...think about something Winston Churchill once said:
“If you're going through hell, keep going.“

 

Share | 
 

 darbo kambarys

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
AutoriusPranešimas
avatar
Parašyti pranešimai : 2429
Claim : Crystal Reed
Pas mus nuo : 2011-03-30
Allison Argent
"Po vieną zviozdos nesimėto."
–Simona 2k15

RašytiTemos pavadinimas: darbo kambarys   Št. 07 18, 2015 12:13 am


_______________________________________________________________________________
I THINK THIS GIRL LYING IN THE GRAVE MUST HAVE BEEN SOMETHING GREAT, BECAUSE THERE'S AND ARROW ON HER HEADSTONE AND A PHRASE CARVED OUT IN FRENCH.

where do you go when home is a person


Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
avatar
Parašyti pranešimai : 2429
Claim : Crystal Reed
Pas mus nuo : 2011-03-30
Allison Argent
"Po vieną zviozdos nesimėto."
–Simona 2k15

RašytiTemos pavadinimas: Re: darbo kambarys   Št. 07 18, 2015 12:44 am

Elison suėmusi savo plaukus surišo juos į kasą ir numetė už nugaros. Įsijungusi kompiuterį mergina trumpam išjungė namo apsaugos sistemą, tada susiradusi kompiutery senąją Argentų knygą įsijungė ją. Apsaugos sistema išjungta buvo visai ne be reikalo – merginai pasiryžo padėti Skotas. Vieną kartą visa gauja susirinkusi nusprendė, kad būtų visai protinga paieškoti Argentų knygoje apie vilko-kanimas, sugebančias praeiti pro šermukšnio pelenų barjerą. Visi tikėjosi, kad gal netyčia ši medžiotojų šeima buvo ir anksčiau susidūrusi su šia keistenybe, nors vilties iš tiesų buvo gan nedaug. Kai atėjo metas savanoriauti, kas padės Elison peržvelgti visą knygą, atsirado vos vienas drąsuolis, pasiryžęs pagelbėti – Skotas. Tad jo mergina ir laukė, dėl jo ir išjungė elektros sistemą, kad nepačirškėtų jis, kaip kadaise teko Aizekui. Na, bet kol mergina sulauks vilko, ji pradėjo darbą viena. Kažko ieškoti knygoje buvo gana sudėtinga užduotis, mat ji visgi buvo parašyta senovės lotynų kalba. Lidija buvo pradėjusi jos vertimo darbus, bet tai nebuvo vieno vakaro darbas, tad tai kiek užsitęsė, tad tik dalis knygos buvo anglų kalba. Elis atsigėrė kiek kavos iš jau beveik tuščio puodelio ir kibo į nuobodų skaitymą. Šalia gulėjo popierinė knygos versija, bet joje nebuvo angliškos dalies, tad iš pradžių ji pradėjo dirbti kiek nepatogiai, skaitydama prie kompiuterio. Puslapis po puslapio Elison nieko nerado, galiausiai jos akys tiesiog slinko juodai baltu tekstu, negaudydamos prasmės.

_______________________________________________________________________________
I THINK THIS GIRL LYING IN THE GRAVE MUST HAVE BEEN SOMETHING GREAT, BECAUSE THERE'S AND ARROW ON HER HEADSTONE AND A PHRASE CARVED OUT IN FRENCH.

where do you go when home is a person


Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
avatar
Parašyti pranešimai : 343
Claim : Tyler Posey
Pas mus nuo : 2015-07-11

RašytiTemos pavadinimas: Re: darbo kambarys   Št. 07 18, 2015 1:02 am

Šiek tiek veluodamas pasirodyti Elison namuose, Skotas jau buvo pradėjęs gailėtis, jog nepasiėmė savo motociklo. Eiti pėsčiomis truko kur kas ilgiau, nei jis tikėjosi, todėl paspartinęs tempą vaikinas keliavo gerai pažįstamomos gatvėmis ir gatvelėmis, kurios šį vakarą buvo ganėtinai tuščios. Susimąstęs, kur galėjo dingti visi žmonės, Skotas suvokė, kad pasiekė savo kelionės tikslą - Argentų namus. Išvydęs kiek pravirą darbo kambario langą ir šviesą jame, nesunkiai užsiropštė ant stogo, atsargiai prisiartindamas prie pravirojo lango. Pabeldęs į stiklą, kad Elison žinotų, jog jis jau čia, suėmė langą ir stumtelėjo jį į viršų, galutinai jį atidarydamas. Pakankamai greitai patekęs vidun, tą langą uždarė ir atsigręžė į prie kompiuterio įsitaisiusią Elison.
- Labas, - iš pradžių pasisveikino nužvelgdamas merginą nuo galvos iki kojų, tačiau nepamatęs nieko neįprasto, paprasčiausiai priėjo prie stalo, ant kurio buvo kompiuteris ir pasirėmė į jį viena ranka. - Kažką radai? - pasidomėjo norėdamas būti tikras, jog nieko nepraleido, kol ilgai ir nuobodžiai keliavo miesto gatvėmis. Akimis permetęs knygos puslapį, kuris dabar buvo atidarytas, kiek primerkė akis, nes čia pateikta informacija tikrai nebuvo apie keistąją kanimų rūšį. Niekas ir nesakė, kad bus lengva viską išsiaiškinti, ypač kai paskutiniu metu Bikon Hilse dėjosi tikros keistenybės, kurių niekas negalėjo paaiškinti. Būtent dabar kažką sužinoti apie naujas būtybes būtų buvę itin pravartu, tačiau iš vaizdo kompiuterio ekrane ir susikaupusio Elison veido, buvo galima daryti prielaidą, kad jokios informacijos mergina dar neaptiko.

_______________________________________________________________________________
It all started that night
the night I gotten bitten 


Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
avatar
Parašyti pranešimai : 2429
Claim : Crystal Reed
Pas mus nuo : 2011-03-30
Allison Argent
"Po vieną zviozdos nesimėto."
–Simona 2k15

RašytiTemos pavadinimas: Re: darbo kambarys   Št. 07 18, 2015 1:40 am

Vos Skotui atsidūrus šiame kambaryje Elison akimirksniu įjungė apsaugos sistemą. Ji buvo kiek persigandusi dėl visų saugumo paskutinėmis dienomis, tad ji naudojo visas įmanomas apsaugos priemones. Jei tie padarai ir praeina šermukšnio pelenų barjerus, tai elektra vis vien bus išbandymas jiems. Skotui pasisveikinus ir priėjus arčiau merginos, Elis pasuko savo veidą į jį ir švelniai nusišypsojusi pasisveikino:
-Sveikas.- Vaikinui pradėjus kalbėti apie tai, ar medžiotoja ką nors aptiko, jos šypsena dingo nuo veido, ją pakeitė kiek nuvargusi roža. – Ne, visiškai nieko. Kol kad neatrodo, kad kas iš mano giminės buvo sutikęs tokius keistus kelių rūšių mišinius, ar iš viso, kokią nors moksliniu būdu sukurtą antgamtišką padarą,- Elison, prieš grąžindama savo akis į kompiuterio ekraną nužvelgė Skotą nuo galvos iki kojų, o tada vėl įsmeigė į juodai baltą švytinti daiktą. Keista mergina buvo būti su Skotu dviese, be jokių pašalinių asmenų jie buvo tikrai senokai. Sunku palaikyti artimą draugystę su savo buvusiu, to tiesiog neišeina, vis išlenda kokie prisiminimai, kurie sutrikdo, tad vos Skotas atsirado šiame kambaryje, jame įsivyravo gana keista atmosfera, kurią Elison bandė ignoruoti dar labiau susikoncentruodama į knygą. Prieš grįžtant skaityti ji dar stumtelėjo popierinę knygos versiją link Skoto pasakiusi:
-Turiu popierinę knygos versiją, bet ji visa lotyniška, kompiuteryje turiu dalį Lidijos verstos versijos.
Pagaliau priėjus kanimos puslapį ji atidžiai jį perskaitė kelis kartus, ieškodama kokių išimčių. Nieko naujo neradus, pasuko ekraną į Skotą. – Matai, čia kanimos puslapis. Nieko neužsiminta apie kitokias rūšis, netgi pasakyta, kad padaras negali būti ir vilkolakis, ir kanima, nes dėl asmenybės bruožų, neleidžiančių būti pirmu, jis tampa antru. Aš pradedu manyti, kad visa tai yra nauja šiam pasauliui, kas iš tiesų yra tik baugiau,- pagaliau medžiotoja pakėlė akis į Makolą, laukdama jo reakcijos, ir akimirkai sutriko pamačius tą skvarbų jo žvilgsnį, kurio ji ilgai negalėjo išlaikyti, tad vėl nusisuko į ekraną.

_______________________________________________________________________________
I THINK THIS GIRL LYING IN THE GRAVE MUST HAVE BEEN SOMETHING GREAT, BECAUSE THERE'S AND ARROW ON HER HEADSTONE AND A PHRASE CARVED OUT IN FRENCH.

where do you go when home is a person


Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
avatar
Parašyti pranešimai : 343
Claim : Tyler Posey
Pas mus nuo : 2015-07-11

RašytiTemos pavadinimas: Re: darbo kambarys   Št. 07 18, 2015 9:02 am

Susiradęs antrą kėdę, atsargiai pastatė ją greta Elison ir atsisėdo, nusprendęs, kad visą laiką čia stovėti būtų tikrai keista. Palinkęs į priekį, kad geriau matytų tekstą kompiuteryje, įdėmiai peržvelgė visą informaciją apie kanimas, tačiau ji buvo ne kartą matyta, todėl nieko naujo nepastebėjęs vaikinas sunkiai atsiduso ir linktelėjo galva, sutikdamas su medžiotojos žodžiais. Iš tiesų ir pats Skotas abejojo, ar kažkas buvo anksčiau susidūręs su moksliškai kurtomis būtybėmis. Tai visiems buvo... šis tas naujo, ir, savaime suprantama, pavojingo.
- Manau, Dytonas buvo teisus. Kažkas tikrai bando pakeisti visas taisykles, - nenoriai pripažino tai, kas jau seniai turėjo būti aišku. - Tiesiog nesuprantu kas tai daro, ir kokiu tikslu. Juk niekas nesumanė kuri villkolakio ir kanimos hibridą vien todėl, kad buvo nuobodu, - papurtė galvą ir suraukė antakius. Jiems reikėjo atrasti kažkokį ryšį, už kažko užsikabinti, tačiau nebuvo jokių pėdsakų, o ir Elison elgėsi kažkaip... kitaip. Skotas pastebėjo, kaip ji negali atlaikyti jo žvilgsnio ir tai pasirodė kiek keista. Na taip, jie buvo dviese, pakankamai arti vienas kito, tačiau vaikinas manė, kad tarp jų viskas tvarkoje. Arba bent jau bandė save tuo įtikinti. Tačiau dabar atrodė, kad tarp jų vis dar buvo ta nejauki įtampa ir Skotas kiek kilstelėjo antakius aukštyn, nežinodamas, kaip turėtų į tai reaguoti, mat visa ši atmosfera jį kiek trikdė.
- Tau... viskas gerai? - tik ištaręs šiuos žodžius vilkolakis suvokė, kad neturėjo to paklausti. Apskritai buvo kvaila idėja čia ateiti, tačiau... kažkodėl jis nesigailėjo. Pakankamai seniai kalbėjo su Elison akis į akį, jiedu dažniausiai susitikdavo tik tuomet, kai visi susirinkdavo aptarti kažko svarbaus, arba mokykloje praeidavo vienas pro kitą kaip kokie nepažįstamieji. Ir tai buvo keista, žinant, kas juos siejo praeityje. Niekas ir nesakė, kad po to išsiskyrimo tarp jų viskas bus gerai. Dabar taip toli gražu nebuvo.
Skoto veidas buvo pasuktas į merginą, kuri buvo įsmeigusi akis į kompiuterio ekraną. Ji neabejotinai bandė į jį sutelkti savo dėmesį, todėl vaikinas nejučia kilstelėjo lūpų kampučius aukštyn, tik dabar supratęs, kaip gerai ją iki šiol pažįsta. Jis neketino daugiau nieko sakyti, nenorėdamas jos pernelyg gąsdinti ar išmušti iš vėžių, tad tiesiog kantriai laukė, ką ji toliau pasakys, stebėdamas kiekvieną menkiausią jos krustelėjimą.

_______________________________________________________________________________
It all started that night
the night I gotten bitten 


Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
avatar
Parašyti pranešimai : 2429
Claim : Crystal Reed
Pas mus nuo : 2011-03-30
Allison Argent
"Po vieną zviozdos nesimėto."
–Simona 2k15

RašytiTemos pavadinimas: Re: darbo kambarys   Št. 07 18, 2015 11:42 am

Skotui kalbant Elison akys buvo sustojusios ties "Kaip nužudyti kanimą?" dalimi. Ji vieno dalyko nesuprato apie visą šį daktarų reikalą, ir tai ją kiek trikdė.
-Bet juk visas šitas "kaip sukurti antgamtinį padarą moksliškai" turėjo tikrai ilgai užtrukti. Juk visada antgamtinis pasaulis laužo mokslines tiesas, o jie, tie daktarai, rado būdą tai suderinti. Tos paieškos turėjo juk užtrukti nemažai laiko. O kas jei savo tų atradimo pagrindą jie naudoja kažkieno kito atradimus, teorijas arba net legendas? Tokiu atveju radus jų informacijos pagrindą, būtų lengviau perprasti juos,- pabandžiusi kiek plačiau pamąstyti, mąstyti kaip Stailsas, ji beviltiškai paspaudė kitą Argentų knygos puslapį. Jai jau buvo gana akivaizdu, kad čia nieko neras, jie galėjo rasti rūšis, kurias daktarai miksavo. - Abejoju, ar lengvai rasim jų motyvą, bet statu ant to, kad jie nepatenkinti pasaulio santvarka. Arba tiesiog keisti keistų ideologijų fanatikai.
Skotui paklausus, ar viskas Elison gerai, ji akimirką tylėjo, ir galiausiai sumelavo:-Man viskas gerai.- Mergina buvo tikra, kad Skotas atpažins jos melą, jei ne iš jos tono, tai dėl jos širdies ritmo. Elison nežinojo, kaip viskas gali būti gerai, kai tiek daug visko įvyko. Nors jie du draugavo senokai, bet viskas pasibaigė tikrai neseniai. Juk visai neseniai jie buvo šiame kambaryje, šnipinėjo Elison tėvą manydami, kad jis atlieka žmonių aukojimus. Jiems teko slėptis spintoj, kad Krisas jų nepagautų. Mergina prisiminė, kiek nedaug tą dieną trūko, kad jiedu toje spintoje pasibučiuotų. Ir nors jiedu tada jau buvo išsiskyrę, mergina nuo tos dienos suprato, kad judviejų santykiai niekada nebus platoniški. Tad tai tikriausiai neg nebuvo pasibaigę. Medžiotoja kibo į aktyvų knygos skaitymą, ir tik po pusės minutės ji suprato, kad ji jau priėjo lotyniškąją dalį ir nieko nebesupranta. Kiek atsitraukusi nuo monitoriaus ji atsisuko į Skotą ir susikaupusi, ignoruodama visas emocijas stengėsi šaltu, neturaliu balsu pasakyti:
-Net nežinau, ar beverta toliau skaityti, nes teks tada verstis. Nebent galim rasti informaciją apie rūšis, su kuriomis tie daktarai žaidžia, pavyzdžiui apie tuos skorpionus, bet maždaug 1% tikimybė kad bus kas nors apie tuos hibridus. Tai iš tiesų tau nebūtina pasilikti,- tai pasakius Elis pasižiūrėjo į anksčiau apkalbėtą spintą šio kambario sienoj. Ji bandė nustatyti tokį toną, kuris bylotų, kad ji tiesiog nenori sudaryti problemų Skotui, dėl to ir sako galinti baigti darbą viena, kad ir koks tai užsiknisimas.

_______________________________________________________________________________
I THINK THIS GIRL LYING IN THE GRAVE MUST HAVE BEEN SOMETHING GREAT, BECAUSE THERE'S AND ARROW ON HER HEADSTONE AND A PHRASE CARVED OUT IN FRENCH.

where do you go when home is a person


Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
avatar
Parašyti pranešimai : 343
Claim : Tyler Posey
Pas mus nuo : 2015-07-11

RašytiTemos pavadinimas: Re: darbo kambarys   Št. 07 18, 2015 12:16 pm

Vaikinas jau buvo spėjęs pamiršti, kad Elison taip pat gali būti įžvalgi ir rasti kabliuką bemaž visur. Jos mintys buvo pakankamai pagrįstos, tad Skotas linktelėjo galva, joms pritardamas. Tai jau buvo šiokia tokia pradžia, pirmasis žingsnis, norint išsiaiškinti, kas dabar vyksta miestelyje ir kaip sustabdyti tuos neaiškius 'gydytojus', kurie mėgino į pasaulį įvesti savo tvarką.
- Galbūt būtų verta pamėginti... Tačiau kažkodėl abejoju, ar bus lengva gauti visą jų sukauptą informaciją. Mes nė nežinome kas jie tokie, ir kur jie yra įsikūrę, - atsiduso suvokęs, kad yra tūkstančiai vietų, kuriose jie galėjo įrengti savo naująją laboratorinę irštvą. Bandyti juos surasti būtų beprasmiška, o laiko jie, kaip Skotas spėjo, neturėjo itin daug, mat tie įspūdingus pasirodymus mėgstantys kostiumus nešiojantys keistuoliai tikrai nešvaistė brangaus laiko ir kūrė neaiškius hibridus, kuriuos vėliau patys paleisdavo nuo pavadėlio į miestą, keldami visišką chaosą. Kelis kartus sumirksėjęs, vaikinas grįžo į realybę ir papurtė galvą, norėdamas atsitokėti iš apmąstymų, kai jo ausis pasiekė labai gerai suvaidintas Elison balsas ir jos pagreitėjęs širdies ritmas. Ji melavo, ir vaikinas tai suprato tą pačią akimirką, kai tie trys žodžiai pasigirdo iš jos lūpų. Nieko nesakęs, Skotas nukreipė žvilgsnį į kompiuterio ekraną, neišsiduodamas, jog perprato Elison melą, kai mergina ėmė spaudinėti klavišą klaviatūroje, vis keisdama puslapius, kurie jau buvo lotyniški ir vilkolakis buvo tikras, jog mergina šios kalbos nė velnio nemoka.
- Aš turiu laiko, galiu tau padėti, nemanau, kad tai turėtum daryti viena... - nesuprasdamas, kodėl atsakė būtent taip, ramiai pasisuko į Elison ir susikryžiavo rankas ant krūtinės, taip duodamas suprasti, kad niekur eiti, bent jau dabar, tikrai neketina. - Tavo širdies ritmas pagreitėjo man atsakant. Kodėl? - sukaupęs visą drąsą galiausiai paklausė nenuleisdamas akių nuo merginos veido. Žinojo, kad stato ją į keblią padėtį, kurioje mergina pasijaus nepatogiai, tačiau norėjo atsakymų. Kai merginos žvilgsnis nukrypo į spintą, Skotui nė nereikėjo atsisukti, kad žinotų, kas ten yra. Ir tuomet viskas pasidarė labai aišku. Šiek tiek nustebęs, jis norėjo kažką pasakyti, tačiau nieko protingo nesugalvojo. Kodėl Elison galvojo apie tą akimirką spintoje? Dabar jau pasimetęs tiek dėl merginos elgesio, tiek dėl netikėtai jį patį užklupusių prisiminimų bei emocijų, iškvėpė orą iš plaučių ir nusuko akis į stalą, tankiai sumirksėdamas. Tiesą sakant, tam jis nebuvo pasiruošęs. Kad ir kaip norėjo tai neigti, tiesa buvo aiški. Jis vis dar buvo neabejingas Elison, vis dar jai kažką jautė, tačiau žinojo, jog jie kartu būti negali ne kiek dėl savo, kiek dėl kitų gerovės, todėl nesistengė nieko pakeisti. Nors vaikinas ir buvo susitaikęs su tuo, kad jiedu liks tik gerais draugais, dabar ėmė abejoti šio sprendimo tikrumu.

_______________________________________________________________________________
It all started that night
the night I gotten bitten 


Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
avatar
Parašyti pranešimai : 2429
Claim : Crystal Reed
Pas mus nuo : 2011-03-30
Allison Argent
"Po vieną zviozdos nesimėto."
–Simona 2k15

RašytiTemos pavadinimas: Re: darbo kambarys   Št. 07 18, 2015 10:34 pm

Elison toliau plėtojo minty galvoje kuri kuo toliau, tuo labiau darėsi jai logiškesnė, nors tuo pačiu ji pradėjo abejoti, ar ji yra įmanoma. Mergina žinojo nesanti kvaila, bet taip pat ji žinojo, kad nėra ypatinga gudruolė, tad per daug nepasitikėjo savimi šiuo klausimu ir savo teoriją iš karto pradėjo palaikyti sunkiai įmanoma. Kartais išlendantis merginos nepasitikėjimas savimi iš tiesų buvo gan nemaža kliūtis jai, mat jei tą pačią idėją būtų pasakęs kas kitas, ji iš karto būtų pradėjus ieškoti kokių nors įrodymų, o kai ji tai pati sumąsto, mergina iškart pradeda mąstyti kitaip.
-Jie vis vien yra labai protingi mokslininkai, viskas pas juos turėtų būti tikslu ir logiška. Galbūt jei rastume vieną dalyką, kiti, lyg išvados išplauktų iš jo... Bet tai kvaila. Tikriausiai sunkiai įmanoma. Gal geriau šitą dalyką reikia palikti Stailsui su Lidija, jiems labiau sekasi detektyvų darbas,- sužlugdžiusi visą ją užplūdusį entuziazmą ji vėl nusisuko į ekraną, tik šį kartą nieko jame nespaudė. Ji bandė suprasti ką nors iš to puslapio, bet neišėjo suprasti nieko su savo menkomis lotynų žiniomis, kurių šiek tiek įgavo dirbdama su ta knyga. Elison išties buvo susikoncentravusi į tai, bet staigiai ją iš vėžių išmušė Skoto klausimas. Ji tikrai nemanė, kad Skotas ją statytų į tokią padėti, dėl to mergina taip ir nustebo. Ji iš tiesų pasijuto ypatingai nepatogiai, bet visgi sugebėjo pakelti savo akis tiesiai į jo, bet kai tik žiojosi atsakyti vilkui, medžiotoja pamatė, kad jis pats viską suprato. Iš tiesų nereikėjo ypatingų protinių gebėjimų suprasti, dėl ko Elis per akimirką tapo keista, tad ji net nemanė įsitikinti, ar jis teisingai viską suprato.
-Juk ir pats viską žinai.
Iš tiesų buvo gana keista, kad būtent Elison užplūdo visos tos emocijos. Juk ji buvo ta, kuri paliko Skotą, jam sukėlė tikrai nemažai skausmo ir padovanojo. Na, tiesą pasakius jai pačiai ta vasara nebuvo viena lengviausių. Ji pamena, kaip atsiradus Prancūzijoje ji kelias savaites nenorėjo eiti iš namų, nes kiekvienas dalykas aplinkui ją sugraudindavo, priversdavo pradėti ilgėtis ankstesnio gyvenimo, iš tikro pradėdavo skatinti depresiją. Bet ji po kiek laiko atsitiesė, išvalė savo mintis ir trumpam vėl atrado džiaugsmą. Tapo artimesnė su tėčiu ir viskas buvo gerai iki tol, kol grįžo į Bykon Hilsą. Vėl atsidūrus miestelyje ją vis užklupdavo dviprasmiškos emocijos, bet jas buvo lengva atstumti nuo savęs, nes problemų būdavo daugiau, nei reikia ir galva visą laiką būdavo užimta vien jomis. Kai prasidėjo kiek ramesnis gyvenimo laikotarpis ir visos tos emocijos grįžo su trenksmu, bet mergina vis vien stengėsi užgniaužti jas savyje, nors kuo ilgiau ji tai darė, tuo atrodo viskas labiau augo viduje. Ji iš tiesų net nežinojo, ar tai meilė, bet tai buvo kažkoks ryšys, kuris ypatingai jungė ją su Skotu ir tikriausiai visada jungs. Ji iš tiesų jautėsi pergyvenus visą tą Skoto reikalą, mergina jautė tikrai šiltus jausmus Aizekui, kurie vesdavo iš proto ją taip, kaip kadaise ją priversdavo jaustis Skotas, bet kažkas vis vien ją traukė link pastarojo. Galbūt kaltė dėl to buvo tai, kad jis buvo pirmoji jos meilė, o juk sakoma, kad mergina niekada nepamiršta pirmosios savo meilės, nesvarbu kaip ji blogai baigėsi. Tai buvo visiška tiesa, nes jei ji ir manydavo, kad gali rasti laime su kitu vilku, pamačius Skotą ir Kirą medžiotoją visgi suimdavo šioks toks pavydas. Visa ši jausmų makalynė neleido merginai nei stengtis vėl turėti Makolą šalia savęs, nei visiškai jį paleisti ir tai ją labai erzino. Elison nelabai įsivaizdavo, ką ji turėtų padaryti, kad galėtų ramiai  žiūrėti į Skotą kaip į tik draugą. Jai sunku būtų galvoti apie scenarijų. Ji prisiminė tą momentą, kai gelbėjant Lidiją Nogitsunės pasiųstas onis perdūrė medžiotoją kiaurai. Kai ji iš tiesų manė mirsianti, nes ji tiesiog nebejuto skausmo. Ji pamena, kad vienintelis dalykas tą akimirką raminęs Elison buvo faktas, kad ji yra Skoto rankose. Šio alfos rankose mergina visada jausdavosi ypatingai saugi, tas momentas buvo ne išimtis. Ji prisiminė savo beveik paskutinius žodžius prieš prarandant sąmonę, žodžius, kurie sakė kad ji jį myli. Atrodo, kad medžiotojai atsigavus jie abu pamiršo tą momentą, palaikė jį nesvarbiu dėl tuometinės Elis kondicijos, bet Elison nepavyko to taip lengvai pamiršti. Tada ji tikrai juto meilę, ir nors Elison dabar nemanė, kad ją vis dar persekioja tas jausmas, bet merginos pasąmonė buvo įsitikinus priešingai. Ji nebenulaikė savo žvlgsnio, buvo per sunku, tad nepatogiai nuleidusi akis Argentė atsiduso.

_______________________________________________________________________________
I THINK THIS GIRL LYING IN THE GRAVE MUST HAVE BEEN SOMETHING GREAT, BECAUSE THERE'S AND ARROW ON HER HEADSTONE AND A PHRASE CARVED OUT IN FRENCH.

where do you go when home is a person


Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
avatar
Parašyti pranešimai : 343
Claim : Tyler Posey
Pas mus nuo : 2015-07-11

RašytiTemos pavadinimas: Re: darbo kambarys   Sk. 07 19, 2015 1:27 am

Merginai taip besimėtant tarp savo minčių realumo, Skotas susilaikė nenusišypsojęs. Elison dažnai nepasitikėdavo savimi, tačiau paprastai vis tiek būdavo teisi ir priimdavo teisingus sprendimus visuose gyvenimo atvejuose. Jos mąstymas bemaž visada buvo šalutinis, todėl mergina sugebėdavo įžvelgti tai, ko kiti tiesiog nepastebėdavo arba praleisdavo pro akis kaip nereikšmingą detalę. Kartais savo sugebėjimais ji prilygdavo net Stailsui, kuris neoficialiai buvo priskiriamas į detektyvo vietą ir atlikdavo visą pėdsakų ieškojimo reikalaujantį darbą, kuris jam iš tiesų sekėsi.
- Vienu ar kitu atveju, jie turės kažkada suklysti. Bent jau nuoširdžiai tikiuosi, kad jie tai padarys. Galų gale radę kokią nors užuominą, patys galime priremti juos prie sienos. Reikia tik protingai sužaisti, ir... juos sustabdyti,- gūžtelėjo pečiais išdėstęs savo asmeninę nuomonę, kuri buvo pakankamai lengvabūdiška, mat vaikinas apie viską kalbėjo taip, lyg įvykdyti šį planą būtų niekų darbas. Lyg iš vaiko atimti saldainį. Deja, taip toli gražu nebuvo, kadangi tie kostiumus mėgstantys keistuoliai buvo ne tik protingi, bet dar ir pavojingi. Labai pavojingi.
- Žinau, - kone automatiškai atsakė nepakeldamas akių į merginą. Skotas pasijautė tikrai keistai. Nepatogiai jautėsi ne tik mergina, bet ir jis pats. Jis negalėjo patikėti, kad viskas pakrypo šia linkme, nors dėl to kaltas buvo tik jis pats, uždavęs netinkamus klausimus, netinkamose vietose. Jeigu tik būtų prikandęs savo ilgą liežuvį reikiamu metu... viso to būtų išvengta. Nervingai suspaudęs kėdės ranktūrius, akies krašteliu dirstelėjo į merginą, kuri akivaizdžiai nesitikėjo tokio veiksmų posūkio. Taip sėdėti ir tylėti jie negalėjo amžinai. Reikėjo bent jau pamėginti viską užglaistyti.
- Gerai, tai tikrai keista. Neįsivaizduoju kodėl viską vėl pradėjau traukti į paviršių, - nenatūraliai šyptelėjo ir papurtė galvą, bandydamas atsitokėti iš užplūdusių minčių. - Atleisk. Tai buvo kvaila. Pastaruoju metu šneku nesąmones, - gūžtelėjo pečiais, nepaleisdamas kėdės ranktūrių. Nors krumpliai ir buvo pabalę nuo įtempto ilgo laikymosi įsikibus į kėdę, Skotas nekreipė į tai dėmesio. Jo dėmesys buvo prikaustytas prie Elison veido, prie jos nuleistų akių, ir tai, kad ir kaip bebūtų keista, privertė vaikiną jausti nepaaiškinamą skausmą krūtinėje. Net susiraukęs nuo tokio netikėto jausmo, vos ne iki kraujo sukando vidinę savo skruosto dalį, dabar jau kaltindamas save dėl kvailai priimto sprendimo. Jam nederėjo čia ateiti. Nejaugi jis buvo toks kvailas, kad manė, jog su viskuo susitvarkys? Tarp jo ir Elison visada buvo kažkas daugiau, nei paprasta draugystė, ir tas kažkas išliko net tada, kai jų romantiški santykiai užsibaigė, kad ir ne pačiu maloniausiu būdu. Tai buvo nepaaiškinamas ryšys. Jausmas, kad jiedu yra kažkuo susieti. Skotas niekada to nesuprato, tačiau būdamas laimingas su šia mergina, pernelyg į tai ir nesigilino, manydamas, kad tai tėra įprastas jausmas esant įsimylėjus. O Elison jis mylėjo. Nuo pat pirmos sekundės, kai pamatė ją pro kabineto langą šnekančią telefonu, vaikinui ji paliko neišdylantį susižavėjimą, kuris peraugo į tikrą, nesunaikinamą meilę. Perėję ir per šiltą, ir per šaltą, jiedu visada išliko kartu, tačiau vieną dieną ši nuostabi pasaka turėjo galą, kadangi realybėje nebūna 'ir jie gyveno ilgai ir laimingai' pabaigų. Tam tikri dalykai privertė Elison išsiskirti su Skotu, ir, nors vaikinas visada norėjo ją susigrąžinti, į jo gyvenimą atėjo Kira ir... na, viskas baigėsi tuo, kad jis pradėjo naują savo gyvenimo skyrių su ja, palikdamas visą istoriją, kuri siejo jį ir Elison, praeityje. Galbūt dabar jis to ir gailėjosi, matydamas, kad mergina nėra visiškai jam abejinga, tačiau negalėjo neigti, kad nemyli Kiros. Toji kitsunė tikrai jį žavejo, ir, jeigu atvirai, Skotas su ja jautėsi laimingas, tačiau suvokęs, kad dabar pakliuvo į nesibaigiantį meilės trikampį, pasijautė apgailėtinai. Tai buvo taip ironiška... Vaikinas sugebėdavo susidoroti su viskuo - gauja alfų, benefaktoriumi, netgi su pačiu Piteriu Heilu, bet asmeniniai santykiai jam pakišo koją tikrai ne laiku, ir ne vietoje. Kaip susidoroti su tokiomis problemomis, Skotas neturėjo žalio supratimo. Tačiau žinojimas, kad ši gyvenimo dilema ilgainiui tik augs, o nežinojimas ką daryti užpildys kiekvieną jo smegenų ląstelę privertė vilkolakį susiimti ir į šią situaciją nebežvelgti pro pirštus. Rasti atsakymą į jam kilusius klausimus nebuvo taip lengva, kaip galėjo pasirodyti, ypač kai vaikinas nė nenutuokė, nuo ko turėtų pradėti. Be to, jį itin blaškė greta sėdinti Elison. Skotas tik dabar susiprato, kad sėdi palinkęs į merginos pusę. Prieš minutę išsakytas atsiprašymas dabar, rodės, ir vėl nebereiškė nieko. Jis elgėsi prieštaringai savo protui, tačiau nesijautė dėl to kaltas. Priešingai, jaustas skausmas krūtinėje ėmė slopti, kai atstumas tarp jo ir Elison sumažėjo iki keliolikos centimetrų. Dabar Skotas puikiai girdėjo jos širdies ritmą. Neramų, nepastovų, ir nuolatos pagreitėjantį. Tačiau jos širdis plakė. Ir tai vaikiną privertė prisiminti akimirką, kurią jis norėjo ištrinti iš savo gyvenimo, tačiau tuo pačiu ir žinojo, kad negalėtų sau leisti to padaryti. Ji buvo pernelyg įsimintina, nors ir velniškai skaudi. Akimirka, kai Elison beveik mirė ant jo rankų ir jis jautėsi bejėgis. Silpnas. Būtent tokiu jis save laikė tą minutę, kai Elison akys užsimerkė, o ranka nusviro ant šaltos žemės. Tą naktį Skotas buvo įsitikinęs, jog Elison mirė, o kartu su ja, mirė ir dalelė jo. Merginos širdies ritmas buvo toks silpnas, kad net vilkolakiška vaikino klausa jo negirdėjo. Visi neabejotinai manė, kad Elison Argent atgulė savo užtarnauto amžinojo poilsio. Būtent tą naktį Skotas suprato, kad jam reikia merginos savo gyvenime. Kad be jos jis jaučiasi pažeidžiamas. Silpnas. Silpnesnis, nei bet kada anksčiau. Bejėgis. Būtent toks jis tuomet ir buvo, kai galiausiai sužinojo, jog Elison išgyveno. Skotas negalėjo tuo patikėti, nors visas kūnas, rodės, atsigavo tą pačią akimirką, kai buvo ištarti žodžiai 'ji gyva'. Nors gydytojų nuomonės ir buvo pesimistiškos, vaikinas žinojo, jog ji išgyvens. Taip ir buvo. Kitu atveju, mergina dabar nesėdėtų šiame darbo kambaryje su juo.
Atsidusęs, Skotas neatsilošė atgal. Taip ir liko sėdėti keistai palinkęs link merginos. Atsibudęs iš savo apmąstymų, vaikinas pažvelgė į Elison veidą ir vos susilaikė neatsidusęs dar kartą. Jis jos pasiilgo. Tikrai pasiilgo. Nė neprisiminė, kada paskutinį kartą jie normaliai kalbėjosi vienas su kitu. Skotas buvo tikras, kad tai įvyko seniai. Jiedu abu dabar buvo pasiklydę gyvenimo labirintuose, beviltiškai ieškodami išėjimo, kurio rasti buvo bemaž neįmanoma. Gyvenimas jiems negailėjo komplikacijų, su kuriomis reikėdavo susitvarkyti, tad laiko sau jiedu niekada nerasdavo. Greičiausiai jie šnekėdavosi tik tada, kai spręsdavo dalykinius reikalus ar panašius dalykus. Per visus įvykius, jiedu buvo taip nutolę vienas nuo kito, kad dabar tas artumas vaikiną savotiškai gąsdino ir veikiamas savo 'baimės', Skotas palinko dar arčiau, nenuleisdamas akių nuo Elison veido.

_______________________________________________________________________________
It all started that night
the night I gotten bitten 


Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
avatar
Parašyti pranešimai : 2429
Claim : Crystal Reed
Pas mus nuo : 2011-03-30
Allison Argent
"Po vieną zviozdos nesimėto."
–Simona 2k15

RašytiTemos pavadinimas: Re: darbo kambarys   Sk. 07 19, 2015 7:54 pm

Kas be ko Elison pritarė Skotui daktarų klausimu palinksėdama. Jo mintys buvo paprastos ir elementarios, bet negalima jų pavadinti neteisingomis, nors kartais ji suabejodavo, ar šie padarai tikrai kada padarys klaidą. Tokią klaidą, kuri gali juos paveikti. Bet medžiotojai į galvą lindo dar vienos idėjos, kurių jai nepavyko ignoruoti, nes tai jai nedavė ramybės. Gana akivaizdu buvo, kad bijoti kone labiausiai iš visos gaujos reikėjo Elison. Neatrodė, kad tie daktarai liestų jau antgamtiškus padarus, jie pasiima paprastus žmones ir keistus eksperimentus daro su jais. Elison kone vienintelė buvo žmogus šioje Skoto gaujoje. Medžiotojos statusas neturėjo nieko bendra su antgamtišku pasauliu, ji buvo paprastas žmogus, tik turinti geresnius kovojimo įgūdžius. Be jos žmogus iš vidinio rato tebuvo Stailsas. Skotas su Liamu, Dereku, Aizeku ir kitais buvo vilkai, Malia buvo kojote, Kira kitsunė, o tik Stailsas su Elison turėjo savo žmogiškąjį pavidalą. Na, dar Meisonas, Liamo draugas. Neatrodė, kad labai didelis pavojus grėstų tėvam, mat su paaugliais eksperimentuoti tikriausiai būdavo gerokai lengviau.
-Tik įdomu pagal ką jie pasirenka paauglius? Kaip jie žino, kurie yra žmones ir kurie na... Kurie yra turėję nemažai vidinių išgyvenimų ir kurios lengviau yra praversti monstrais? – Elison pastebėjo, kad daktarai rinkdavosi vaikus, kurių vaikystė nebuvo visiškai pilnavertiška. Treisė augo tik su tėvu, kuris dėl darbo tikriausiai praleisdavo mažai laiko su savo dukra, Donovanas turėjo šiokių tokių psichinių problemų, be to jis tikriausiai jautėsi nuvylęs tėvą, negalėdamas būti policininku, kaip jis. Ši medžiotoja iš tikro tobulai tiktų tam, ne visiškai stabilaus žmogaus apibūdinimui. Ji jau du kartus apimta pykčio, širdgėlos ir išdavystės vos nenužudė savo draugų, o ir fiziškai ji gavusi papildomos galios ji būtų sunkiai įveikiama kovotoja, dėl to, kad ir būdama žmogus ji gali save apsiginti. Jei dar pasitelktų merginos savyje nešiojamą pagiežą, skausmą, kitaip tariant jos tamsiąją pusę, ji būtų sunkiai sustabdoma. Dėl to ji kiek bijojo, kad kokią naktį ir pas ją gali apsilankyti tie keisti žmonės su dar keistesniais kostiumais ir suleisti jai į kaklą serumą, kuris paverstų merginą nieko neatpažįstančią monstre. Ji nenorėjo tokia tapti, ji nenorėjo mirti, jau vieną kartą vos taip neatsitiko, nuo to karto ji suprato, kad dar yra nepadarius daugybės dalykų, kuriuos nori padaryti savo gyvenime, pavyzdžiui sudalyvauti savo mokyklos išleistuvėse. Gauti baigimo atestatą, pasipuošusi gražiai, taip gražiai kaip niekada anksčiau nebuvo, sušokti su tėčiu simbolinį šokį. Vėliau įsikibti į savo vaikino parankę ir jaustis laiminga. Užversti vieną gyvenimo etapą pradedant kitą, kaip paprasta, eilinė paauglė. – Jie turėtų turėti pagalbos. Mūsų tarpe. Tikriausiai jau antgamtinį padarą, jei jo nepanaudojo savo eksperimentams. Aišku, tai tik hipotezė, bet juk viskas pasidarytų aiškiau, tiesa? Visas būtų logiškiau, bet... – ir staiga medžiotoja suvokė, kad tai yra per daug sudėtinga, be to kur rasti tokį beprotį, kuris norėtų tokiems padėti. – Aš kvailė, viską galima padaryti gerokai paprasčiau. Jie galėjo tiesiog pasinaudoti ‘Aukotojo‘ sąrašais, sužinant kas turi paranormalių gebėjimų ir tiesiog rinktis tuos, kurių nėra sąraše. O dėl mokinių psichinės būklės mokykla turi kiekvieno bylas, kurias gauti nėra labai sudėtinga. Užtektų tiesiog papirkti mokyklos sargą. Jei jie taip viską daro, tai visiškai niekuo mums nepadės.
Kuo Skotas atsidurdavo arčiau Elison, tuo jos širdies rimtas pradėdavo greičiau plakti. Tas plakimas buvo netvarkingas, per daug padrikas, o tai labai gerai išdavė jos vidines emocijas Skotui. Kodėl jis taip darė? Kodėl vilkolakis puikiai suvokdamas jų situaciją, bei merginos emocijas joje, pila žibalą į ugnį? Kodėl jis ją bando galutinai išvesti iš proto? Jis skatino tai, kas neturėjo įvykti. Kas negali įvykti. Elison pradėjo atrodyti, kad temperatūra aplink juos padėjo kaisti, o deguonies kambaryje mažėti. Vilko artumas varė medžiotoją iš proto, nepaisant to, kad taip neturėtų būti. Ji turėtų į jį žvelgti šaltu žvilgsniu, taip akyse atspindėdama Argentų charizmą ir dar tiesiog elementarų gyvenimo puslapio užvertimą, o ne tiesiog tirpti, matant kad jis mažina atstumą tarp judviejų. Merginos akys nevalingai nusileisdavo link lūpų, kurios dabar viliojo labiau, nei turėtų. Bijodama išties kvailų savo sprendimų medžiotoja truputi atsitraukė nuo Makolo, taip padidindama atstumą tarp jų. Dėl Dievo meilės, juk jis turėjo merginą! Bet atrodo jis pats dabar tai pamiršo, nes jis tikrai nesielgė kaip vaikinas, turintis merginą. Jis turėtų atsistoti ir išeiti iš čia, nusigręžti nuo Elison ir nebeatsisukti, bet tai jam padaryti buvo tikriausiai taip pat sunku, kaip medžiotojai. Ji juk irgi galėtų tai užbaigti per kelias akimirkas, bet kažkas ją stabdė. Na ne kažkas, o komplikuotas jausmų mišinys šiam alfai. Toks laikymasis nuo įšokimo į Skoto glėbį jai kai ką priminė, tuos mokslo metus, kai ji ir jos tėvai sužinojo, kad Skotas yra vilkolakis, ir tada Krisas su Viktorija uždraudė jiems draugauti. Aišku, tai nesustabdė tos paaulgiškos meilės, kuri jie manė kad tęsis amžinai, mat jie vis vien rasdavo būdų būti kartu. Bet Elison turėdavo pajusti tą iš proto varantį jausmą, kai matydavo jį mokykloj, vaikščiodavo su juo tais pačiais koridoriais, būdavo tose pačiose pamokose ir negalėdavo su juo tiesiog pašnekėti. Viešumoj ji negalėdavo net priėjusi paklausti kaip jam sekasi, net negalėdavo pasiteirauti apie namų darbus, vien iš baimės, kad Elison tėvai nenužudytų Skoto. Žavi šeimynėlė. Visada matydama įsmeigtas savo senelio ir savo mamos akis jai į nugarą medžiotoja bijodavo ką nors daryti. Ir tas identiškas jausmas, kai kažko tiesiog tragiškai nori, bet iš paskutiniųjų laikais, nes žinai, kad negalima, Elison persiokiojo ir dabar.
-Tai... tai buvo tikrai netikusi mintis. Labai. Nevykusi,- kiek trūkinėjančiu balsu Elison pritarė Skotui. Ji akimirkai užmerkė akis ir giliai įkvėpė. Ji bandė sulėtinti širdies ritmą, bet jai nekaip sekėsi, merginai vis vien atrodė, kad ši tuoj iššoks iš krūtinės. – Tik kodėl tu linksti arčiau manęs?- šį kartą jau sušnabždėjusi medžiotoja pasakė vilkolakiui, mat jis jau buvo pakankamai arti, kad išgirstų, ką sako Elis ir be savo antgamtiškos klausos. Šis žvilgsnių žaidimas darėsi vis intensyvesnis, mat Argentei vėl pakėlus savo akis į Makolą, nei vienas iš jų nebandė jų nuleisti. Galbūt taip jie abu bandė sau įrodyti, kad jie stipresni nei trauka, kad jie gali atsilaikyti prieš vienas kito žavesį, bet mergina po truputi pradėjo pasiduoti. Iš vienos pusės ši situacija buvo kiek juokinga, mat tai jie abu galėjo labai seniai užbaigti. Kaip viskas būtų paprasčiau, jei jiedu būtų paklausę Elison tėvų valios ir būtų išsiskyrę tada, prieš kelis metus. Jausmai nebūtų taip užsistovėję, jie būtų daug lengviau pasimiršę. Juk jie darė tragišką klaidą susidėdami kartu, nuo kada medžiotoja gali draugauti su vilkolakiu – tai yra visiškai nesuderinami dalykai. Du padarai, kurie turėtų turėti visiškai skirtingas vertybės negali mylėti vienas kito. Ir svarbiausia bei juokingiausia buvo tai, kad jie tą klaidą kartojo. Vėl. Skotas susidėdamas su lape, o juk net pasakose lapės su vilkais nesutaria, o Elison su kitu vilkolakiu. Iš vienos pusės pažiūrėjus tai gal net kiek apgailėtina, galima pagalvoti, kad šie du paaugliai yra kvaili, kai taip nesugeba pasimokyti iš savo klaidų, bet iš kitos pusės, Elison ir Skoto atvejais tie skirtumai ir tas nesuderinamumas atrodo, kad stiprino jausmus. Taip santykiuose atsirasdavo skirtumų, kurie tik paįvairindavo viską ir priversdavo dar stipriau eiti iš proto dėl kito. Galiausiai medžiotoja neišlaikė. Sunaikinusi atstumą tarp judviejų mergina pabučiavo Makolą. Jos smegenys tiesiog rėkte rėkė, kad tai yra visiška klaida, tačiau širdis sakė ką kitą. Dabar buvo tas momentas, kai viskas prarado prasmę, kai visame pasaulyje teliko du žmonės, esantys Argentų darbo kambaryje. Šis bučinys tiesiog atėmė žadą merginai, akimirkai sustabdė kvėpavimą ir širdį, suteikė visišką palaimą merginai. Kai jau pradėjo atrodyti, kad pasaulis pradėjo suktis į kitą pusę, Elison pagaliau pradėjo klausyti savo proto balso. Juk tai buvo tragiška klaida. Medžiotoja gana greitai atitraukusi savo veidą nuo Makolo, visa sutrikusi išlemeno:
-Aš... aš atsiprašau. Nežinau, ką padariau.
Merginos kūnas sustingo, ji tiesiog negalėjo pajudėti iš vietos. Kiekviena akimirka, laukiant Skoto reakcijos tempėsi į visą amžinybę, mergina juto prakaitą ant savo nugaros, o dėl padažnėjusio pulso, ji jautė dunksėjimą savo galvoje, kuris privertė ją giliau kvėpuoti. Ji toliau sėdėjo sustingusi, savo tamsiomis akimis žiūrėdama į Makolą bei galvodama, kaip viską užglaistyti, nors iš tiesų nežinojo, ar ji iš tikro nori tai padaryti. Kuo toliau, tuo labiau jai atrodė, kad mergina nori tiesiog šokti atgal vilkolakiui į glėbį ir šį vakarą tiesiog viską pamiršti.

_______________________________________________________________________________
I THINK THIS GIRL LYING IN THE GRAVE MUST HAVE BEEN SOMETHING GREAT, BECAUSE THERE'S AND ARROW ON HER HEADSTONE AND A PHRASE CARVED OUT IN FRENCH.

where do you go when home is a person


Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
avatar
Parašyti pranešimai : 343
Claim : Tyler Posey
Pas mus nuo : 2015-07-11

RašytiTemos pavadinimas: Re: darbo kambarys   Pir. 07 20, 2015 2:43 am

Elison pateikta prielaida, apie tai, kaip 'gydytojai' renkasi savo aukas, atrodė teisinga ir tikrai... įmanoma. Nebuvo aišku, kas jie tokie, tačiau prieš imdamiesi savo veiksmų, jie neabejotinai turėjo pasidomėti miestelio įvykiais iš šalies, o tai privertė Skotą susimąstyti, ar nepastebėjo nieko įtartino Bykon Hilse pastarąsias savaites. Vaikinas taip ir žinojo, jog tas ramumas mieste buvo tik tyla prieš audrą, mat gyvenant tokiame pasaulyje, kur egzistuoja ne tik vilkolakiai, bet ir kitokio plauko būtybės, gyventi be rūpesčių buvo neįmanoma. Kas nors vis tiek turėjo sutrikdyti tą ramybę. Tačiau kas tai galėjo padaryti, vilkolakis nė nenutuokė. Įtarinėti jis galėjo kone visus miesto gyventojus, ir galų gale jo spėjimai vis tiek nepasitvirtintų, o išsiduoti, kad jie ieško pėdsakų, būtų itin neprotingas sprendimas, mat tuomet tie paslaptingieji daktarai pradėtų elgtis dar atsargiau, nepalikdami jokių šansų jaunuolių grupei už kažko užsikabinti. Žaisti seklio morkos žaidimus su tais kaukes dėvinčiais mokslininkais buvo sunku. Jie tikrai žinojo ką daro ir į ką veliasi. Taip pat, jie puikiai mėtė pėdas. Juk kitu atveju Skotas čia nesėdėtu su Argent'ų šeimos medžiotoja ir neieškotų atsakymų pusiau išverstoje, senovine kalba parašytoje knygoje.
- Tai iš tiesų paaiškintų, kodėl jie žino, kas yra žmonės, o kas... ne, - sutiko su Elison mintimis laisvai truktelėdamas pečiais. - Tačiau kodėl būtent Bykon Hilsas? Turiu omenyje, jeigu jie norėjo atlikti bandymus su žmonėmis, galėjo pasirinkti bet kurį kitą miestą, juk pasaulis yra pakankamai didelis, kad jie išsirinktų ir kitą miestą... - kiek suraukdamas kaktą susimąstė. Žinoma, šis miestelis buvo tikras antgamtinių dalykų centras, o tai galėjo patraukti tų kaukėtųjų dėmesį. Greičiausiai taip ir buvo, juk bet koks tokiais dalykais susidomėjęs asmuo atvyktų į tą vietą, kur vyksta didžiausias veiksmas. Į vietą, kurioje gyvena plačiai pagarsėjęs Tikrasis Alfa, kuris iš tiesų buvo tik eilinis vidurinės mokyklos dvyliktos klasės mokinys, besistengiantis išlaikyti egzaminus, bei savo laisvu laiku mėginantis apsaugoti visus nuo įvairių pavojų. Tokia ir buvo Skoto Makolo kasdienybė - įprasta, tačiau tuo pačiu ir pavojinga. Gerai buvo bent tai, kad vaikinas prisitaikė prie tokios savo rutinos ir nesiskundė, jeigu turėdavo tvarkyti visą neeilinę paprastam žmogui košę, kuri Bykon Hilse virdavo bemaž kas dieną. Tai jis laikė savo pareiga. Juk kas kitas, jeigu ne jis ir jo draugai, būtų apsiėmę šiomis galvos skaumą įvarančiomis nesąmonėmis? Savanorių skaičius būtų lygus apskritam nuliui. Ypač, kai tikrai ne kiekvienas žinojo, jog vilkolakiai egzistuoja, o ne tiesiog yra aprašomi knygose ir prastuose filmuose.
- Tokiu atveju, tie daktarai mums nepaliko jokių ryškesnių pėdsakų. Bet kas galėjo rasti tuos sąrašus. Viską apibendrinus, mes ieškome trijų protingų žmonių, kurie žino apie visą šį antgamtišką reikalą ir galėjo surasti sąrašus... Abejoju, ar tai mums kažką sako, - papurtė galvą suvokęs kad tokios paieškos yra beprasmės. Reikėjo didesnių užuominų ir ryškesnių pėdsakų, nes be jų, jie atsidūrė tamsiame akligatvyje. Ir netgi Argentų knyga, kuri atrodė kaip tikrai naudingas daiktas, pasirodė bevertė. Turbūt tie daktarų tyrinėjimai ir jų sukurti sutvėrimai buvo naujiena visam mistiškam pasauliui. Tie sutvėrimai, sukurti iš žmonių ir keistų kaukėtųjų serumų, laužė visas iki šiol žinotas taisykles. Jie visi ir vėl buvo žaidime. Tačiau kaip nugalėti kažką kovoje be taisyklių? Tai atrodė kaip neįmanomas dalykas, ir tik Skotas, patyręs tiek šilto, tiek šalto, žinojo, jog žodis 'neįmanoma', yra nevartotinas antgamtiškame pasaulyje. Kuo toliau, tuo labiau jam atrodė, jog šiame pasaulyje apskritai nėra ribų. Ten viskas buvo įmanoma. Vilkolakiai, kanimos, banšės... Kartais vaikinas tikrai susimąstydavo, ar visa tai nėra koks nors didelis, niekada nesibaigiantis sapnas, mat kuo toliau, tuo labiau Skoto gyvenimas į tokį panašėjo. Deja, tačiau tai buvo realybė ir prie jos reikėjo prisitaikyti, jeigu norėjai išgyventi.
Susivokęs, kad nė vienas iš jų nemažina atstumo, vaikinas beveik nemirksėdamas žvelgė į Elison veidą, kuriame dabar be didesnio vargo įžvelgė prieštaringus jausmus. Jis tikrai neklydo - mergina toli gražu nebuvo abejinga, kokia dėjosi iš pat pradžių. Jausti merginos veidą taip arti, buvo keista, tačiau tuo pačiu tai Skotą keistai ramino. Kodėl jis vis linko arčiau? Kodėl artėjo prie tos pavojingos ribos peržengimo? Tiesą sakant, Makolas to nežinojo. Tas bjaurus įprotis laužyti taisykles, priimant klaidingus sprendimus asmeniniuose santykiuose, pasivijo vaikiną ir iki čia. Variantai buvo tik du - arba galiausiai judviejų lūpos sulies, arba kuris nors iš jų nutrauks šią neįtikėtinai nepatogią situaciją. Dar blaivaus proto turinčios smegenų dalelės rėkte rėkė pasirinkti antrąjį variantą, tačiau pačiam vilkolakiui priimtinesnis buvo pirmasis. Vaikinas puikiai žinojo, galbūt netgi pats to nežinodamas suvokė, jog taip išduotų Kirą. Išduotų merginą, kuri juo pasitikėjo. Merginą, kuri jį, turbūt, mylėjo. Kad ir kaip bebūtų keista, vaikinas į tai pernelyg nesureagavo. Tiesiog neleido tokioms mintims pasiekti jo galvos. Jas paprasčiausiai blokavo, giliai pasąmonėje naiviai manydamas, jog jeigu jų neįsileis, tai paprasčiausiai nevirs realybe.
- O tai... labai blogai? - uždavė retorinį klausimą merginai, išgirdęs josios klausimą. Taip, Skotas buvo prigautas ir neturėjo jokio doro paaiškinimo, kodėl taip elgėsi, tačiau juk jis buvo gimęs laužyti taisykles, o būtent tai jis dabar ir darė. Mažino tą atstumą tarp judviejų lūpų iki vargiai pastebimo. Skotas galėjo jausti malonų merginos kvapą, kuris jam asocijavosi su saugumu. Asocijavosi su... meile? Kad ir kaip bebūtų kvaila, vaikinas iki šiol negalėjo paaiškinti, kas yra toji meilė. Vieni tai apibūdindavo kaip paprasčiausią jausmą, kai esi laimingas. Kiti minėdavo drugelius pilve. O Skotas... jis nė nenutuokė, kaip galėtų tai apibūdinti. Jis žinojo vieną dalyką. Meilė buvo skausminga, tačiau ji buvo to verta. Buvo verta jausti agonijos išdraskytą širdį savo krūtinėje, buvo verta jausti, kaip ji dūžta į milijonus dalelių. Buvo verta dienų dienas galvoti apie vieną ir tą patį žmogų, žinant, jog jis niekada nebebus tavo. Buvo verta visą tai patirti. Kodėl? Atsakymas buvo paprastas - lemtis. Būtent šiuo nepaaiškinamu dalyku vaikinas tikėjo. Argi kitu atveju jis čia būtų su Elison? Greičiausiai ne. Ir dabar vilkolakis puikiai galėjo merginai įrodyti, kad visą laiką buvo teisus. Tą kartą, kai Elison tarė, jog likimo nėra, Skotas neturėjo jokių svarių įrodymų, kad jos žodžiai yra klaidingi. Dabar turėjo visus jam reikiamus argumentus, reikėjo jais tik pasinaudoti. Makolas neabejotinai kraustėsi iš proto, mat prisiminti tokius dalykus, kurie iš pažiūros atrodė lyg smulkmenos, buvo neįprasta. Na, tik ne jam. Vaikinas buvo tikras, jog prisimena kiekvieną akimirką, praleistą su Elison. Prisimena kiekvieną ištartą jos žodį. Kodėl? Nes tai jam buvo svarbu. Jis nenorėjo to pamiršti, kad ir kokių skaudžių akimirkų turėjo judviejų istorija. Tai buvo neatsiejama dalis jo gyvenimo, į kurį, rodės, vilkolakis dabar grįžta. Ir tada tai įvyko. Mergina sudaužė visas sienas, kurios juos skyrė. Pašalino visas kliūtis tą pačią akimirką, kai savosiomis lūpomis palietė Skoto, o jis visiškai tam nesipriešino. Per kūną nuvingiavus maloniai šiurpuliukų srovei, vaikinas jautė, kaip kiekviena ląstelė jo kūne nutirpsta, o širdį užplūsta puikiai pažįstami jausmai, sumišę su nostalgija. Jis norėjo daugiau. Daugiau nei to vieno trumpo bučinio. Daugiau nei vienos akimirkos su Elison. Tačiau savo sėkme piknaudžiauti Skotas negalėjo ir merginai atitolus, viskas išnyko, lyg nieko ir nebūtų nutikę. Vilkolakio rankos taip ir liko nusvirusios ant kelių, o suglumusi veido išraiška išdavo vaikino pasimetimą. Puikiai žinodamas, kad jo akyse dabar yra įsiplieskusios ugnelės, kurias aplinkiniai galėdavo pamatyti tik anksčiau, kai Skotas vaikščiodavo miestelyje susikibęs su Elison už rankų, alfa ranka pasitrynė savo kaktą, mėgindamas atsigauti iš akimirkos svaigulio, tačiau po medžiotojos bučinio jo kūnas vis dar buvo nutirpęs, o ir krūtinę aplankę ilgesingi jausmai neketino niekur dingti. Žinoma, kad Elison ėmė atsiprašinėti. Tai Skoto nė kiek nenustebino. Jos vietoje vaikinas būtų pasielgęs visiškai taip pat. Tiesiog šiuo metu judviejų buvimas kartu atrodė lyg uždraustas vaisius - neleidžiamas, tačiau labai viliojantis ir traukiantis akį.
- Nekaltink dėl to savęs, tiesiog... nedaryk to, - papurtė galvą suvokęs, kad jeigu ir reikėjo čia kažką kaltinti, tai tik patį Skotą. Vis dėlto, juk jis ėmė provokuoti merginą vis mažindamas tarp jų atstumą, kol galiausiai vienas iš jų - Elison - pasidavė pagundai. Iš tiesų, tai buvo normalus dalykas. Jie abu to norėjo, tiesiog žinojimas, jog tai neleistina, priversdavo juos susilaikyti. Šis kartas neabejotinai buvo didžiulė išimtis. - Visa tai buvo mano kaltė, - galų gale atsiduso rankomis susiimdamas už galvos ir į savo plaukus panardindamas pirštus, tokiu būdu savo šukuoseną visiškai suveldamas. Elison atrodė pakankamai apkvaitusi, todėl Skotas nelabai suprato, kaip jai apskritai užteko jėgų atsiplėšti nuo jo lūpų ir viską sustabdyti. Skotui to nebūtų pavykę padaryti. Elison visuomet buvo jo silpnybė, nepaisant to, kad kai kurie dalykai tarp jų keitėsi. Dabar vilkolakis ir vėl buvo ant nežinios ribos. Kas vyko tarp jo ir Elison? Nejaugi tai tikrai buvo tik akimirkos žaismas? Jie negalėjo taip paprastai imti ir viską pamiršti. Nors ir nenorėdamas gvildenti šios temos, suvokė kad galiausiai viską reikia išsiaiškinti iki galo, nepaliekant jokių klaustukų. - Tačiau aš nesijaučiu dėl to kaltas. Visiškai, - nelauktiems žodžiams patiems išsprūdus iš vaikino burnos, Skotas dabar jau pats įveikė tą menką atstumą, kuris skyrė jų veidus ir įsisiurbė į merginos lūpas švelniai, tačiau šuo pačiu ir taip stipriai, lyg norėtų perduoti visas jo viduje susikaupiusias emocijas ir išgyvenimus šiuo vienu bučiniu. Vienu ar kitu atveju, Skotas buvo tikras, jog mergina tai pajus. Pajus tai, kad Skotas velniškai jos pasiilgo. Pajus tai, kad jam jos trūksta. Ji visuomet puikiai jį pažinojo, suprasdavo, kai jis meluodavo, ir kai jam būdavo sunku susitvarkyti su užklupusiomis problemomis, nors tai ir įvykdavo pakankamai retai. Skotas susitvarkydavo su viskuo. Jis visada rasdavo išeitį. O Elison jam padėdavo. Dažniausiai. Buvo keista nepastebėti, kad jie nuolatos, net tada, kai jau nebebuvo kartu, stengėsi vienas kitam padėti. Vilkolakis tai suvokė tik dabar. Jis veltui jaudinosi, kad Elison nutolo nuo jo ir kad tarp jų viskas baigta amžiams. Mergina nuo jo nesitraukė ir visada buvo šalia, tik kitokiomis aplinkybėmis ir pats vaikinas paprasčiausiai to nesuprato. Jis buvo kvailys, tačiau dabar jau buvo kiek per vėlu taisyti praeities klaidas. Juk niekas nevertė lapų atgal, priešingai, viskas, ką jam reikėjo padaryti, tai tik atversti naują savo gyvenimo puslapį ir pradėti jį pildyti naujomis detalėmis. Pildyti taip, kad į jo gyvenimą įeitų ir Elison. Nes dabar, jausdamas uždraustas, tačiau be galo pasiilgtas medžiotojos lūpas ant savųjų, vaikinas neįsivaizdavo, kaip sugebėjo taip ilgai be jų ištverti.

_______________________________________________________________________________
It all started that night
the night I gotten bitten 


Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
avatar
Parašyti pranešimai : 2429
Claim : Crystal Reed
Pas mus nuo : 2011-03-30
Allison Argent
"Po vieną zviozdos nesimėto."
–Simona 2k15

RašytiTemos pavadinimas: Re: darbo kambarys   Tr. 07 22, 2015 8:59 pm

Vilkolakiui paklausu, kodėl būten Bykon Hilsas, Elison į galvą atplaukė dvi mintys, kurios jai rodės viena už kitą įmanomesnės. Juk Bykon Hilsas buvo iš tiesų neeilinis miestas, tiesa? Jame gyveno tikrasis alfa, žmogus įgavęs savo neišmatuojamas galias jų nepavogdamas, o vien savo valia. Ji prisiminė Dytono žodžius, kad tai labai retas reiškinys, įvykstantis kažkur kartą per šimtmetį. Galbūt tai ir pritraukė tos baisiuosius daktarus, galbūt jie buvo sudominti to, ar jų kūriniai galėtų nugalėti tikrąjį alfą. Pavogti jo galias. Na aišku, buvo dar ir toks didelis medis, tiksliau kelmas Bykon Hilso rezervate, kuris buvo mistinių padarų traukos objektas, nesuvokiamos jėgos šaltinis ir visi kiti šiurpūs dalykai, apie kuriuos tikriausiai šie paaugliai nė nepagalvojo. Galbūt tiems daktarams reikėjo Nemetono galios savo iškrypėliškams ekperimentams. O gal juos sužavėjo tos žemės srovės, iš kurių energijos sėmėsi Dženifer, arba kitais žodžiais Darakas. Elison buvo kiek juokinga prisiminti, kad kažkada Dženifer atrodė kaip didžiausia rakštis subinėje, tada šie paaugliai neįsivaizdavo, kad kovoto su japoniška dvasia arba keistais daktarais yra kur kas sunkiau, nei su eks druide.
-Nejau nemanai, kad variantų gali būti daugybę? Visu pirma pats tu, tikrasis alfa, kone rečiausias mistinis padaras. Net mano šeimos knygoje rašoma, kad tai ekstremaliai reta. Dar juk yra tos žemės srovės, kuriomis kliovėsi ta baisi moteriškė. Na ir aišku reiktų nepamiršti, kad mes su Stailsu mirėm ir prisikėlėm suteikdami gigantiškam kelmui tiek galios, kad mes tikriausiai net neįsivaizduojam, kokio ji dydžio. Bykon Hilsas antgamtiniams iškrypėliams yra tikrai paklausus.
Na, jie turėjo dar vieną šiokį tokį kabliuką. Galbūt už jo užsikabinti buvo sunku, nes tikriausiai žmogui neišneša galva, kaip knyga gali priminti užmirštus prisiminimus. Tai skambėjo per daug magiškai, o juk tai nebuvo paprasta knyga, su įprastame popieriuje išspausdintais žodžiais.
-O kaip dėl tos daktaro knygos? Visi jau ją perskaitė? Aš pati ją skaičiau, bet jos staigus prisiminimų priepuolis neužplūdo manęs. Galbūt tas buvęs psichiatras tik melavo Stailsui su Lidija, kad gautų ko norėjęs, nes kiek žinau niekam ji nesuveikė ir nelabai kas ją suprato,- iš tiesųų, nors ta istorija ir atrodė paprasta, Elison ją skaitydama jautėsi, kad kažko labai trūksta. Galbūt tas beprotis nemelavo? Galbūt iš tiesų pilnai norint suprasti istoriją reikia būti tuos daktarus, ir iš to išplakia ir atvirkščia išvada, kad norint prisiminti ar suprasti susidūrimą su tais žmonėmis ne žmonėmis, reikia erskaityti tą skaitalą. Bet tas racionalus merginos protas, kuris buvo likęs, neleido jai patikėti šia istorija.
Skotui paklausus, ar tai iš tikrųjų yra blogai, mergina visiškai sutriko. Jos smegenys jai įtaigiai sakė, kad šis vaikino sprendimas buvo pats blogiausias tokioje situacijoje, bet širdis sakė ką kitą. Širdis norėjo, kad atstumo neliktų ne tik tarp jų lūpų, bet ir tarp visų kitų kūno dalių. Mergina pajutusi gerokai dažnesnį, per daug dažną nei turėtų būti pas normaliai funkcionuojantį žmogų kvėpavimą, supyko ant savęs, Stengdamasi nulaikyti savo žvilgsnį ties Skoto akimis, nenuleisdama link jo lūpų, kurios dabar viliojo lyg uždraustas rojaus vaisius, nesavu balsu jam pasakė:
-Tai labai blogai. Tikrai labai blogai.
Ji suprato, kad Makolo klausimas tebuvo retorinis, bet Argent jautė pareigą į jį atsakyti. Ji suprato, kad nė velnio neužtikrintas balsas nestabdys Skoto, bet tai buvo savotiškas varnelės uždėjimas galvoje, pažymint, kad ji bent stengėsi. Aišku, tai tik padės iš dalies palengvint sau dalią, kai pasekmės pasieks merginą, nes tokios tikrai ją pasieks, mat ji nebuvo kvaila, ji suprato, kad kažkuris iš jų tikrai kam nors prasitars apie šį įvykį, galima net nesitikėti, kad visa tai pavyks išlaikyti "tik tarp jų, kas įvyko tame kambaryje ir liko tame kambaryje". Neskaitant dabartinio jų elgesio, jie abu buvo per daug sąžiningi, kad tokį dalyką laikytų savyje, taip maustydami jiems brangius žmones. Po judviejų bučinio vilkui pasakius, kad Elison nebe atsiprašinėtų, medžiotoja palinksėjo galva šiek tiek pasitraukdama nuo Makolo. Tas pasitraukimas nesukūrė didelio atstumo tarp jų, tai buvo labiau emocinis dalykas. Mergina bandė lyg save įtikinti, kad ji gali pasitraukti nuo Makolo, gali jį paleisti, bet toks bandymas įsitikinti buvo bevaisis, ir Argentė puikiai tai žinojo. Skotas tikriausiai bus vienintelis vyras jos gyvenime, kuris visada turės vietos Elison širdy. Na aišku, neskaitant jos tėvo. Elison ir Kriso santykiai galbūt ir nebuvo eiliniai tėvo ir dukros santykiai, bet tokių tvirtų ir nesunaikinamų santykių tikriausiai reiktų paieškot. O Skotas bus tikriausiai vienintelis vaikinas, ne giminaitis, kuris visam gyvenimui bus įsirėžęs Elison Aržant gyvenime. Tikriausiai pati didžiausia to priežastis buvo faktas, kad šis vilkolakis buvo pirmoji jos meilė. Tikra meilė, ne ta paaugliška mokyklinė meilė, pasibaigianti kartu su mokslo metais, bet tikra, daugybė kliūčių mačiusi. Dėl to tikriausiai jos neįmanoma pamiršti. Kas kartą prisiminus tuos jausmus, jaustus Skotui, merginos veide įsižiebia nuoširdi šypsena. Ši meilė ją laikydavo nuo tapimo visiška psichopate. O ji galėjo. Ji galėjo tapti psichopate žudike, savo kelyje paliekančią tik bedvasius, sustingusius kūnus. Ji laisvai galėjo. Beveik tokia tapo. Tai tikriausiai buvo Aržentų kraujyje. Žiaurumas, šaltumas ir galios troškimas - tai slypėjo po gana nekalta pavarde, kuri iš prancūzų kalbos išvertus reiškė sidabrą. Elison buvo pajutusi galios saldumą, jos tamsioji pusė tai parodė visu gražumu. Tas jausmas, kai jautiesi nepažeidžiama. Atrodo, kad visas pasaulis tau po kojomis. Jautiesi pats galingiausias padaras visoje žemėje, jautiesi lyg visko valdovas. Atrodo, kad atimdamas kitiems gyvybę, gyvybę tiems, kurie gali apriboti tavo valdžią, galbūt netgi atimti, bet kokiai galimai grėsmei, suvirtini savo valdžią, tampi nepralenkiamu, nepažeidžiamu, nenugalimu. Visa tai slypėjo Aržentų kraujyje, tas nenumaldomas galios troškimas, ir tai puikiai matėsi Aržentų šeimos narių istorijoje. Jos motina norėjo nužudyti niekuo nenusikaltusį asmenį - Skotą, manydama, kad jis yra grėsmė jos dukrai, jos teta Keitė sudegino visą, realiai nieko nepadariusią vilkolakių šeimą, manydama, kad taip pašalins nemenką galimą grėsmę, o jos senelio darbeliams išvardinti tikriausiai prireiktų visos valandos, mat jis, buvo asmuo, iš tiesų norėjęs valdyti, ypač kitų protus, pasinaudodamas jų baime. Elison, tik sužinojusi viską apie savo šeimą suprato, kad tokia tapti, nesveika psichopate, ji buvo mokoma nuo vaikystės. Kai ji buvo maža, jai mamos ir tetos pasakojamos pasakos ir istorijos nebuvo tokios, kokias tėvai dažniausiai pasakodavo savo atžaloms, kaip Pelenės ar Snieguolės. Šios, tada jai buvusios artimiausios moterys mėgo pasakoti apie garsius karžygius, kuriems teko nužudyti ne vieną asmenį, kad jie išlaikytų savo poziciją. Jos visada sakydavo, kad šie pasakojimai turi labai gilią prasmę, ir kad Elison turi semtis stiprybės iš šių asmenybių. Šios moterys bandė Elison įteigti, kad žudymas dėl valdžios, žudymas dėl galios tikrai nėra blogas dalykas. Juk viskas dėl didesniojo gėrio. Tai leidžia išlaikyti tavo poziciją, išslaikyti tave stiprią. Pati Elison, tik po dviejų savo psichozių suprato, kad galia, gaunama per prievartą nėra tikroji galia. Kad visos motinos ir tetos bandytos įteigti mintys yra klaidingos, ir kad jomis nereikia kliautis, mat tai tėra pražūtis, tiesus kelias į pragarą. Ne į tą pragarą, į kurį pagal religija pakliūna visi nusikaltę, o į vidinį pragarą, kurį kiekvienas susikuria savo viduje. Tikroji galia yra gaunama su pasiryžimu, ieškojimu teisingo sprendimo keblioje situacijoje, teisingo, o ne lengviausio, atsisakant savanaudiškumo ir viską darant dėl visuotinio gėrio, o ne dėl asmeninio. Tai jai suvokti tikriausiai padėjo tėvas. Krisas Aržentas, buvo tikriausiai jai vienintelis Aržentas, kuris nepasidavė galios troškimui. Kiek mergina prisiminė, jos tėvas visada darė tai, kas yra teisinga, o ne kas yra savanaudiška. Jis visada besąlygiškai laikėsi kodekso, net ir situacijoje, kurioje norėtųsi jį pamiršti, jis juo naudojosi. Mergina nesugebėjo prisiminti, kad jos tėvas būtų prisidėjęs prie motinos ir tetos mėginimų praplauti Elison smegenis, jis buvo vienintelis asmuo, iš kurio ji išgirsdavo ne pasakojimą apie Napaleoną, o pasaką apie pamotės ir jos dukrų užguitą merginą, kuri bėgdama nuo dvylikto laikrodžio dūžio pametė savo batelį. Jis buvo tikrasis pavyzdys merginai, kokia ji iš tiesų turi būti, o ne kokia lengviausia būti. Kiek ironiška, kad vienintelis, tikrai gyvas asmuo iš jų šeimos ir yra Krisas. Na, ir Džerardas gyvas, bet jį tikriausiai galima pavadinti labiau mirusiu, nei gyvu. Gyva ir Keitė, bet ji nebėra žmogus, jai teko jaguarės pavidalas. Gyvas yra jos tėvas, kuris kitiems galbūt atrodė kiek silpnas, o abi moterys ir jo senelis ir žuvo dėl galios troškimo ir savanaudiškų sprendimų. Motinai įkando Derekas, gelbiajantis Skotą, Keitei gerklę perrėžė Piteris, kai ji ten pasirodė norėdama vėl visus išžudyti, o jos senelį pergudravo, ir kai jis norėjo išsigydyti, tapti dar stipresniu, tik apsinuodijo save. Bet tėvas nebuvo vienintelis asmuo, padėjęs išlaikyti savąjį aš. Tai padarė ir vaikinas, esantis priešais merginą. Tai ir buvo priežastis, kodėl Skotui prakalbus apie tai, kad jis visiškai nesijaučia kaltas, Elison mintyse pritarė jam. Ji irgi nesijautė kalta. Ji save sugebėjo pateisinti tuo, kad žinodama, kiek daug gero jai suteikė ši meilė, ji negali sau leisti jos pamiršti. Jei ne Skotas Makolas, nei ne visa istorija, jungianti juos, Elison Aržant būtų visiškai kitas žmogus. Bet buvo priežasčių, dėl kurių ji turėjo padėti tašką Elison ir Skoto istorijoje, galutinį tašką, kurio niekaip nepadėdavo, arba pakeisdavo kableliu. Iš pradžių Skoto žodžiai jiems besiskiriant neleido merginai padėti taško, bet po to ji pati sau viduje negalėjo pasakyti žodžio viskas. Bet juk jos gyvenime atsirado kitas žmogus. Medžiotoja turėjo tokia jaustis, ji privalėjo galvoje išvysti Aizeko paveikslą, prisiminti, kad ji negali jo skaudinti tokiu elgesiu, bet taip neatsitiko. Skotui įsisiurbus vienintelis dalykas, kuris buvo gyvas Argentėj buvo jo meilė. Ta bučinio jėga, užglaistyta gana įprastu Makolo švelnumu atėmė žadą, nutirpdė Elison galūnes ir leido trumpam išnykti iš šios patalpos. Jaustis taip pat nerūpestingai, kaip tada, kai judviejų draugystė buvo užvetuota Elison tėvų. Kiekvienas jų susitikimas miške būdavo kažkas nepaprasto. Kiekvienas judviejų bučinys žinant, kad taip negalima būdavo tūkstantį kartų saldesnis už tą, dėl kurio nebūdavo jokio draudimo. Kiekvienas vakaro užbaigimas ant Elison automobilio galinės sėdynės labiau atimdavo žadą, nei jiems praleidžiant kurio nors namuose. Taip buvo ir šį kartą, žinant, kad jie negali bučiuotis, ar dar kažko daryti, tai buvo gerokai maloniau, aistringiau ir jautėsi iš tiesų daugybė kartų tikriau. Savo liaunomis rankomis apsivyniojusi Makolo kaklą, nepaleisdama jo lūpų Argentė pakilo nuo savo kėdės ir atsisėdo ant vaikino kelių. Įdomu būtų, kaip kas nors reaguotų, jei užkluptų šiuos du paauglius šiame darbo kambaryje. Kokia būtų to žmogaus reakcija, labiausiai tikėtina, kokia būtų Elison tėčio reakcija į šį reginį. Visai neseniai jam teko stebėti Elison pusnuogius su kitu vilkolakiu jos kambaryje, tai kaipgi jis reaguotų į dar vieną Elison gyvenimo posūkį. Tai šiek tiek priminė tą kartą, kai vos judviejų neužtiko lovoje Elison mama. Kai tik sužinojo, kad medžiotojas tėvai kelioms valandoms išvažiuoja iš namų, ji akimirksniu pranešė savo slaptam vaikinui, kad jis gali atvykti. Jiems būnant nelabai patogioj pozicijoj Skotas ačiū dievui išgirdo Elison tėvų mašinos garsą. Argentė tada galėjo padėkoti visiems aukščiausiems, kad jos vaikinas turėjo paranormalią klausą. Jie šiaip ne taip spėjo viską užglaistyti, ir jos mamai atsiradus Elis kambaryje ja nebuvo jokio ženklo apie vilko buvimą ten. Bet Argentė vis vien labai gerai prisiminė tą baimę, kai Viktorija įžengė į savo dukros kambarį. Iš viso, daugelį paskutinių Elison prisiminimų apie jos motiną lydėjo baimė. Kartais jai atrodydavo, kad ji visiškai nepažįsta savo mamos, nes Elson lydėdavo jausmas, kad ši yra lyg vaikščiojantis CŽV apmokytas melo detektorius. Kuris pat mokėjo labai įtikinamai meluoti. Argentė nežinojo, kad iš jos motinos jai sakytų dalykų buvo tiesa, o kas buvo visiškas melas. Ji palaikė savo motiną geru žmogumi, kuris tikrai laikytųsi kodekso besąlygiškai, bet bandymas nužudyti Skotą... na, tai tikrai sugriovė jos įvaizdį. Tas poelgis buvo nepateisinamas, ir nors Skotas bandė nesugriauti to doros motinos paveikslo, kurį mergina buvo nusipiešusi savo galvoje, tai vis vien įvyko. Dabar ji eidama prie jos kapo negalėjo išmesti iš galvos vaizdo, kaip ji nuodija Skotą kurpelės garais.
Elison pirštai nuslydo stipriu vilkolakio kūnu žemyn ir suėmė jo marškinėlių kraštus. Mergina švelniai timptelėjo ją aukštyn, ir įsitikinus, kad ji lengvai pasiduos pašalinama nurengė ją nuo Skoto kūno. Na, šiam veiksmui Elison nemalonei teko trumpam atitraukti lūpas nuo Skoto lūpų, bei šiokios tokios jo pagalbos, pakeliant rankas, bet taip sakant, kelios aukos yra vertos rezultato. Pamačiusi Skotą be marškinėlių, ji kurį laiką tiesiog žiūrėjo į apnuogintą jo kūną. Vilkas per šiuos metus pasikeitė ne tik emociškai. Tikrai nemažai pasikeitė ir jo išvaizda. Jo nuogo pilvo vaizdas tikrai nemažai pasikeitė per visą tą laiką, Skotas tapęs vilkolakiu pradėjo tikrai nemažai sportuoti. Dar vienas pasikeitęs dalykas buvo jo plaukai. Grįžus iš Prancūzijos ji iš karto pastebėjo, kad jis juos nemažai patrumpino. Gana juokingas faktas buvo tas, kas Skotas su Stailsu ševeliūros klausimu buvo lyg priešingybės, vienas buvo užsiauginęs juos kaip dutūkstantųjų pop žvaigždutė, o kitas buvo juos nusirėžęs kaip iš zonos pabėgęs kalinys, bet per šiuos metus jie abu ištaisė šias savo klaidas. Elison kiek nusišypsojusi vėl palinko link Makolo lūpų įsisiurbdama į jas su nemenka aistra. Jo lūpos merginą veikė lyg kokia elektros srovė, ji juto, kaip šiluma iš jų jos krauju tekėjo į kiekvieną Elison kūno centimetrą, taip užvaldydamas visą ją, lyg įsiliedama į merginą. Elė buvo labai nekantri dabar, netgi neįprastai nekantri, bet tas ilgas laiko tarpas, kurį Elison su Skotu vienas kito beveik nematė labai sustiprino visas emocijas, privertė skubėti kaip galima labiau. Jos rankos surado Skoto diržo sagtį, ją atsegus mergina įveikė ir kelnių sagą bei užtrauktuką, ir tada be jokių ceremonijų pradėjo tempti šias žemyn. Dėl šio darbo jai teko akimirkai perkelti savo svorį ant pėdų, bei priversti Skotą pakelti savo sėdimąją nuo kedės, bet greitu metu kelnės buvo panaikintos nuo Makolo ir paspirto kiek tolėliau nuo veiksmo. Vėl atsisėdusi ant Makolo kelių, Argentė savo kojas užkėlė ant kėdės, padėjo abipus Skoto liemens, atremdama pėdas į kėdės atlošą. Galbūt būtų gerokai patogiau persikelti ant sofos, esančios tame kambaryje, bet mergina nebenorėjo nei akimirkai apleisti Makolo lūpų. Jos buvo aukso vertės šią akimirką, ir ji nenorėjo nei trumpam paleisti to aukso.

_______________________________________________________________________________
I THINK THIS GIRL LYING IN THE GRAVE MUST HAVE BEEN SOMETHING GREAT, BECAUSE THERE'S AND ARROW ON HER HEADSTONE AND A PHRASE CARVED OUT IN FRENCH.

where do you go when home is a person


Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
avatar
Parašyti pranešimai : 343
Claim : Tyler Posey
Pas mus nuo : 2015-07-11

RašytiTemos pavadinimas: Re: darbo kambarys   Kv. 07 23, 2015 3:43 am

Bykon Hillsas. Rodos paprastas miestelis, visiškai niekuo neišsiskiriantis nuo aplinkinių. Tie patys gyventojai, tos pačios įstaigos, netgi panašus pastatų ir gatvių išsidėstymas. Deja, tačiau labai nedaugelis žinojo, kiek paslapčių yra užkasta po šiais dviem, rodos, niekuo labai neišsiskiriančiais žodžiais ir kokius pavojus tie žodžiai slėpė savyje. Miestelis, nors ir nelabai didelis, tačiau pavojų jame buvo su kaupu, pradedant nuo siautėjančių vilkolakių, kurie ne visados save sutvardydavo ir atsiduodavo žvėriškai prigimčiai, baigiant su tais pačiais neaiškiais kostiumais pasipuošusiais daktarais, viską apsunkinančias Skoto kasdienybėje. Čia, Bykon Hilse, buvo nesaugu gyventi. Vaikinas tai žinojo nuo pat pirmos akimirkos, kai suprato esąs vilkolakis, tačiau tas bergždžias savęs įtikinėjimas, jog susidorojus su vienu ar kitu pavojumi viskas bus gerai, veikė Skotą stipriau, nei pesimistiškos mintys. Tačiau kad ir kiek jis besistengė paversti Bykon Hills'ą saugesne vieta, norėdamas suteikti galimybę ramiai gyventi nekaltiems civiliams, likimas nebuvo palankus, ir vos vienai bėdai susitvarkius, Skoto ir, savaime suprantama, jo draugų, pečius užgriūdavo dar didesni pavojai bei rūpesčiai. Naivus tikėjimas, kad po lietaus galų gale nušvis saulė ir visoms blogybėms ateis galas, buvo vienintelis vaikino išsigelbėjimas. Tai buvo lyg jo dar vienas savotiškas inkaras, neleidžiantis į viską spjauti per petį ir tiesiog pasiduoti kovojus, nes kartais silpnumas, apėmęs tiek vaikino kūną, tiek mintis, priversdavo pagalvoti, ar iš tiesų verta stengtis kažką pakeisti, jeigu viskas krypsta ne į reikiamą pusę. Pesimizmui užgožus optimizmą, vilkolakis netgi susimąstydavo, ar tai nėra tik dienų klausimas, kada jis ir jo draugai bus nužudyti. Vis dėlto, įsitraukę į antgamtinį pasaulį, jie automatiškai nusipirko bilietą į vieną pusę. Bilietą į Bykon Hills'o kapines. Nors jie visi, išskyrus Liamą, buvo sulaukę pilnametystės, tai vis tiek nebuvo tinkamas laikas mirti. Gyvenimas dar buvo prieš akis, numatęs daug džiugių ir skaudžių akimirkų, kurių kiekvienas, tarp jų ir Skotas, dar turėjo patirti ateityje. Todėl jis ir negalėjo pasiduoti taip traukiančioms pesimistiškoms mintims, kurios vertė Skotą mąstyti apie už kiekvieno kampo tykančią mirtį. Jis negalėjo pasiduoti tamsos liūnui, nuolatos bandančiam vaikiną pasiglemžti ir paversti jį žvėrimi. Paversti jį pabaisa. Paversti būtent tokiu, koks ir turėtų būti tipinis, stereotipų apipintas vilkolakis - neturintis žmogiškumo, žiaurus, galbūt netgi barbariškas. Ne vieną naktį Skotas buvo praleidęs mąstydamas, kas nutiktų jeigu jis taptų tokia pabaisa. Kas nutiktų, jeigu apimtas kraujo troškulio, pradėtų žudyti nekaltus žmones. Pradėtų žudyti savo draugus. Savo šeimą... Įsivaizduoti save tokį, o ypač žinoti, jog šios mintys gali iš tikrųjų išsipildyti, privertė vilkolakį sunerimti ir vėl griebtis optimistiškesnių minčių kaip už paskutinio šiaudo, neleidžiančio jam prarasti blaivaus proto, kurio tokioje nuožmioje kasdienybėje Skotui besąlygiškai reikėjo. Jis nebuvo pabaisa. Nežudė žmonių. Priešingai. Vaikinas stengėsi visus apsaugoti. Būtent dėl to jis ir tapo tikruoju alfa. Ir nors raudonis akyse jam asocijuodavosi su žiaurumu, Skotas suprato, jog tokia vilkolakio akių spalva ne visados reikšdavo žudymą dėl galios. Jis buvo gyvas to įrodymas. Dėl savo nuopelnų, vidinės stiprybės ir susivaldymo sunkiausiais momentais, antgamtiškasis pasaulis jį apdovanojo alfos galiomis. Jeigu atvirai, anksčiau vaikinas niekada neįsivaizdavo savęs alfos kailyje, kadangi buvo tikras, jog niekados nenužudytų kito vilkolakio vien dėl sumautos akių spalvos, kuri nieko neįrodo. Na ir kas, kad akyse įsižiebia galingas raudonis? Tai tik padarydavo tave žudiku, veltui praliejusiu kraują. Skotas nemanė, kad akių spalva keičia tai, kas esi. Visgi, jis pats nelabai ir pasikeitė, kai jo akys iš geltono topazo virto tamsiu rubinu. Galbūt Skotas tapo geresniu lyderiu ir priimdavo teisingesnius sprendimus, tačiau jo būdas išliko lygiai toks pat - vaikinas rūpinosi aplinkiniais, nesėdėjo sudėjęs rankų, kai mieste vykdavo keisti dalykai ir visados mėgindavo ištraukti kitus iš pavojaus, rizikuodamas savo kailiu. Jis buvo pasiaukojanti asmenybė nuo pat pradžių, kai net dorai nežinojo, kaip susitvarkyti su įgautomis vilkolakio galiomis, kurias jis išnaudojo nesavanaudiškiems tikslams. Tad dabar, kai Elison paminėjo, jog daktarai į Bykon Hills'ą galėjo atvykti būtent dėl jo garsaus tikrojo alfos statuso visame šitame mistiškame mėšle, Skotas nežymiai suraukė antakius, nors ir pats buvo pagalvojęs apie tokią galimybę ne vieną kartą.
- Labai tikiuosi, kad jų atvykimo tikslas nesu aš, nes tokiu atveju tai reikštų, kad visa tai - mano kaltė, - giliai įkvėpęs tarstelėjo, nusukdamas akis į sieną. Viskas, kas vykdavo šiame mieste, galėjo būti jo kaltė. Po tos nakties miške, kai ant jo pilvo šono nuo Piterio Heilo dantų liko įkandimo žymė, tiek Skoto, tiek miestelio gyvenimas, rodos, apsivertė aukštyn kojomis. Galbūt jeigu tą naktį jis būtų likęs namie, visų šitų keistenybių nė nebūtų nutikę. Jis ir toliau sėdėtų ant suoliuko per lakroso varžybas, naudotų inhaliatorių, ištikus astmos priepuoliams, būtų eilinis Bykon Hills'o vidurinės nevykėlis, kuriam prastai sekasi mokslai ir nė neįtartų, jog pasaulyje klajoja vilkolakiai ir panašaus plauko padarai. Pilnatis jam liktų tik dar viena nereikšminga mėnulio faze, o ne laikotarpiu, kai blausi šviesa, sklindanti nuo žemės palydovo, priverčia jį norėti atsiduoti kraujo troškuliui. - Na taip, daugelis yra girdėję apie Nemetoną, vis dėlto, jis pakankamai galingas. Galbūt tiems daktarams taip pat reikia to medžio galių, arba jie nori daugiau apie jas sužinoti... - gūžtelėjo pečiais nukreipęs mintis nuo savęs prie kitų galimų variantų, kurių iš tikrųjų galėjo būti begalė. Bandyti išsiaiškinti, ko tiems kaukėtiems žmonėms reikia Bykon Hills'e, buvo tikras galvos skausmas, ypač, kai sulig kiekviena diena ši mįslė augo, atsiskleidus vis naujoms detalėms, leidžiančioms sužinoti daugiau apie naujuosius daktarus. Deja, tos detalės nesutekdavo jokių užuominų, priešingai, priversdavo dar daugiau sukti galvas, bandant išsiaiškinti, kas jie tokie, ir ko jie siekia. Toks ir buvo Makolo gaujos naujasis tikslas - sužinoti viską apie 'gydytojus', bei juos sustabdyti. Tačiau, bent jau dabar, tai neatrodė taip lengva, kaip galėjo skambėti. Atrodė, kad ši mįslė tiesiog nenorėjo būti išspręsta, kad ir kaip jaunuoliai stengėsi ją įminti. Skotas žinojo, jog kai kuriems dalykams reikia laiko, tačiau jie tokios prabangos sau leisti negalėjo. Kiekviena minutė buvo brangi, žinant, jog daktarai bet kuriuo metu gali susirasti naują paauglį, su kuriuo galėtų atlikti nesveikus savo bandymus, sukeldami pavojų visam miestui. Galbūt toks ir buvo jų tikslas - užimti miestą? Kad ir kaip tai skambėjo nelogiškai, Skotas nebežinojo, kas yra įmanoma, o kas ne. Jo mintys buvo susipainiojusios ties šiuo klausimu, ir vaikinas nė neįsivaizdavo, kaip galėtų kažką išsiaiškinti, neturėdamas žalio supratimo, kas mieste apskritai vyksta. - Aš nebaigiau skaityti tos knygos, neradau tam laiko. Turėčiau tai padaryti grįžęs namo, - linktelėjo galva, tačiau Elison ėmus abejoti psichiatro teisumu, viskas, ką Skotas padarė, tai tik truktelėjo pečiais. Dabar jis tikrai nežinojo, kas sakė tiesą, o kas melavo. Kiekviena užuomina jiems buvo reikalinga, kiekvieną jų reikėjo tikrinti. Bet kas galėjo padėti sužinoti, kas yra daktarai, todėl Skotas paprasčiausiai nustojo galvoti apie melavimo tikimybę. Ranka perbraukęs per savo tamsius plaukus, sunkiai atsiduso, iškvėpdamas visą orą iš plaučių ir bent akimirkai nuvydamas visas mintis apie naujuosius jų draugus daktarus šalin. Juk dabar jis buvo su Elison. Vienas. Tuščiuose namuose. Žinoma, kad Skotas vos įlipęs pro langą iš įpročio įsiklausė į Argentų namą, norėdamas įsitikinti, kad čia daugiau nieko nėra. Toji paranoja, kai anksčiau jiedu turėdavo susitikinėti slapčia, kad Elison tėvas nesužinotų apie jų besitęsiančius santykius, atsekė jį iki čia netgi dabar. Skotas žinojo, jog Kristoferis išsiaiškino apie vaikino ir Elison išsiskyrimą, nes, po velnių, kas apie jį nebuvo girdėjęs? Skotas ir Elison - pora, į kurią su pavydu žvelgdavo vos ne kiekvienas Bykon Hills'o mokyklos moksleivis, galiausiai nutraukė savo ryšius. Eidamas mokyklos koridoriais vilkolakis puikiai girdėdavo apkalbas ir klaidingus spėjimus, kai pavydžios merginos mėgindavo suprasti, kas nutiko tarp Skoto ir Elison, jog jie taip netikėtai išsiskyrė. Vaikinas išgirdo begalę variantų, tačiau, kad ir kokie jie buvo absurdiški, tai neprivertė jo nusišypsoti. Na, bent jau ne nuoširdžiai. Nors Skotas ir apsimetė, jog jam viskas gerai ir Elison pas jį grįš, anksčiau ar vėliau, iš tiesų, tą akimirką jis jautėsi įskaudintas. Sugniuždytas. Kiekviena jo kūno dalelė sudužo į tūkstančius šukių, sukeldama tiek fizinį, tiek emocinį skausmą. Žinoma, Skotas to akivaizdžiai neparodė, nors argi galėjo, kai gyvenime turėjo ir daugiau problemų, nei komplikuoti santykiai su Elison, tačiau jo artimiausi žmonės vis tiek pastebėjo, jog vilkolakiui viskas nėra gerai. Tuščios, bedvasės akys dirbtinai besišypsančiame veide privertė susimąstyti, ką šis vaikinas išgyvena viduje. Skausmą. Toks ir būtų nuoširdus Skoto atsakymas. Vienas, trumpas, aiškus žodis, atsakantis į milijonus papildomų klausimų. Žinoma, Makolas niekada neprisipažino, ką iš tiesų jaučia prislėgtoje krūtinėje, ir įtikinamai melavo, jog jam viskas gerai. Aktoriniais gebėjimais vaikinas nepasižymėjo, tačiau tais kartais jam pavykdavo apkvailinti aplinkinius tokiais savo atsakymais. Galbūt ir gerai, kadangi tokiu būdu jis išvengdavo įkyraus klausinėjimo, kuris priversdavo skausmą į širdį grįžti su tokius trenksmu, kad vilkolakiui net ausyse imdavo ūžti. Jis negalėjo gyventi be Elison ir nors daugelis kartodavo, kad tai nėra meilė, kad Skotas pats dar yra tik vaikas, vaikinas žinodavo, jog tai netiesa. Jis mylėjo medžiotoją labiau, negu mylėjo kažką kitą. Turbūt labiau, nei kada nors kažką mylės. Būtent todėl jis nesiklausė. Nesiklausė, ką jam kartojo kiti, nesiklausė jų kalbų, kuriomis aplinkiniai norėdavo įrodyti savo tiesą. Skotas laikėsi įsikibęs savo santykių su šia tamsiaplauke ir nė už ką nenorėjo jų nutraukti. O kai tai įvyko, jis nebuvo tam pasiruošęs, nors iš šono atrodė visiškai kitaip.
- Girdi? Tavo balsas. Jis neužtikrintas.... Jis... trūkinėja? Taip. Jis tikrai trūkinėja. Nė nekalbu apie tavo širdies ritmą. Girdėčiau jį mylios spinduliu, - jausdamas pergalės skonį, kad taip meistriškai prigauna merginą tokiose situacijose, ir toliau spendė ją į kampą, norėdamas pamatyti, kuo visa tai baigsis, nors vilkolakio pasąmonė jau seniai žinojo, kad vienas iš jų galų gale pasiduos. Neatlaikys tokio spaudimo. O kas nutiks po to, ir taip aišku. Atrodė, kad Skotui dabar rūpėjo laimėti šį visiškai atsitiktinai pradėtą provokavimo žaidimą. Sutriuškinti Elison jame. Gauti tai, ko šią akimirką jis norėjo. Elison. Dabar jis nesąlygiškai norėjo šios tamsiaplaukės medžiotojos, sėdinčios taip arti, tačiau tuo pačiu ir taip toli. Bent jau gavo progą ją paliesti. Ne vieną mėnesį Skotas taip ir gyveno - iš tolo stebėdamas medžiotoją, ir tie atsitiktiniai prisilietimai ar susitikimai mokyklos koridoriuose buvo geriausias dalykas jam nutikęs per tas dienas. Nors mintyse vilkolakis ir buvo įsitikinęs, jog Elison paleido, tuo pačiu jis puikiai žinojo jog tai yra neįmanoma. Kaip galima visiškai paleisti savo pirmąją meilę? Kaip galima ją ištrinti iš savo gyvenimo? Kaip galima pamiršti visus jausmus, kuriuos jauti vienai merginai, kuri niekados nedings iš tavo asmeninio pasaulio, kurį jūs kartu susikūrėte jau labai seniai? Visi tie aplinkinių kartoti 'pamiršk ją' skambėjo taip lengvai, kad Skotas ne sykį mėgino tai padaryti - ištrinti Elison iš savo gyvenimo, iš savo minčių, iš savo... širdies. Nesėkmingai. Kas kartą vaikinas prisimindavo kiekvieną akimirką, praleistą su šia tamsiaplauke. Prisimindavo kiekvieną jos bučinį, kiekvieną prisilietimą... Kiekvieną minutę, kai rizikuodami būti sučiupti jie vis tiek susitikdavo miške, arba kokioje nors kitoje vietoje, kad tik Elison šeima jų nesurastų. Tuomet tai iš tiesų atrodė to verta. Kiekviena akimirka, praleista su Elison, vilkolakiui buvo tarsi minutė praleista asmeniniame rojuje. Nebuvo paslaptis, kad ši Argent jam buvo tarsi narkotikas. Tarsi aukščiausios rūšies heroinas, pulsuojantis jo venose. Taip, Elison buvo įsiskverbusi į kiekvieną jo ląstelę, tokiu būdu sukeldama priklausomybę. Pirmosios akimirkos po jų išsiskyrimo jam buvo sunkiausias ir vilkolakis tikrai jautėsi lyg narkomanas, negaunantis dozės sau į veną. Vienintelis skirtumas buvo tas, kad jam nereikėjo leistis jokių narkotikų sau į kraujotaką. Viskas ko jam reikėjo, tai tik dar vienas medžiotojos bučinys, dar vienas jos prisilietimas. Ir dabar nesusilaikęs Skotas atsargiai ištiesė ranką Elison link, švelniai perbraukdamas jai per skruostą. Merginos oda buvo švelni, lygiai tokia pati, kokią Skotas ir prisiminė. Atitraukęs savo pirštus nuo jos veido, nevalingai atsiduso, nuleisdamas ranką sau prie šono. Jis laužė visas taisykles. Dabar jau tikrai. Tačiau negalėjo savęs dėl to kaltinti. Elison visada darė jam tokią įtaką - versdavo nekreipti dėmesio į aplinką, ir susikoncentruoti tik į ją. Šiuo metu vilkolakis tai ir darė. Savo rudas akis pakėlęs į medžiotojos veidą, apsilaižė išdžiuvusias lūpas ir giliai įkvėpė oro, pripildydamas plaučius deguonimi, kurio vaikinui dabar tikrai stigo. Jis tikėjosi, kad Elison neatlaikys ir jį pabučiuos, tačiau vis tiek nervinosi, negalėdamas būti tuo visiškai įsitikinęs. Galbūt ji turėjo valios ir galėjo tam pasipriešinti. Skotas pažvelgė į Argent akis, kuriose neatsispindėjo jokia kova. Tik prieštaringi jausmai. Ji žinojo, jog taip elgtis negalima. Ji žinojo, kad taip neteisinga. Iš tiesų, taip. Dabar jie skaudino kitus sau artimus žmones. Elison - Aizeką, o Skotas - Kirą. Kira. Keista kaip tai privertė vaikiną atsitokėti iš savotiškos transo būsenos. Po galais, ką jis daro? Visgi Kira buvo jo mergina, nepaisant visų išlikusių jausmų Elison. Toji kitsunė, įvaldžiusi kataną, netikėtai perskrodė alfos mintis ir privertė susimąstyti, ar visa tai yra teisinga. Žinoma, kad ne. Tai, ką jis darė... Jis neabejotinai išdavė Kirą. Ir padarė tai pernelyg nesusimąstęs. Kiek išplėtęs akis, Skotas vos vos papurtė galvą, nežinodamas, kas jam pasidarė. Tai tikrai nebuvo įprastas Skoto Makolo elgesys. Jis taip nesielgtų. Nė už ką. Ypač, kai pats pasirinko. Pasirinko Kirą. O ne Elison. Vis dėlto, medžiotojos vaikinas negalėjo laukti visą savo gyvenimą o ir pastaroji į savo gyvenimą buvo įtraukusi ir Aizeką. Vilkolakis negalėjo jaustis kaltas dėl to, kad dabar turėjo kitą merginą ir jautė jai šiltus jausmus, kurie priminė tuos, kuriuos Skotas jautė būdamas su Elison. Galbūt tai ir vėl buvo meilė, pasibeldusi į jaunuolio širdį? Vienas Dievas žinojo, kas tai buvo, tačiau Kira tikrai vertė vaikiną jaustis laimingu. Ir ją išduoti tokiomis aplinkybėmis... Tai nebuvo teisinga. Tačiau nepaisydamas tokių savo minčių, Skotas vis tiek pabučiavo merginą, ir šioji atsakė tuo pačiu. Tą akimirką iš alfos minčių dingo Kiros veidas, dingo visi prieštaringi jausmai. Liko tik ji. Elison Argent. Jo pirmoji meilė. Mergina, kurią jis mylėjo, mergina, kurią jis visados mylės.  Jis buvo teisus. Vis dėlto, likimas egzistuoja, jis galėjo merginai įrodyti, kad tai tiesa. Vaikinas buvo teisus, sakydamas, jog jie ir vėl bus kartu. Anksčiau, ar vėliau. Ir štai, Elison grįžo pas jį. Bent jau akimirkai. Bent jau šiam likusiam vakarui. Ir tai buvo bene geriausias dalykas jam nutikęs per visas šias įtemptas savaites. Nors tobulumo sąvoka ir nebuvo iki galo apibrėžta, tai jam buvo tobula. Skotas ilgą laiką norėjo tik vieno. Norėjo turėti Elison. Dabar ši svajonė, anksčiau atrodžiusi neįmanoma, virto realybe, kad ir trumpam laiko tarpui. Jam to užteko. Visiškai. Jis norėjo atsigriebti už prarastą laiką, kai Elison buvo nutolusi nuo jo, kai jis netgi jos nematė. Visa tai jam buvo lyg asmeninis pragaras, iš kurio Skotas pagaliau ištrūko. Vilkolakis išmoko išnaudoti progas, todėl nesipriešindamas leido Elison pašalinti marškinėlius nuo jo kūno, nors per tas sekundes, kai Elison tempė drabužį viršun, norėdama jį nuvilkti, Skotui reikėjo atsitraukti nuo medžiotojos lūpų, kurios, turbūt, dar niekada gyvenime nėra taip vilkolakio traukusios. Pajautęs, jog Elison sėdi jam ant kelių, vaikinas kilstelėjo lūpų kampučius, pajausdamas nostalgiškus jausmus savo krūtinėje. Iki šiol Makolas greičiausiai nė nebuvo susimąstęs, kaip labai jis pasiilgo šios Argentų merginos. Kaip labai jis pasiilgo jos lūpų. Netgi pamiršo, kaip svaigina jos bučiniai ir prisilietimai. Tai iš tikrųjų buvo tobula - po tokio laiko tarpo pajausti viską iš naujo. Rodės, jog širdis tikrai iššoks iš krūtinės, mat ji daužėsi lyg pašėlusi, tik dar labiau kaitindama kraują vilkolakio venose. Jeigu anksčiau Skotas ir būtų bijojęs, jog toks pagreitėjęs širdies ritmas iššauks transformaciją į vilkolakį, dabar tai nebuvo problema. Skotas buvo beveik idealiai susitvarkęs su susitvardymo reikalu, o ir pats žinojo, jog nieku gyvu negalėtų nuskriausti Elison. Pernelyg mylėjo šią paprastą, tačiau tuo pačiu ir išskirtinę merginą. Tiesiog ji buvo jį užbūrusi, meistriškai įviliojusi į savo spąstus, greičiausiai pati to nesuvokdama. Viskas, ką Skotas dabar galėjo daryti, tai tik visiškai jai pasiduoti. Tai jis ir darė. Jausdamas, kaip kūną užplūsta šiurpuliukai ir ilgesingos emocijos, vaikinas apglėbė Elison per liemenį, prisitraukdamas šią arčiau, tačiau merginai sumanius atsikratyti ir Makolo kelnių, vaikinas klusniai pakėlė savo užpakalį nuo kėdės ir vos tik buvo išlaisvintas iš drabužio, klestelėjo ant kėdės, sau ant kelių užsitempdamas ir merginą. Vis dėlto, buvo sunku suprasti, kodėl jis merginos norėjo čia ir dabar, neaišku, ar buvo kaltos taip ilgai paslaptyje laikytos emocijos, ar jis tiesiog negalėjo atsilaikyti, kai mergina buvo taip arti, tačiau jis vis tiek negalėjo jos pasiekti. Tikėtini buvo abu variantai. Skotas ir taip pakankamai ilgai tvardėsi, o dabar tam tiesiog nebebuvo tikslo. Tiek Elison, tiek jis pats norėjo vieno ir to pačio dalyko, todėl nebesukdamas sau galvos dėl smulkmenų, vilkolakis  nutraukė nuo Elison kūno palaidinę, dar vienai akimirkai, kuri išsitęsė į amžinybę, atskirdamas judviejų lūpas. Numetęs drabužį ant žemės netoli jų, ir vėl susirado merginos lūpas, būdamas tikras, kad daugiau jos drabužis nebekliudys ja bučiuoti medžiotojos. Delnais nuslydęs per medžiotojos nugarą, nugaros pusėje surado sijono užtrauktuką, kurį įgudusiu judesiu atsegė, dabar jau pats kiek pasikeldamas nuo kėdės ir pakeldamas merginą. Suėmęs sijoną už krašto, nutempė jį nuo merginos kūno ir numetė ant žemės kiek tolėliau, kad netrukdytų. Kadangi Skotas įtarė, jog įprasta biuro tipo kėdė jiems bus šiek tiek per maža ir nelabai patogi, pramerkęs akį apžvelgė patalpą ir pastebėjęs sofą, pajudėjo jos link, pakėlęs Elison šiek tiek aukščiau, kad mergina kojomis apsivytų jo liemenį. Pasiekęs savo tikslą, tai yra, sofą, ant jos atsisėdo, nepaleisdamas Elison. Kadangi jie abu buvo pusnuogiai, dabar jau Skotas ėmėsi iniciatyvos ir susiradęs merginos liemenėlės sagtį, mikliai ją atsegė, atsikratydamas ir šio rūbo nuo merginos kūno. Liemenėlę numetęs kažkur ant žemės netoli sofos, Skotas vos vos kilstelėjo lūpų kampučius, prisiminęs visus kartus, kai jie tai darydavo ne itin patogiose vietose, pavyzdžiui, ant Elison automobilio sėdynių. Dabar šį veiksmą jaunuoliai perkėlė į kiek patogesnę vietą, o tai jau buvo šioks toks pasistūmėjimas į priekį.  Grąžinęs rankas ant medžiotojos kūno, pirštais perbraukė per merginos nugarą, o lūpomis nuslydo prie jos kaklo, švelniai jį bučiuodamas ir slysdamas krūtinės link. Tokio artumo Skotas ir buvo pasiilgęs - kai Elison priklausė jam ir tik jam. Nepaisant to, kad dabar į medžiotojos meilės reikalus buvo įsipynęs ir Aizekas, Skotas buvo šį vaikiną pamiršęs. Ši akimirka buvo tobula, ir vilkolakis nenorėjo, jog ją sugadintų mintys apie aplinkinius žmones. Ši akimirka turėjo priklausyti tik jiems. Nes jie buvo kartu. Pagaliau. Po tokio ilgo ir beviltiško delsimo, jiedu atsidavė nelauktai užklupusiems jausmams tačiau šią minutę tai neatrodė kaip  blogas sprendimas. Viskas buvo normalu. Viskas buvo suprantama. Nors vėliau jų neabejotinai lauks pasekmės, kadangi viso šito reikalo išlaikyti paslaptyje jiems visą gyvenimą tikrai nepavyks, Skotas dėl to pernelyg nesijaudino. Tiesą sakant, jis visiškai nemąstė apie ateitį, nemąstė, kas jo lauks, kai galų gale išeis iš šio darbo kambario, tiesą sakant, net negalvojo, kur pakryps jo ir Elison santykiai. Ar jie ir liks tokie artimi, kokie yra ir šią akimirką, ar viskas ir vėl grįš į senas vėžes, lyg nieko ir nebūtų nutikę... Buvo sunku numatyti, kaip viskas pasisuks vėliau, tačiau juk reikėjo gyventi dabartimi, kurioje Skotas šalia savęs turėjo Elison ir iki pilnos laimės jam praktiškai nieko nebetrūko. Viskas, ko jam reikėjo, jau buvo šalia, tai, ko jam reikėjo, sėdėjo ant jo kelių. Mergina. Viskas, ko jam reikėjo, buvo Elison. Viena, iš pažiūros niekuo neypatinga mergina. Tačiau Skotui... Skotui ji reiškė visą pasaulį.

_______________________________________________________________________________
It all started that night
the night I gotten bitten 


Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
Sponsored content


RašytiTemos pavadinimas: Re: darbo kambarys   

Atgal į viršų Go down
 
darbo kambarys
Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 11

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
 :: I aukštas-