...think about something Winston Churchill once said:
“If you're going through hell, keep going.“

 

Share | 
 

 svetainė.

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
AutoriusPranešimas
Svečias
Svečias

RašytiTemos pavadinimas: svetainė.   Tr. 07 15, 2015 7:31 pm

Atgal į viršų Go down
Svečias
Svečias

RašytiTemos pavadinimas: Re: svetainė.   Tr. 07 15, 2015 7:32 pm

Nesvarbu, kaip stipriai Derek stengėsi atsikratyti visų nemalonių minčių, jau nuo pačio ryto šį kankino bloga, kiek šiurpinanti nuojauta. Tą pačią akimirką, kai didelį, tamsiomis spalvomis dekoruotą kambarį nušvietė pirmi auksiniai saulės spinduliai, kažkas tvirtoje vyro krūtinėje suspurdo, privertė iki kraujo sukąsti apatinę lūpą bei suraukti antakius, lyg kokia keista, erzinanti mintis būtų nusprendusi apsigyventi šio galvoje. Šaltas dušas, privertęs kiekvieną vilkolakio kūno dalelę įsitempti, stipri kava, net šimtai atsispaudimų neleido tai paikai minčiai išnykti ir tik tada, kai galiausiai suvokė, jog vistiek privalės susitaikyti bei praleisti dieną slogios nuotaikos apsuptyje, šis prisiminė Braeden. Kiek laiko praėjo nuo paskutinio jų susitikimo, kai švelnų merginos veidą nušvietė žaismingas šypsnis, o rudos akys užsidegė savotišku džiaugsmu bei aistra. Tas keistas jausmas krūtinėje galėjo būti širdgėla, nerimas ar neapykanta, tačiau taip pat egzistavo maža galimybė, jog tai - ilgesys, diena iš dienos augęs ir galiausiai atsiskleidęs, visu savo svoriu užgriuvęs ant sunkiai plakančios širdies, privertęs tvirto sudėjimo vyrą pasijusti tokiu mažu bei pažeidžiamu. Vis dar susiraukęs bei kiek nepatenkintas, kadangi kaip užsigrūdinęs vyras šis tiesiog negalėjo pripažint ilgesio, šviesiuose pataluose galiausiai susiradęs išsikrovusį telefoną, vaikinas nejučia išsižiojo, leisdamas nusivylusiam garsui palikti rusvas lūpas. Penkioliką minučių pralaukęs ir tik tuomet įsijungęs nedaug pakrautą telefoną, galiausiai sumaigė žinutę ir išsiuntė šią merginai, su viltimi, jog nepasirodys per daug beviltiškis. Nė nežinodamas ar ši ateis, Derek pasidarė dar vieną puodelį juodos kavos bei sudribo ant sofos, tikėdamasis, jog ši iš tiesų pasirodys.
Atgal į viršų Go down
avatar
Parašyti pranešimai : 125
Claim : Tandy
Pas mus nuo : 2015-07-11
Braeden
all cruelty springs from weakness

RašytiTemos pavadinimas: Re: svetainė.   Tr. 07 15, 2015 8:54 pm

Yra gan nedidelis skaičius žmonių, kuriuos pamačius su teisėsaugos institucijos uniforma suabejoji, ar tai gali būti įmanoma. Tiems žmonėms priklausė ir Breiden. Na, keista matyti ją tokią būdavo tiems, kurie ją pažinojo kaip samdinę. Juk kaip žmogus, už pinigus galintis atlikti beveik viską, apeinantis sistemą gali būti sistemoje. Dirbti sistemoje. Kokia korumpuota turi būti ta sistema, kad žmogus savo gyvenimo būdu prieštaraudamas jai, dirba prie jos saugojimo. Na taip, žinant apie antgamtiškus dalykus supranti, kad kartais reikia apeiti taisykles, dėl didesniojo gėrio, bet tai, kaip Breiden jas apeidavo, tikrai nėra kartais ir tai tikrai nebebūdavo būtina. Bykon Hilso šutvė žiūrėjo gana teigiamai į tamsiaplaukę, nes visi jos atlikti darbai, kuriuos jie žino, buvo jiems naudingi ir jiems padėjo. Jie ją matė kaip gerietę. Niekas šiame mietelyje nežinojo, net Derekas, apie ne itin dorus darbus. Ji dirbdavo blogiesiems, ji buvo įsitikinus, kad dėl jos kaltės yra miręs ne vienas ir ne du gera šiam pasauliui dariusių žmonių. Na, tas vaikinas iš tiesų nesugeba susirasti paprastos merginos, kuri nebūtų kažkiek psichopatė, sugebanti nejausti sąžinės. Na, bet Breiden visomis galimybėmis stengėsi tokia nebūti, ypač dabar. Bendravimas su šiais žmonėmis jai priminė tą jausmą, kai darai kažką gero, kai priklausai gerųjų blokui. Ji norėjo tokia būti. Tai tikriausiai ir pastūmėjo ją grįžti į tarnybą. Na, oficialiai ji niekada nebuvo išėjusi iš darbo teisėsaugoje, bet tą laikotarpį, kai ji buvo pradingusi, nebūtų galima pavadinti labai darbingu. Gan keista buvo vėl kasryt vilktis uniformą ir kabintis ant kaklo ženklelį, bet jausmas buvo išties geras. Vėl eiti į darbą kaip paprastam žmogui buvo vienas iš punktų stengiantis grįžti prie normalumo. Tą dieną darbe gauti žinutę iš Dereko buvo išties malonus jausmas jai. Kurį laiką Breiden galima sakyti vengė Dereko. Ne, ne vengė, bet nesistengė per daug su juo susimatyti. Juodaplaukė tikriausiai iš pradžių stengėsi visą savo gyvenimą susidėlioti į vietas, ypač tada, kai žinojo kad visas tas Dereko mirimas tebuvo evoliucionavimas ir visas šitas reikalas gali būti ir truputi palaukti, bet pamačius vilkolakio vardą savo telefone ji negalėjo susilaikyti nuo pagundos. Ilgesys irgi nebuvo labai įprastas jausmas šiai maršalei, juk nuo mažens ji visada būdavo viena. Turėti žmogų, prie kurio ji galėjo prisirišti ir net pasiilgti... tai buvo jai nauja. Tas jausmas ją netgi erzindavo, kadangi tai buvo jai nepažįstama, Breiden jautėsi labai pažeidžiama. Tą ji pajuto tada, kai manė, kad Derekas mirė. Ji puikiai prisiminė kaip sunku buvo paleidinėti tas kulkas matant bedvasį jo kūną. Ji nebenorėjo jausti jo jausmo, ne, ji bijojo vėl tai išgyventi. Bet mergina suprato, kad turės su tuo susitaikyti, nes būnant paprastu žmogumi prisirišimas prie kitų yra gana įprastas dalykas. Taigi, dėl Dereko ji išėjo iš darbo anksčiau, anksčiausiai kai tik galėjo. Įsėdusi į savo automobilį ji nulėkė prie jo lofto, na, bet vis vien jai teko užtrukti beveik valandą nuo žinutės gavimo. Dėl viso to skubėjimo prie vaikino durų slenksčio ji stovėjo su ta tarnybine uniforma, ženkleliu kabančiu ant kaklo ir šautuvu dirže. Gerai gerai, šautuvą su savimi ji turėjo kone visada, ji bijojo kad ją visada gali užpulti žmonės iš praeities, o ji žinojo, kad žmonės su kuriais ji turėjo reikalų, buvo gana kerštingi. Tai bylojo ir nemenkas randas ant Breiden kaklo. Tik stovėdama šalia durų ji suprato, kad taip ir neatsakė į vilko žinutę, tad tą minutę ji tikėjosi, kad jis nebus išėjęs iš namų ir jai neteks atrodyti kaip kvailei. Lėtai pravėrusi buto duris ji įžengė į jį. Kelis kartus sumirksėjusi ji peržvelgė visą butą, kol jos akys užkliuvo už Dereko. Išvydus šį vaikiną ją užliejo... ji net nežinojo, kaip pavadinti tą jausmą. Lyg palengvėjimas, susimaišęs su kažkokia neįprasta laime ir ramybė. Nejučia nusišypsojusi maža šypsena ji įžengė į butą uždarydama duris už savęs.
-Sveikas,- net pati nustebusi, kaip nuskambėjo jos balsas Breiden atsikrenkštė,- taip tu praleidi visas savo dienas, kai niekas nebando tavęs nužudyti?
Ji puikiai matė nešvarų kavos puodelį ir ant sofos nuo gulėjimo joje kiek išvartytas pagalves. Akivaizdu buvo, kad Derekas šiandien nieko naudingo nenuveikė.

_______________________________________________________________________________
we just did an awesome job of not dying
 
Over my mind What you do to me? Like lightning when I'm swimming in the sea From the very first time we loved From the very first time we touched Walking on wires and power linesn You put your body on top of minenEvery time that you lift me upnDid a heaven and stars above
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
Svečias
Svečias

RašytiTemos pavadinimas: Re: svetainė.   Tr. 07 15, 2015 10:15 pm

Tiesa ta, kad susipažinus su žiauriomis antgamtinėmis paslaptimis, gyvenimas niekuomet nebesugrįždavo į savas vietas. Nuobodi rutina persipildydavo įtarimų, keistų žvilgsniu bei nepatiklumo, savotiško įspūdžio, kad kiekvienas, net ramiausias žmogus patalpoje, gali būti kažkas kitokio, kažkas, kieno krūtinėje liepsnoja pyktis, širdgėla bei skausmas. Juk iš to ir susidėdavo svarbiausios mitinių būtybių sąvybės, tiesa? Vilkolakiu Derekas buvo jau daugybę metų, tačiau dar nei karto nesutiko savo rasės atstovo, kurio gyvenimas būtų tarsi rožėmis klotas, veikiau aštriais spygliais, kurie į tvirtus, treniruotus kūnus durdavo kiekvieną akimirką, nesvarbu, kaip šie stengtųsi to išvengti. Būdamas kitokiu, galiausiai prisitaikai prie vienišumo, ramybės bei supančios tylos, atsitrauki nuo socialinio gyvenimo, dažnai palieki brangius žmones užnugaryje vien tam, kad šių neįskaudintum, nesunaikintum nuostabios ideologijos apie ramų, įprastą pasaulį. Pats Derek, jeigu atvirai, puikiai žinojo, kad sėkmė - be jo pusėje, dėl ko dažnai tiesiog nutylėdavo savo jausmus, prikąsdavo liežuvį ir nusijuokdavo, net jeigu kažkur giliai jo viduje kribėdavo mintis, kad tas juokas išsklaido visas įmanomas galimybes. Breiden, šiuo atveju, buvo visai kitas atvejis. Drąsi, savimi pasitikinti bei apsiginti mokanti moteris buvo viskas, ko jam kažkada reikėjo, tačiau dažnai žvelgdamas į šią, Hale suabejodavo. Nesvarbu, kokia drąsi ar nuostabi, tačiau vis tiek gyvas, kvėpuojantis žmogus, kurio venomis pulsuoja kraujas, o širdyje karts nuo karto užgimsta žiauri baimė. D. visuomet buvo pernelyg atsargus, prarado per daug žmonių, kad dar kartą leistu kažkam nukentėti dėl jo kvailų sprendimų. Per lygiai keturiasdešimt penkias minutes ir trisdešimt dvi sekundes, Derekas galiausiai priėmė tvirtą, aiškų sprendimą - Breiden nepasirodys. Numetęs telefoną visai netoli sofos, pačiupęs artimiausią pagalvę ir pakišęs ją po pakaušiu, vyras galiausiai užmerkė liūdnas akis su viltimi užmigti.. Tačiau mažiau nei po pusvalandžio šio svajingas snaudulys buvo sutrukdytas, susivėlęs vaikinas išgirdo lengvus žingsnius, einančius visai greta šio būsto. Taip, dauguma žmonių to nesureikšmintu, pagalvotų, kad tai paprasčiausias prakeleivis, netyčiomis nuklydęs į šoną.. Tačiau Hale tikrai nebuvo žmogus, o dėl kylančios grėsmės jis visuomet privalėjo išlikti budrus.. Vis dar užmerkęs akis, vyras išleido nagus, šio kūnas įsitempė, tarsi tas laukinis vilkas jo viduje būtų pasirengęs pulti.. Tą akimirką, kai namo durys girgždėdamos prasivėrė, nedaug trūko iki pilnos transformacijos, tačiau nosį pakutenęs lengvas, pažįstamas aromatas privertė vyrą atsikvėpti, o šio kūną atsipalaiduoti.-Visai nesvarbu, kaip aš leidžiu laiką, kai man nuobodu.-Dar kartą giliai atsidusęs, Derekas atmerkė akis ir netrukus pakilo ant kojų, viena ranka brūkštelėdamas per suveltus plaukus.-Kas svarbu, tai faktas, jog neturėtum eiti į vilkolakio namus nepranešusi.-Kalbėdamas neįtikėtinai ramiu balsu, Hale nė nesuabejojo, jog ši neatsakė į jo žinutę, nors telefonas vis dar buvo paskendęs kažkur pagalvėlių jūroje. Vilko klausa neleistų praleisti nė menkiausio vibravimo, kas, galbūt, buvo visai šaunu - vaikinas niekuomet neuždelsdavo atsakinėdamas į žinutes.-Aš.. tavęs pasiilgau?-Nors kiek prikimęs vaikino balsas nuskambėjo nedrąsiai, veikiau klausiamai, šio judesiai bei figūros stotas teigė ką kitą. Kreivai nusišypsojęs bei žengęs kelis nedidelius žingsnius į priekį, Derekas sunaikino visą tarp jų likusį atstumą ir švelniai suėmė šios rankas, nuleisdamas žvilgsnį žemyn, kad galėtų pažvelgti tiesiai į šios akis.-Taigi, Breiden, ar tu manęs vengei?-Ganėtinai keistas klausimas žinant, jog ir pats vyras aplenkdavo tamsiaplaukę ratu. Visuomet drąsus buvęs Derekas tuomet abejojo, nežinojo, ar buvimas su juo būtų geriausia išeitis siekiant šią apsaugoti.`
Atgal į viršų Go down
avatar
Parašyti pranešimai : 125
Claim : Tandy
Pas mus nuo : 2015-07-11
Braeden
all cruelty springs from weakness

RašytiTemos pavadinimas: Re: svetainė.   Kv. 07 16, 2015 2:45 am

Derekui paminėjus lyg nusiskundimą apie tai, kad Breiden neatsakė į jo žinutę ir pasirodė jo namuose nepranešusi, ji tik plačiau nusišypsojo ir gana šaltai pasakė:
-Dėl per daug paranojiškų vilkolakių, kurie pradeda transformuotis vos išgirdę kito žmogaus žingsnius netoliese visada su savimi turiu pistoletą.
Taip, Breiden pro akis neprasprūdo Dereko transformacija. Na taip, kai ji įžengė į kambarį vaikinas jau buvo beveik visiškas žmogus, bet ji dar spėjo pamatyti nagus sulendančius atgal į pirštus. Iš tikro kaltinti Dereką dėl per didelės paranojos visiškai nebuvo reikalo, viskas buvo suprantama – tiek dalykų nutiko šiame bute, kad jis tikriausiai visiškai nesijaučia čia saugus. Po tokios gausos įvykių čia niekas nesijaustų saugus, kaip ir visur kitur. Breiden tikrai tai suprato, tokiais žodžiais ji tenorėjo kiek įgelti vaikinui.
Sekantys vaikino žodžiai tikrai privertė merginos širdį suvirpėti. Tokie žodžiai iš tiesų paveikia, jie parodo, kad esi svarbus žmogui, toks svarbus, kad jam su tavimi tikrai geriau, nei be tavęs. Nuoširdžiai tariant šiuos žodžius jos pusėn ji girdėjo tikriausiai pirmą kartą gyvenime. Breiden tikrai nepriklausė žmonių tipui, kuris turi daugybę artimų draugų ar/ir mylimųjų. Ji mėgdavo nustumti žmones nuo savęs, o ne priimti juos. Ir kartais ji to gailėdavosi, kad ji nebuvo tokia, kaip daugelis, bet Breiden neturėjo tėvų, kurie išmokytų ją mylėti, taigi būti tokiai, kaip visi jai buvo kiek sudėtinga užduotis.
-Aš irgi tavęs pasiilgau,- tikriausiai tie žodžiai iš Breiden lūpų išlėkė saldžiausiu būdu, koks pas ją natūraliai buvo. Beveik visada merginos balsas būdavo šaltas, bejausmis, kartais jam lyg pastrigus jis būdavo keistas, pakimęs, bet saldus jos balsas būdavo rečiausiai. Net tai sunku pavadinti saldžiu balsu, kitas žmogus, na, gal greičiau kita mergina taip kalbėdama neskambėtų meiliai ar pažeidžiamai, bet Breiden atveju tokio tono pakako, kad ji taip skambėtų. Derekui suėmus tamsiaplaukės rankas ši trumpam nuleido savo žvilgsnį į jas. Maloni šiluma perėjo jos kūnu, akimirkai ji pasijuto saugi, lyg pasauly nebebūtų pavojaus. Ji supynė savo pirštus su vilkolokio ir kiek spustelėjo jo delnus. Bet vilko klausimas sunaikino tą ramybę. Ji pakėlė savo tamsias akis į jo žalias ir nutarusi, kad meluoti nėra ko, mat jis visada gali pasiklausyti Breiden širdies ritmo, o prie Dereko jį kontroliuoti jai buvo kiek sunkiau nei prie kitų žmonių, ji atsakė:
-Taip, galima sakyti vengiau. Man reikėjo susidėlioti gyvenimą, grįžau į tarnybą, na, trumpai tariant turėjau viską susitvarkyti,- tai buvo dalis tiesos. Ji tikėjosi, kad Derekas nepajus to, kad mergina pasakė ne viską. Kita pusė buvo ta, kad ji suabejodavo, ar ne geriau būtų palikti visą šį reikalą užnugarį ir lėkti į dykumas ko nors ieškant. – Bet argi tai galima pavadinti vengimu, jei tu pats stengeisi manęs nesutikti? – kiek pakreipusi galvą į kitą šoną ji užklausė Dereko. Ji pastebėjo, kad kurį laiką jis visiškai nesistengė komunikuoti su Breiden. Juk vengimas būtų tuo atveju, jei kas nors bandytų su tavimi bendrauti, o tu tą žmogų nustumtum. Šį kartą jie abu nustūmė vienas kitą į antrą planą kuriam laikui. – Kaip dėl to pasiteisinsi tu?- ir tada tamsiaplaukės lūpas papuošė pašaipi šypsenėlė.

_______________________________________________________________________________
we just did an awesome job of not dying
 
Over my mind What you do to me? Like lightning when I'm swimming in the sea From the very first time we loved From the very first time we touched Walking on wires and power linesn You put your body on top of minenEvery time that you lift me upnDid a heaven and stars above
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
Svečias
Svečias

RašytiTemos pavadinimas: Re: svetainė.   Antr. 07 21, 2015 3:48 pm

-Tai žinoma, juk paprastas pistoletas neabejotinai sustabdys įsiutintą vilkolakį.-Iš rusvų vilko lūpų prasprūdo tik kiek nusivylęs, galbūt net pavargęs atodūsis, lyg didingo stoto vyriškis negalėtų patikėti tamsiaplaukės naivumu. Žinoma, žmonės visuomet aklai pasikliovė savo galimybėmis bei ginklais, tačiau išlavintas protas lengvai suvokė, kad kulka, pataikiusį į tvirtą žvėries kūną, galėtų šį tiek kiek prisabdyti, o geriausiu atveju - duotų pakankamai laiko pabėgti. Taip, vilkolakiai kaip ir žmonės buvo sužeidžiami, o norint sugyti jiems prireikdavo laiko, tačiau viskas vykdavo neįtikėtinai greitai, šie padarai galėdavo ant kojų atsistoti praėjus vos kelioms minutėms, tačiau jų pačių kraujas, skausmas bei neviltis juos dar siutindavo. Žvelgdamas į Breiden Derekas puikiai suvokė, kad pabėgti ši sugebėtų, tačiau vargu, ar sugebėtų išsisukti nesusižeidusi, ypač, jeigu šią užpuolęs vilkolakis būtų itin įsiutęs. Galbūt ši Hale atžala ir nebuvo pati mieliausia ar draugiškiausia asmenybė, tačiau Breiden jam rūpėjo ir Derekas negalėjo patikėti, jog ši taip naiviai tikisi, kad pistoletas padės apsisaugoti.-Bent tiek.-Galiausiai kimiai nusijuokęs, Derekas šviesiomis, spindinčiomis akimis nužvelgė kaip visuomet gražų merginos veidą. Nors pats vilkas niekuomet nesakė, kad yra neįtikėtinai žiaurus ar nemalonus, tai buvo viena iš pakankamai rimtų tiesų. Šio balso tonacija dažniausiai buvo pašaipi, perpildyta rūgščios ironijos bei apatijos, tačiau būnant šalia jaunosios Brei viskas pasikeisdavo. Šiurkšti tonacija netrukdavo sušvelnėti, suraukti antakiai atsipalaiduodavo, o žvilgsnis, paprastai piktas ir nepatenkintas, į tamsiaplaukę žvelgdavo su džiaugsmu. Visi žinojo, kad judvijeų santykiai buvo pakankamai keisti, perpildyti klastos, išdavysčių ir skausmo, tačiau kaskart žvelgdamas į tas šiltas, rudas akis, Derekas pamiršdavo visas kadaise sutiktas negandas. Pakankamai švelnus merginos balsas privertė Hale dar kartą plačiai nusišypsoti, tarsi vilkas nebūtų galėjęs patikėti tuo, kad ši iš tiesų čia, kalba su juo, šypsosi ir šiltu žvilgsniu žvelgia būtent į jį. Niekuomet nemanė, kad to nusipelnė, juk vis dėl to, koks jau koks, tačiau geras jis tikrai nebuvo, bet kaskart jaučiant tą šiltą žvilgsnį, vyras pasijusdavo bent kiek geresne asmenybe. Pakankamai įstabu, kadangi dar joks žmogus nebuvo privertęs Dereko pasijusti tokiu.. ypatingu.
-Tą aš jau supratau.-Vyro rankoms vis dar gniaužiant smulkius moters delnus, žvilgsnis nukrypo link šalia krūtinės kabančio ženklelio. Keista, dar prieš kelis mėnesius nė nebūtų pagalvojęs, jog ši moteris grįš į tarnybą, tačiau dar kartą, jo gyvenimas pasisuko ganėtinai netikėta linkme.-Ir kas dar?-Buvo kvaila tikėtis, kad Hale nepastebės, kad ši kažką nutyli. Pagreitėjęs širdies ritmas, kvėpavimas bei kiek pasikeitęs kvapas niekuomet neapgaudavo vilkų, juk vis dėl to, turėjo būti bent šiokia tokia nauda, jei jau esi priverstas virsti grėsmingai atrodančia pabaisa. Galbūt jeigu tamsiaplaukės vietoje stovėtų kažkas ne toks reikšmingas, D. nė nesureaguotų, bet dabar viskas buvo kitaip. Net panorėjusi Breiden negalėjo išsisukti, vilkas žinodavo, kada jam meluoja.-Tu žmogus, o aš vilkas, Breiden.-Iš vyro tonacijos buvo galima pamanyti, kad šio nuomone, toks paaiškinimas - idealus, tačiau vis dėl to, nutilo jis tik kelioms akimirkoms.-Negaliu priversti tavęs būtų su manimi, ypač, jeigu tu to nenori.-Dar kartą atsidusęs Hale įkvėpė švelniai spūstelėdamas sunertus merginos pirštus. Toks jau buvo vilkolakio gyvenimas, net nenorėdamas vaikinas privalėdavo susitaikyti su galimybe, kad bet kada gali prarasti neįtikėtinai svarbius asmenis, kas, veikiausiai, buvo viena iš daugybės priežasčių, kodėl pats Hale net ir mylimos Breiden vis dar neįsileido giliai į savo širdį.
Atgal į viršų Go down
avatar
Parašyti pranešimai : 125
Claim : Tandy
Pas mus nuo : 2015-07-11
Braeden
all cruelty springs from weakness

RašytiTemos pavadinimas: Re: svetainė.   Antr. 07 21, 2015 10:35 pm

Toks Dereko žmonių nuvertinimas kiek stebino Breiden. Na taip, dažnai jie save pervertindavo, bet iš savo patirties susiduriant su antgamtiškais padarais mergina pastebėjo, kad ir šie yra linkę per daug pervertinti savo galias ir per daug nuvertinti paprastus žmogelius. Šis Heilas tikrai priklausė šiai kategorijai.
-Ar man reikia priminti, kad tave ne kartą yra sučiupę medžiotojai, kurie yra žmonės. Dėl vieno karto esu kokiais šimtu procentų tikra, nes iš ten kaip ir aš ištraukiau tavo šikną. Juk ne su buldozeriais jie jus sugavo, o su paprastais ginklais. Taip nenuvertink nerūdijančio plieno galios,- nors Breiden suprato, kad ji turėtų svarų pranašumą tikriausiai tik prieš jauną betą su tokiu ginklu, bei nemirkytomis kurpelėj kulkomis (šį žingsnį dažnai mergina mėgdavo praleisti), bet ji vis vien savęs nelaikė bejėge. Juk visgi, mergina vis dar gyva, o prisiminus jos istoriją tai yra išties stebėtina.
Išgirdusi tai, kad Derekas laukia kitos Breiden pasiaiškinimo dalies, jos veidas kiek surūgo. Jai keista buvo apie tai kalbėti, ji iš dalies nenorėjo pasirodyti labai keista. Juk retas žmogus jaučiasi įprastai neturėdamas namų, nuolatinės ne tik gyvenamosios vietos, bet ir vietos, prie kurios būtų emociškai prisirišus, kurioje jaustųsi saugiai. Breiden galvoje sąvoka „namai“ buvo per daug iškreipta. Jai per kelis metus teko įsitikinti, kad būti vienoje vietoje yra per daug nesaugu, taip lengviau kitiems tave surasti, na, ir dar nelabai įdomu. Samdinė gal kiek per daug priprato prie amžinai besikeičiančios aplinkos, kad sėslus gyvenimas jai atrodė neteikiantis iššūkių. Na, ji tik labai paviršutiniškai žinojo Bykon Hilso gyvenimą, kad čia nuotykių buvo daugiau, nei kas norėtų, ir ramaus gyvenimo visi miestelėnai tikriausiai labai pasiilgo. Tad nenorėdama sutrikdyti Heilo ji trumpam nuignoravo tą klausimą.
Girdėdama Dereko pasiteisinimą dėl ko jis vengė maršalės pastaruoju metu, mergina kiek suraukė antakius. Jai ne itin patiko toks požiūris į ją. Iš dalies merginai taip patiko, kiek neįprastas dalykas – rūpestis ja buvo išties malonus, bet iš kitos pusės, Breiden nebuvo mažytė paauglė įsimylėjusi didelį piktą vilką, iš kurio ji tikėjosi kad gelbės ją kiekvienoj gyvenimo situacijoj, net nesugebant tiesiog atsisukti stiklainio. Ji nebuvo nei Bela iš Saulėlydžio ar Elena iš vampyrų dienoraščių. Breiden jau daugybė kartų teko pastovėti už save ne itin palankiose jai situacijose, ir ji liko gyva. Ji, gal kiek per daug naiviai, bet abejojo, ar Derekas ją įveltų į didesnius nemalonus, nei ji jau yra buvus. – Kiek žinau tau su savikontrole problemų nėra,- puikiai žinodama, kad jis ne tai omenyje turėjo kalbėdamas, atsakė jam Breiden. – Ir esu tau jau sakiusi, kad nesu maža mergaitė nesugebanti savęs apginti. Esu dirbus su tikrai ne pačiais doriausiai žmonėmis pasaulyje, tai vargu, ar sugebėtum mane įvelti į pavojingesnę situaciją, nei jau esu buvus anksčiau.
Dereko abejonė jo balse įžiebė nedidelę šypseną merginos veide. Ta šypsena nebuvo nei pašaipi, nei dar kas, joje atsispindėjo tik šiokia tokia laimė. Pasistiebusi samdinė pabučiavo vilkolakio lūpas, lyg bandydama nebyliai paneigti jo žodžius. Pasitraukusi nuo vilkolakio ir atmerkus savo akis ji pakreipė kiek savo galvą ir pasakė:
-Aš noriu būti su tavimi. Tiesiog... tiesiog buvimas sėslia nėra labai įprastas man dalykas. Tokio dalyko kaip namų aš jau ne vienus metus neturėjau. Tai man nėra įprasta, netgi labai neįprasta. Galbūt kiek išsigandau tokio kardinalaus pasikeitimo. Tai nėra susiję su tavimi,- net nežinodama, ar labiau ramina save, ar vaikiną, mergina kiek šyptelėjo ir giliai įkvėpė.

_______________________________________________________________________________
we just did an awesome job of not dying
 
Over my mind What you do to me? Like lightning when I'm swimming in the sea From the very first time we loved From the very first time we touched Walking on wires and power linesn You put your body on top of minenEvery time that you lift me upnDid a heaven and stars above
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
Sponsored content


RašytiTemos pavadinimas: Re: svetainė.   

Atgal į viršų Go down
 
svetainė.
Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 11

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
 :: Hale's-