Suoliukai #2

...

Tai nebuvo pati keisčiausia vieta, kur Džonotanas nuspręs prisėsti. Įsitaisęs ant suoliuko atsargiai padėjo krepšį su įrangą šalia kojos. Deja, šiandien nepasisekė. Nei vilkolakių, nei nieko - tuščia. Niekados nematė dar tokių ramių miškų, Meksikoje būdavo šiek tiek kitaip. Bet turbūt šių dviejų vietų nedera lyginti. Medžiotojas pagalvojo, kad gal sutiks kažką tokioje vietoje kur mažiausiai galima tikėtis, bet pirmiau poilsis po tokių ilgų landžiojimų pamiškėje. Sukuprinęs nugarą, alkūnėmis atsirėmė į kojų šlaunis ir stipriai suspaudė abidvi rankas į vieną kumšti, atrėmė į smakrą. Žvilgsniu lakstė po visą kapinių aplinką. Buvo tuščia. Labai ramu ir truputi kraupoką. Kapinės atrodė labai senos, kai kurių kapų beveik, net nebesimatė.

Vaikino dėmesį patraukė šalia atsisėdusi Lydia. Džonotanas išsitiesė ir primerkęs akis nužvelgė šalia sėdinčia merginą. Jos žodžiai sukėlė vaikinui nuostaba. - Kas? - truputi pasilenkęs paklausė. - kas tave čia atvedė? -kilstelėjo antakius. Džonotanas žinojo, jog Lydia yra banšė, bet nelabai ką apie jas išmanė iš vis apie jas daug nežinojo, tik tiek jog gali pranašauti mirtį. - tau viskas gerai? - kiek sunerimo. Lydia atrodė gan labai keistai, lyg pasimetusi, lyg nežinodama ką čia daro. Pakilęs nuo suoliuko atsitūpė priešais sėdinčia raudonplaukė ir atsargiai suėmė už rankų. - Lydia? - tyliu balsu kreipėsi į ją. Jam rodėsi, jog ji vos jį girdi.