atsiminimo momentą sumaišydama su pagieža kažkam.

Vaikinas stengėsi truputi palaužti Lilith, bent kažkokiais prisiminimais. - na aš buvau mažas berniukas. Retas vaikis nemėgsta smurtauti. - kilstelėjo pečius šyptelėdamas. - o kaip mano mėlynės, kai tėvas mane primušdavo? Tu nieko nedarydavai. - šyptelėjo. Iki kol Aizeko tėvas mirė, prieš jį būdavo naudojamas smurtas, priežastys būdavo įvairios: atsikalbinėjo, blogi pažymiai ar šiaip bloga nuotaika. Žiauriau būdavo tada, kai jį pradėdavo uždarinėti rūsį, šaldiklyje. Vaikinas iki šiol bijo mažų patalpų ir negali ramiai jose išbūti neeidamas iš proto. - manau tuos prisiminimus tikrai turėtum atsiminti. - nusijuokia. Žinoma, ką ši mergina matė, dar buvo niekis, palyginus kas vykdavo, kai Aizekas likdavo su tėvu dviese. - aš nesuprantu. - gūžteli pečiais ir išsišiepia. - kas po galais tau nutiko? - išrietęs antakį skanavo merginos veidą.

„Koks vaikis nenori smurtauti? Visada tikėjausi, kad kuo daugiau jų susivaldytų ir netenkintų savo tokio troškimo. O tai, kas vyko tarp tavęs ir tėvo, tai tik buvo pavyzdys gyvenimo, kurį dabar šiaip ar taip gyvena bent 60 procentų visos populiacijos. Aš niekada nemačiau, kaip jis tave mušdavo, mačiau mėlynes. Tačiau sunkiai tikėjau, kad jos galėjo būti nuo tavo tėvo. Jūs nesutarėt, buvo visai normalu manyti, kad bandai jį apšmeižti. Tavo tėvas visada su manim elgdavosi gerai, aš jam priekaištų niekada ir neturėjau.“- kalbėjo ji ramiausiai, lyg ta dalis, apie kurią Aisakas šnekėjo, apskritai neegzistuotų, lyg jo gyvenimas jai nė nerūpėtų. Tiesa buvo ta, kad būtent taip ir buvo. „Kodėl tu vis tikiesi, kad man kažkas nutiko? Kodėl negali tiesiog pasėdėti nesužinojęs. Žmonės keičiasi, susiprask pagaliau.“- tarė mergina agresyviai rankos mostu nusivalydama savo lūpas, per kurias nutekėjo lašelis kraujo.

- Tu net neįsivaizduoji ką man teko iškęsti. - rimtai linkteli. Vaikinas iškentėjo tikrai daug, bet Derekui paverstus jį vilkolakių viskas pasikeitė, jis nebebijo. - man nebuvo jokio tikslo apšmeižti savo tėvo, visi žinodavo kas jis per vienas. Visi žinojo kas man daro, bet niekas nieko nesakė. - rimtai linktelėjo. Turbūt visi kaimynai yra matę ir girdėja Lahey elgesį namuose, tačiau visi sakė, kad tai tik Aizeko ir jo tėvo reikalas. Jam pabodo iš merginos bandyti kažką išpešti, tad atsiduso ir tiesiog atsisėdo atgal į kėdę. - gerai, atstoju. - atsisukęs rimtai linkteli ir atlošęs galvą žiūrėjo į stačiakampio formos lempą, kuri baigė perdegti. Tas lempos mirgėjimas visai buvo malonus, sumetęs rankas ant krūtinės galvojo apie visus tuos dalykus, kurie jau buvo įvykę: tėvo smurtą, Dereko išvarymą ir žinoma Alison. Paskutinį kartą ją matė per kovą su Nogitsune. Jis norėjo su ja susitikti, tačiau bijojo ir pats nežino dėl ko.

„Na, kad ir kas ten dėjosi jūsų šeimoje, tai kitiems nerūpėjo. Seniai jau visiems aišku, kad kol pačio žmogaus kažkas neliečia, tol jam nusišikti ant kito žmogaus gyvenimo, laimių ir nelaimių. Ir kvaila būtų neigti, kad taip yra, tiek tu, tiek aš, visi turim savo bėdų, į jas ir įninkam, o tai, kas vyksta aplink, tai tampa nebe taip svarbu.“- galbūt Lilith ir buvo kiek keistoka, kiek pamišusi ir abejinga viskam, bet dabar visai nuoširdžiai pasisakė apie tai, kokie žmonės yra abejingi kitų skausmui. Ji niekuomet kitų ir nekaltino, nes žinojo šią tiesą – kol tau neįgels, tol tu kitam padėti išsitraukti bitės geluonies nė nesuskubsi. „Džiugu, kad pagaliau susivokei. Visada buvai atkaklus ir norėjai viską žinoti, deja, ne visada tai galima padaryti.“- tarė ji suimdama dantimis apatinę lūpą ir nutraukdama sudžiuvusią odelę nuo jos. Giliai įkvėpusi oro Lilith apsidairė. Ji matė, kad vaikino veidas išdavė jo emocinę būseną, tačiau ji ne tiek nenorėjo lįsti, kiek jai tai tiesiog nerūpėjo. „ko tu čia lauki? Pats atrodai gana sveikas, bent išoriškai...“- tarė ji galiausiai praverdama lūpas ir pažvelgdama į vaikiną ir vėl.

Aizekas tyliai sukikeno. - tu viska matai su tokiu pesimizmu.. - lėtai purtė galvą į šonus ir trumpam sučiaupė lūpas. Na, šis vaikinas irgi toks būdavo ir gan ilga laiką, gerai kad atsirado žmonių išvadavusiu jį iš tokio mąstymo. - jeigu nenori pasakotis, gera. - pasuko trumpam žvilgsnį į šviesiaplaukė ir kilstelėjo lūpų kampučius. - tai ne mano reikalas, tad leisiu tau vienai tvarkytis reikalus. Jeigu nori žalotis - prašau. - kiltelėjo antakius parodydamas nuostabos mina. - bet kad būtų greičiau, gal tiesiog patrankyk galvą į sieną. - gūžtelėjo pečiais. Jeigu ji su juo šlykščiai bendraus, Aizekas tikrai neapsimes kažkokių mielu berniuku, kuris bandys kažką pakeisti. Tikrai ne. - laukiau ponios McCall. - pasižiūrėjo į telefoną, jau ilgai gan laukė, turbūt be reikalo. - bet turbūt ji taip ir nepasirodys. - atsiduso ir vėl atsisuko į Lilith. - o tavęs, net klausti nereikia. - išsišiepė. - turbūt kitą savaitę ateis su praskelta galva. - nusijuokė. Na gal šiek tiek per žiauriai pasakyta, bet dabar Aizekas jautėsi kiek įsiaudrinęs ir supykęs ant jos, nors turbūt jai tai vuisiškai nėra įdomu.