...think about something Winston Churchill once said:
“If you're going through hell, keep going.“

 

Share | 
 

 Miegamasis

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
Pereiti prie : 1, 2  Next
AutoriusPranešimas
avatar
Parašyti pranešimai : 410
Claim : Ryan Kelley
Pas mus nuo : 2015-07-18
Miestas : Beacon Hills
Jordan Parrish
I was on fire and you used me to light your cigarette

RašytiTemos pavadinimas: Miegamasis   Kv. 07 23, 2015 12:12 am


_______________________________________________________________________________

“ We definitely come from the sea because our tears are salted and when we let them fall on the cheek of time, the sea within us that has always been there dribbles on our face. ”
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
avatar
Parašyti pranešimai : 410
Claim : Ryan Kelley
Pas mus nuo : 2015-07-18
Miestas : Beacon Hills
Jordan Parrish
I was on fire and you used me to light your cigarette

RašytiTemos pavadinimas: Re: Miegamasis   Kv. 07 23, 2015 4:40 pm

Džordanas negalėjo pasakyti, kad Elander jam nepatinka. O suktis iš situacijos taip pat nebuvo ko, todėl iškvėpė orą nič nieko nepasakydamas per visą tą kelią kol jie žygiavo prie vienas kito gniauždami pirštus. Viskas buvo užtenkamai sudėtinga. Sakytum, jog Parišas jautė kažką daugiau, bet ar jis galėjo pasakyti viską taip aiškiai? Ne, tikriausiai, jog ne. Abu buvo tokie patys, abu galėjo įkąsti vienas kitam gan skaudžiai, griauti kažką atrodė tuo pačiu nesąžininga. Parėjo namo laikydamas jos pirštus, juk jei nieko nereiktų argi nebūtų paleidęs vos paėjus kelis žingsnius ir susigrūdęs į kokias kišenes. Persibraukė liežuviu per lūpas, kurios nebuvo tokios šiltos, atrodė, kad šalta netgi prisiliesti prie savęs. O jos pirštus nepaleido kartais kiek stipriau sugniauždamas ir visai nenorėdamas, kad ji pasitrauktų. Žinoma, kažkam stebint pro langą pastebėjo, tačiau greitai dingo už savo namų durų palikdamas jiems svarstyti kas ji, kodėl ji čia. Nors Beacon Hills nėra labai didelis, pažinoti vienas kitą tiesiog reikėjo, o kai žinai visus... Tarp jų ir padavėją, kuri prisivalgė kažkokių blogų žolių ir dabar grasina nukąsti visiems galvas nepamatyti buvo neįmanoma. Išgirsdamas apie suknelę jis kiek kreivai šyptelėjo nežymiai gūžtelėdamas pečiais ir duodamas jai pačiai spręsti ar jo spintoje buvo galima rasti kokių suknelių ar ne. Pasirinkimas pačiai. Persibraukė ranka per dar šlapius plaukus ir atsisuko Elander pusėn. Namuose atsiradus iškart galėjai pajusti didesnę šilumą nei iš lauko kai bent menkas vėjas galėjo pašiaušti tave taip, jog pabijotum pajudėt.
Kai Elander nusprendė, kad jiems metas judintis ir nustūmė link miegamojo pusės jis nusijuokė imdamas žingsniuoti link reikiamos vietos, kad galima būtų susirasti naujus drabužius. Atėjęs link miegamojo atsidarė spintą susirasdamas sau drabužius ir nežymiai šyptelėdamas pasitraukė duodamas pasiimti jai. Šiandien mano spinta tavo paslaugoms. Nusigriebęs viską ko reikėjo patraukė link vonios, kiek nusivalydamas ir apsirengdamas drabužius bei tuo pačiu užsitempdamas šiltą megztuką. Gaila, kad Elander padėti niekuo negalėjo. Jos ar išvis moteriškų rūbų nebuvo pas jį, gal jei kokia mergina būtų gyvenusi kartu. Bet... Jis nesugebėjo įsitaisyti tokios. Užuot ėjęs pažiūrėti kaip sekas Elai patraukė ne į miegamąjį, o virtuvę ketindamas padaryti arbatos, kad bent jau nustotų drebėti. Atsistojo pasijusdamas kažkaip nejaukiai. Vėl pagalvojo apie jos žodžius... Sudėjęs į vieną suprato, jog tokių ženklų apie juos kartu buvo galbūt per daug nei pas normalius draugus. Jis ne kartą buvo pasigavęs merginą, panešiodavo nekreipdamas dėmesio, jog ši trankydavo jį liepdama padėti, nes ji per sunki. Šis tik dažnai pasijuokdavo iš jos bandymų. O ką kalbėti apie tuos pačius pokalbius, kaip ant tiltelio pasakydamas apie pasakas ir lyg tyčia užsimindamas, kad jos nebučiuos. Nors ir melavo, su mielu noru taip padarytų nesijaudindamas, kad tą akimirką viskas galėtų sugriūti. Po to gal ir pagalvotų, bet tą akimirką... Ne. Lūpas paliko be galo gilus atodūsis. Pasidaręs arbatos sugrįžo į miegamąjį dar neatsisukdamas Elander pusėn, o padėdamas puodelius ant stalelio ir tikėdamasis, kad ji rado kažką žvilgsniu nuklydo link lango.

_______________________________________________________________________________

“ We definitely come from the sea because our tears are salted and when we let them fall on the cheek of time, the sea within us that has always been there dribbles on our face. ”
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
avatar
Parašyti pranešimai : 157
Claim : Zoey Deutch
Pas mus nuo : 2015-07-18
Ellander Harnett
Oh, but when I twisted the knife in your chest, I killed myself too.

RašytiTemos pavadinimas: Re: Miegamasis   Kv. 07 23, 2015 6:02 pm

Be baimės sugriauti ilgai puoselėtą draugystę, egzistavo ir baimė nusivilti bei prisirišti prie žmogaus tiek, kad nebūtų nei dienos, kai apie jį nepagalvotum. Prisipažinti apie jausmus, ypač tokius, kurie vedė link meilės, buvo tas pats, kas iš stiklo nulieti tviskančią širdį, lygiavertę tai, kuri spurda krūtinėje ir padovanoti ją kam nors kitam. Tokia rizika visuomet reikalavo kiek įmanoma daugiau užtikrintumo. Širdis tik viena. Atiduota į nepatikimas rankas, ji gali sudūžti į šimtus šukių, kurias, nors ir sugebėsi suklijuoti, tačiau tokios pat širdies niekada nebeturėsi. Pro tarpelius, atsiradusius tarp sujungimų, visuomet skverbsis šaltis ir liūdesys, dvejonės ir nenuoširdumas. Ne veltui sakoma, kad mylima tik vieną kartą. Visi kiti kartai tėra iliuzija, paremta prisiminimais iš pirmosios, tikrosios ir vienintelės meilės, tad, kad ir kiek kartų sakytum, jog viskas tikra, giliai viduje vis tiek puikiai žinotum, jog kažko trūksta, kažkas ne taip ir glaistytum tai paika šypsena, kuri ne tokiai budriai akiai atrodys kuo natūraliausia ir nuoširdžiausia.
Nusekusi paskui Džordaną, Elander smalsiai apsidairė, kai atsidūrė miegamajame. Niekada nesibrovė į šį kambarį, mat tai atrodė per daug privati erdvė, kurios slenksčio peržengti nedera net ir artimai draugei. Kuklus kambarėlis, neperkrautas baldai ir rakandais, atrodė pakankamai jaukus nepaisant to, kad priklausė visur amžinai skubančiam ir niekur nespėjančiam pareigūnui. Įvaizdis, susiformavęs merginos mintyse, nesutapo su tuo, kurį susidarė leisdama su Parišu. Jei dauguma pareigūnų buvo grubūs stuobriai, tai šis nei iš tolo nepriminė tokio. Kol tie vertėsi per galvas, palikdami už savęs jovalą ir kimšdami cukraus pudra apibertas spurgas, Džordanas ir vėl prieštaravo stereotipams. Čia įtaką tikriausiai darė ir laikas, praleistas ypatingai griežtos disciplinos reikalaujančioje kariuomenėje. Net didžiausias nevala pabuvęs ten, išmoktų tvarkingai pasikloti lovą ir susilankstyti drabužius centimetras į centimetrą. Kol vaikinas rinkosi drabužius, o tai užtruko maždaug pusę minutės, jei ne dar trumpiau, Harnett smalsiai apžiūrinėjo kambarį, o kai Parišas išėjo, palikdamas spintą jos paslaugoms, ji, kad ir nelabai užtikrintai, bet priėjo prie jos ir akimis perbėgusi per sukabintus ir ant lentynų sudėliotus drabužius, greit nusižiūrėjo vienus, tamsiai pilkos spalvos marškinėlius. Na, pagal jos sudėjimą, čia ir buvo visai nebloga, labai jau laisvo kirpimo suknelė. Palaukusi, kol vaikinas išlįs iš vonios, ji taip pat okupavo šią keletai minučių, o į miegamąjį sugrįžo jau apsivilkusi vargiai kelius siekiančius, iš Parišo spintos pasiskolintus marškinėlius, kurie pavertė ją pilka šmėkla, pamėkliškai skendinčia vakaro prieblandoje. O kur dar pledas, kurį ji pasivogė iš svetainės ir užsimetė ant pečių kaip apsiaustą. Ramiai tipendama per kambarį, mergina stabtelėjo, kai išvydo šičia sugrįžusį vaikiną. Palyginus su ja, jis atrodė kaip susiruošęs į ledo areną. Tik pačiūžų trūko.
-Kaip savijauta? Nepasigausi peršalimo? Nes aš tavęs tikrai neslaugysiu. - paklausė ir kandžiai pridūrusi paskutinius žodžius, erzinančiai nusišypsojo. Abu puikiai žinojo, kad slaugys. Tai, ką mergina sakė, retai kada sutapdavo su tuo, ką ji darė. Ką kalbėti apie ligų užkluptą draugą, nepakylantį iš mirties patalo. Garantuotai nesitrauktų nuo jo, kaip nuo nepagydomo ligonio.
Praeidama pro stalelį, Elander pasiėmė vieną arbatos puodelį, net neatsiklaususi ar galima. Gal Parišas abu pasidarė sau. O ji - be proto įžūlus svečias. Negana to, kuo ramiausiai įsitaisė ant lovos, sukryžiuodama kojas po savimi. Aišku, ne centre, o pakraštyje, kad liktų vietos ir Parišui. Plaštaka patapšnojusi per čiužinį, lyg ragindama vaikiną prisėsti, tamsiaplaukė nusišypsojo ir pakėlusi arbatos puodelį iki lūpų, papūtė karštą gėrimą, o tada gurkštelėjo. Neblogas įnamis, kuris jautėsi lyg savuose namuose.

_______________________________________________________________________________
Never apologize for how you feel. No one can control how they feel. The sun doesn’t apologize for being the sun. The rain doesn’t say sorry for falling. Feelings just are.
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
avatar
Parašyti pranešimai : 410
Claim : Ryan Kelley
Pas mus nuo : 2015-07-18
Miestas : Beacon Hills
Jordan Parrish
I was on fire and you used me to light your cigarette

RašytiTemos pavadinimas: Re: Miegamasis   Kv. 07 23, 2015 9:27 pm

Vaikinas keliskart galvojo apie tai ar verta griauti viską. Pirmiausia minusas jo dirbamas darbas ir tai, kad jie yra ne tokie jau paprasti žmonės. Žvelgiant iš vienos pusės Parišas nenorėjo prisirišti bijodamas, jog kažkas nutiks. Dažniausiai esantys arčiausiai nukenčia labiausiai ir norintys tau pakenkti visada pirmą žvilgsnį mes į tuos, kuriuos tu myli. Taip jis keliskart atsiskyrė nuo mylimųjų, kartą bandė ir padaryti taip, kad Elander nenorėtų pasižiūrėti jo pusėn. Nekėlė ragelio, nesimatė, tiesiog atsiribojo norėdamas leisti jai suprasti, jog bus geriau be jo, kaip sakoma kuo toliau į mišką tuo daugiau medžių, taip pat jei prieini arčiau krenti daug skaudžiau nei būtum per atstumą. Tik, kad tas atstūmimas neišėjo į naudą ir vieną vakarą šis pastebėjo ją tiesiog lūkuriuojant prie jo automobilio kai tiesiog liepė pasiaiškinti, o vienintelis dalykas ką jis sugebėjo padaryti tai tiesiog nužvelgti ją ir nežinant nieko gūžtelėti pečiais atidarant automobilio duris ir klausantis jos gan švelnaus balso iki kol ji trinktelėjo liepdama ir jam kalbėti. Tokia jau ta draugystė, kuri pasirodo daug sudėtingesnė ir pilnesnė pavojų nei įprastos. Sakytum nieko nesieja, bet jei kurio nors žvilgsnis bent kiek pasiekia kitus žmones jie tiesiog imdavo pavydėti, nesveikai ir Džordanas vieną kartą tiesiog privertė vieną žmogų kavinėje atsiprašyti Elander kai jai beeinant kažkoks pusamžis vyras trinktelėjo jai per užpakalį, o tuo pačiu ten pat savo pietų pertrauką praleidinėjo ir Parišas kuris tenkinosi kavos puodeliu ir trumpam kompanija. Žinoma ji buvo išvadinta kekše ir panašiai, bet visi žodžiai tiesiog buvo išspjauti ir Parišas tiesiog privertė jį juos susirinkti, tegul džiaugiasi, kad rinkosi tik žodžius, o ne dantis. O tai taip pat lengvokai suorganizuojama. Kitaip tariant jos orumą, netgi jei reputacija nepasižymėjo per daug gera, buvo praleidusi kelias paras areštinėje.  Besidomint kokios yra vienutės sienos.
Kalbant apie Parišą kaip policininką ir namų dizainerį tai viskas buvo ne taip sudėtinga. Daugmaž minimalistiškai, galėjai pamatyti tai ką jis parsivežė iš Afganistano, kelis mažmožius, bet įprastai tebuvo kelios spintelės, lova, spinta, jam to pilnai pakako, jog būtų laimingas. Griaudamas daugeliu atvejų stereotipinius policininkus jis mokėjo būti kantrus ir kariuomenė jį išmokė šiokios tokios disciplinos. Kaip neišmokys kai turi viską padaryti kas liepta, jei ne skusi bulves ar nutrenks kur nors kitur, pradžioje jis buvo tikrai gan įnoringas, paskui teliko paklusti įsakymams... Taip pat ir atsiradus miestelyje, kuriame nusikalstamumas be galo didelis, atrandant mistines būtybes bei negalint supaisyti kai kurių dalykų būnant paprastu žmogumi. Parišas nieko nežinojo iki kol nuovadoje nepasirodė Stailsas, Skotas ir Lidija sakydami, kad jis vertas penkių milijonų, tada sekė tas sudeginimas. Taip, nuostabu degti, lyg galėtum nelikti gyvas. Tą kartą manė, kad viskas, juk jis vertino gyvybę, labiau nei bet ką.
Atsiduso padėdamas puodelius ir tuo pačiu nuo lango atsisukdamas link Harnett, kuri jautėsi kaip namuose. Geriau, nereiks siūlyti nieko, ateis ir pasiims tai ko reiks jai. Palengvino jam darbą. Nusigriebus arbatą nužvelgė kaip ji atrodo. Žinoma, po pledu slėpėsi jo marškiniai, kas galėjo pagalvoti, jog taip nutiks.
- Jei stovėsi prie kokio lango ryte galėsiu pasigirt, kad naktį praleidau su pačia Harnett. - Lyg erzindamas sukando lūpą, bet įsitaisė ant lovos, ne atsisėsdamas, o tiesiog atsiguldamas šalimais nusišypsojo. - Jau tik, būtum šalia su karšta sriuba visas dvidešimt keturias valandas per parą. Tačiau be menko šalčio nejaučiu nieko blogesnio. - Užsimerkė susinerdamas rankas ant krūtinės ir nuspręsdamas, kad palauks iki kol jo arbata atvės. Per tą laiką sugebėjo sušilti, todėl megztuko kraštai nebuvo užsegti tik gulėjo atlapoti. Pats buvo užsimerkęs, nors ir nemiegojo, tačiau norėjosi pailsėti, kadangi diena kaip tyčia pasirodė daug ilgesnė bei buvo tikėtasi, tačiau dėl vakaro labai nesiskundė.

_______________________________________________________________________________

“ We definitely come from the sea because our tears are salted and when we let them fall on the cheek of time, the sea within us that has always been there dribbles on our face. ”
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
avatar
Parašyti pranešimai : 157
Claim : Zoey Deutch
Pas mus nuo : 2015-07-18
Ellander Harnett
Oh, but when I twisted the knife in your chest, I killed myself too.

RašytiTemos pavadinimas: Re: Miegamasis   Kv. 07 23, 2015 10:29 pm

Keista, kad kai kurie policininkai griežtai atsisakydavo bet kokių artimų draugysčių pagrįsdami tai darbo aplinkybėmis. Baimė, kad kiekvienas žmogus, kuris atsidurs per arti, vėliau gali tapti nusikaltėlio įrankiu norint šantažuoti pareigūną, merginai atrodė nepagrįsta ir labiau artima filmams, o ne gyvenimui. Bet jai taip atrodė todėl, kad pati niekada nebuvo susidūrusi su niekuo panašaus. Tačiau nebuvo tikra dėl Pariši ir nieko pasakyti negalėjo. Dirbdamas tarp tokių pat žmonių, kurie kasdien rizikuoja savo gyvybe ir gerove, kad užtikrintų kitų saugumą, vaikinas tikriausiai ne kartą girdėjo, kaip kažkas nukentėjo vien todėl, kad turėjo ryšių su aukštesnio rango pareigūnu, įsivėlusiu į itin painią, kompromituojančią bylą, kurioje dominuoja įtakingi ir sutepti vardai iš kriminalinio pasaulio. Visgi, tai neatrodė pakankamai įtikinamas argumentas, kad Elander leistųsi atstumiama ir paliekama už borto. Jie taip ilgai pakankamai gerai sutarė nepaisant keleto rimtesnių apsipykimų ir staiga Džordanas nusprendė nutraukti bet kokius ryšius, palikdamas ją visiškoje nežinioje... Harnett puolė į paniką. Iš pradžių ieškojo klaidų iš savo pusės, galvojo, ką ne taip padarė, ką pasakė, tačiau niekaip nesuvokė, kas ne taip. Po to prasidėjo įvairiausio plauko teorijų kūrimas. Gal jis tiesiog nebeturėjo jėgų taikstytis su jos ūmiu būdu? Gal ta draugystė kenkė ir jo reputacijai? O gal susirado merginą, kuri griežtai uždraudė bendrauti su ta kvaištelėjusia dvidešimtmete mergina, kurios vieta, kaip dieną aišku, psichiatrinėje, o ne tarp sveikų žmonių? Bet iš tų spėliojimų ir teorijų nieko doro taip ir neišpešusi, Elander nusprendė įsprausti Parišą į kampą ir tiesiai šviesiai pasakyti, kas ne taip. Ne todėl, kad desperatiškai troško išlaikyti jį šalia savęs. Tiesiog norėjo žinoti, kas lėmė tokį netikėtą jo sprendimą. Žinoma, buvo ir skaudu, bet... Jeigu jis norėjo išeiti iš jos gyvenimo, ji neketino versti jo pasilikti. Iš prievartos niekada nieko gero.
O tas cirkas kavinėje, kai pusamžis nutukėlis skambiai pliaukštelėjo per praeinančios padavėjos sėdimąją, iki šiol buvo įstrigęs atmintyje. Tą kartą atrodė, kad ne tiek Harnett dega noru pasigriebti kėdę ir suskaldyti tam menkystai makaulę, kiek Parišas. Bet ji ne jis. Jis elgėsi kur kas civilizuočiau. Sugebėjo priversti tą nusmurgėlį atsiprašyti jos, neprisilietęs prie jo nei pirštu. Tikriausiai Elander būtų su malonumu stebėjusi, kaip Džordanas be vargo jį iškočioja kaip pyrago tešlą, tačiau geriau pagalvojusi, suvokė, kad šitai atneš jam rimtų nemalonumų. Pakako to, jog ji traukė bėdas ir, kas be ko, pati reguliariai kam nors įkrėsdavo į kailį. Jo reputacija rizikuoti tikrai nenorėtų. Iš kur gavo lengvai prieinamos, lengvabūdės kekšės etiketę, tamsiaplaukė taip pat nesuvokė. Veikiausiai viskas gandų dėka. Ilgaliežuvės bobos niekada nestokojo fantazijos ir iš pavydo mielai paberdavo saują pipirų, kad maža nepasirodytų.
Trumpam sutelkusi dėmesį į garuojančią arbatą, mergina kilstelėjo žvilgsnį iki Parišo tik tuomet, kai šis įsitaisė ant lovos ir prabilo. Pirmi jo žodžiai privertė merginą kreivokai šyptelėti ir papurtyti galvą, o antrieji, nenoriai linktelėti pripažįstant akivaizdžią tiesą.
-Pasigirti, kad praleidai naktį su didžiausia miestelio šliundra, kuri, remiantis ilgaliežuvių išmone, pergulėjo su visa nuovada, savo šefu, jo sūnumi ir dar pora užkliuvusių snukių, kad išsuktų uodegą? Jau per pietų pertrauką Stilinskis išsikviestų tave pokalbiui, nes iki jo ausų greit ateitų gandai, jog Harnett permiegojo su jaunuoju šerifo padėjėju vien tam, jog jis neįgrūstų jos į areštinę už dar vieną purviną darbelį. - su kartėliu pareiškė ir papūtė lūpas vos nutilusi. Iš kur laikė savyje tiek nuoskaudų ir kokio velnio jos prasiveržė tokia tirada? Lyg susigėdusi, Elander vėl atsigėrė arbatos ir padėjusi puodelį ant naktinio stalelio, susisuko į pledą taip, kad nepridengtos liko tik blizgios, smalsiai tai šen tai ten besižvalgančios akys.

_______________________________________________________________________________
Never apologize for how you feel. No one can control how they feel. The sun doesn’t apologize for being the sun. The rain doesn’t say sorry for falling. Feelings just are.
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
avatar
Parašyti pranešimai : 410
Claim : Ryan Kelley
Pas mus nuo : 2015-07-18
Miestas : Beacon Hills
Jordan Parrish
I was on fire and you used me to light your cigarette

RašytiTemos pavadinimas: Re: Miegamasis   Kv. 07 23, 2015 10:56 pm

Džordanas gulėjo kol kas nejudėdamas ir nesiekdamas nieko kas būtų skatinę elgtis kažkaip kitaip nei dabar. Po jo žodžių žinoma sekė tyla, kuri turėjo būti, kiek nejauki ir žinoma verčianti pagalvoti. Užteko išklausyti šios žodžių, kurie prasiveržė kaip reikia ir tuo pačiu atsimerkiant šiam vaikinui bei pasukant akis jos pusėn suraukė kaktą, lyg sakydamas, jog jis taip nemano, niekada gyvenime negalvojo apie tokius dalykus. Taip, buvo girdėjęs begalybę priekaištų iš kitų žmonių, jog Harnett miega su visais norėdama išsukti savo dailų kailį iš įvairių situacijų, todėl tai lengviausias variantas, pasirenki žmogų, dėl didesnės algos, dėl nusikaltimų, tereikia nusimesti rūbus ir štai viskas ant lėkštutės. Šis persibraukė liežuviu per lūpas jas susidrėkindamas ir tylomis žiūrėdamas į merginos pusę savo skvarbiomis akimis iki kol iš Elander liko kokonas, kuriame matėsi akys, o visa kita dengė pledas. Ištiesęs ranką parsigulė ją šalia apsiglėbdamas ir pasislėpdamas visai netoli prie jos veido. Žinoma, laikyti ją atrodė nieko keisto. Gal ir ji jautėsi įžeista, todėl atsimerkęs ėmė tyrinėti jos veido bruožus, lyg per tą laiką niekada nebuvo arti ir negalėjo žinoti kaip ji atrodo. Jis žinojo, būtų galėjęs pasakyti kaip daugmaž jaučiasi, dabar atrodė, lyg savo žodžiais ją įžeidė. Nenorėjo, bet... Iškvėpė orą suimdamas jos ranką ir sunerdamas pirštus su savais, galėjo išpirkti savo kaltę, kad padarė tokią klaidą, tačiau kol kas pasižiūrės kaip bus toliau.
- Niekada netikėjau tuo ką kalba žmonės. Tai ne naivumas, aš pasitikiu tavim. Sakyk, jog nei kiek neverta, bet net nesiruošiu tuo tikėti. Man tinka manoji nuomonė. - Sumurmėjo lyg pakeisdamas situaciją. Aišku nebūtų rūpėję jei ir šerifas Stilinskis būtų pasakęs, jog labai blogai būti su Elander. Ne vienas ir sakė taip, bet šis niekada gyvenime ir nesiklausė jokių priekaištų, tiesiog esmė tame, jog jei pats žinai viską geriau ir savo nuomonės laikaisi viskas ir tampa taip kaip yra. O Harnett viena iš artimiausių jo mylimų žmonių, tiek pilnai užteko, jog jau kiek laiko ji žingsniuoja su Parišu tuo vienu gyvenimo keliu nebijant nuklysti kažkur per daug toli. Abu vienoj tiesėj, o tai, kad atėjo iš skirtingų pusių reiškėsi menkai arba visai nieko. Buvo kartas kai siūlė išeiti iš tos senos bjaurios bobos ir apsigyventi pas jį, bet merginos lūpose pamatė švelnų šypsnį ir purtomą galvą. Daug kartų galėjo įsitikinti jos gerumu, dorumu ir viskuo kitu ką žmonės taip peikė ir klijavo ją nemaloniomis etiketėmis kai žiūri vieni gyvena kaip elitas, o kiti nustumti bando išgyventi, jog nemirtų. Daugiau nieko nepasakė atrodo neketindamas išsklaidyti šiokios tokios menkos tylos, kuri vyravo kambaryje jiems tiesiog be tikslo gulint. Niekas nebūtų galėję sužinoti, jog Elander šiandien pas Parišą, o jis neketino labai daug kam sakyti. Atsimerkęs atsisėdo vis dar laikydamas jos pirštus ir laisvąja nusigriebdamas arbatą, kuri jau buvo kiek prašalusi. Priglaudė prie lūpų atsigerdamas ir padėdamas į vietą.
- Einam ką nors pažaisim, kortom, šachmatais, ką nors, nenoriu išvis miego. Tikriausiai teks eiti miegojus pora valandų arba išvis ne. Ačiū šaltam dušui prie ežero. - Patraukdamas merginą per dantį kilstelėjo jos ranką pridėdamas sau prie lūpų ir atsitraukdamas atleido jos ranką atsisėsdamas normaliai bei žvelgdamas jos pusėn nuo galvos iki matomų kojų pirštų, kuriuos sunkiai dengė nedidelis pledas jos rankose. Elander buvo smulkutė mergina, nesakytum, jog labai maža, tačiau dvidešimtmetė atrodė jaunesnė nei iš tikrųjų. Pats mielai šypsojosi, mergina iš mažesnės klasės su kuria susipažino per paskutiniuosius metus, o kiek jau laiko prabėgo? Pora metų, gal daugiau. Parišas atrodo niekada ir neskaičiavo, bet džiaugėsi, kad jie susitiko, kartkartėmis ir ji įpūsdavo ne tik ligas, tačiau ir drąsos bei džiugesio. Daugiau iki pilnos laimės ir nereikdavo, na galbūt dar maisto, bet taip viskas buvo pakankamai gerai.

_______________________________________________________________________________

“ We definitely come from the sea because our tears are salted and when we let them fall on the cheek of time, the sea within us that has always been there dribbles on our face. ”
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
avatar
Parašyti pranešimai : 157
Claim : Zoey Deutch
Pas mus nuo : 2015-07-18
Ellander Harnett
Oh, but when I twisted the knife in your chest, I killed myself too.

RašytiTemos pavadinimas: Re: Miegamasis   Pen. 07 24, 2015 12:03 am

Tik po to, kai išbėrė žodžius it žirnius į sieną, Elander pagalvojo, kokį tai įspūdį turėjo palikti Džordanui. Jis veikiausiai pagalvojo, jog ji įsižeidė, mat pamanė, jog jo nuomonė apie ją sutampa su daugumos. Būtent dėl to mergina susigėdusi ir paslėpė veidą prisidengdama pledu. Jis niekada nelaikė jos tokia, niekada nestatė į nepatogią situaciją, nepašiepė iš blogos valios, nežemino. Priešingai, stengėsi ginti ir įrodyt, kad tai, ką kalba kiti, nesutampa su tikrove. Kelis kartus nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės ir polinkis į choleriškumą, lėmė tai, kad Harnett užsitarnavo ne patį geriausią vardą ir, kad ir kur ėjo, nešėsi jį kartu su savimi. Rodos, tik vienam Parišui mažų mažiausiai rūpėjo, kas ką kalbą, nes be to, kad pažinojo ją kur kas ilgiau nei kiti, dar ir gebėjo mąstyti sava, blaivia galva, atmesdamas minios nuomonę ir susidarydamas saviškę. Tai tik dar vienas kriterijus, kurio dėka Elander taip brangino Parišą. Šalia jo ji galėjo būti savimi, kvailioti ir krizenti, dalintis keisčiausiomis mintimis ir jausmais, bet niekada nebijoti, kad bus pasmerkta. Jis priėmė ją tokią, kokia ji buvo. Su etiketėmis ar be jų.
-Žinau Džordanai, žinau. Jei galvočiau, kad pritari daugumos nuomonei, vargu ar vis dar bendrautume. Nenoriu turėti reikalų nei su vienu žmogumi, kuris smerkia mane net nepažinodamas, o tu... Man kartais nuoširdžiai baisu dėl to, kaip lengvai sugebi mane perprasti. - numykė negarsiai. Kalbėti gan atvirai buvo išties sunku, bet mintis pavertus žodžiais, Elander pasidarė nežymiai lengviau. Ir taip dažnai mėgindavo sukurti įspūdį, kad yra nerūpestinga, abejinga ir šalta, stengėsi išlaikyti atstumą, tad reikėjo bent kartais priminti, kad po kietu šarvu slepiasi tokia pat lengvai pažeidžiama, tarp šonkaulių įkalintą širdį turinti ir jaučianti būtybė.
Netikėtai sučiupta ir parversta šalia vaikino, tamsiaplaukė įtariai prisimerkė, o akyse kažkas lyg žybtelėjo. Skvarbus žvilgsnis su kiekviena sekunde darėsi vis švelnesnis, kol galiausiai ji spoksojo į Džordaną kaip kokia maža mergaitė į pliušinį meškiną ant aukščiausios lentynos, kurios ji, būdama ne tokio ir didelio ūgio, negalėtų pasiekti net ir labai norėdama. Jis buvo jai per geras. Visomis prasmėmis. Kiek kartų rizikavo net darbu vien tam, kad padėtų jai. O kur dar geranoriški pasiūlymai išsivaduoti iš tos senos raganos namelio ant vištos kojelės ir atsikraustyti pas jį. To jau būtų per daug. Nors tokia mintis ir patiko merginai, tačiau šito sau leisti ji negalėjo. Ir taip per daug apkrovė jį savo problemomis. Negana to, diena iš dienos šmėžuodama po akimis, tikriausiai įvarytų jam ir vėžį. Kad ir kaip bebūtų, tai nekeitė fakto, jog ji norėjo jo sau ir niekam kitam. Kad ir kokia bloga buvo, vis tiek gviešėsi pasisavinti tą šviesulį ir apnuodyti jį savo chaotiškumu.
Dėmesį sutelkusi į jų sunertus pirštus, Elander tankiai sumirksėjo, taip ir pasilikusi gulėti iki tol, kol Parišas, kilstelėjo jos ranką prie savo lūpų, o po to paleido. Pritemęs merginos protas, vedinas staiga nubudusios širdies, kuri netvėrė savoje erdvėje, ragino ją arba tuoj pat bent akimirkai pasigauti jo lūpas, arba iš kažkur gauti durklą ir susivaryti į paširdžius, jog toji pasiutėlė, spurdanti krūtinėje, vieną kartą ir visiems laikams pagaliau nurimtų. Bet Harnett po ranka durklo neturėjo, tad beliko pasiduoti akimirkos jausmui ir priartėjus prie vaikino, švelniai suimti jo veidą, o tada tikriausiai nelabai tikėtai priglausti saviškes lūpas prie jo, ką ji ir padarė tartum net nebūtų girdėjusi jo žodžių. Štai ir visas žaidimas. Kone rusiška ruletė.

_______________________________________________________________________________
Never apologize for how you feel. No one can control how they feel. The sun doesn’t apologize for being the sun. The rain doesn’t say sorry for falling. Feelings just are.
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
avatar
Parašyti pranešimai : 410
Claim : Ryan Kelley
Pas mus nuo : 2015-07-18
Miestas : Beacon Hills
Jordan Parrish
I was on fire and you used me to light your cigarette

RašytiTemos pavadinimas: Re: Miegamasis   Pen. 07 24, 2015 12:07 pm

Būdami kartu jie neturėjo slėptis nuo vienas kito. Gal nuo pasaulio taip ir pabėgdavo, juk sakoma, kad gyvenimas mus spaudžia, kartais stipriau, kartais lengviau, nepriklauso nuo to ar tavo pečiai stiprūs ir gali viską atlaikyti ar tai darysi pakėlus rankas ir bijant, kad niekas tavęs nepaliestų ir nepriverstų pasijudinti, juk dar neišsilaikysi. Esant netoli vienas kito jie nesigilino į daugiau nieką užtekdavo žvelgti į kito pusę, jog galėtum krizenti, raukytis dėl smulkmenų, kurios normaliomis aplinkybėmis sujuokintų kitus. Jie buvo tokie kokie ir turėjo. Daugelis bando paslėpti save, lyg įeitum į tirštą rūką, kuriame žmogaus apsirengusio baltai nepastebėtum, tačiau tikriausiai Elander ir Džordanas vienas kitą matytų, kadangi jų rūbai tą akimirką būtų juodi ir susitikę tepasakytų, jog tikrai negražiai atrodo. Tipiškas jų bendravimas, kai Elander paskutinį kartą sugebėjo pasišaipyti iš to, kad jo uniforma maža, ne esmė, kad visada tokia buvo. Džordanas dažnai pasivaipydavo ir taip apsimesdavo, jog nieko išvis negirdėjo. Visos tos prilipintos kalbos, kuriomis kiti tikėjo Parišo visai nedomino, jis jas mėgdavo ignoruoti, o jei kas ką pasakydavo gūžtelėdavo pečiais. Sakoma kalės loja, bet nekanda. Toks posakis čia puikiausiai tiko. Jei kada nepasakei kažko kokiai bobutei galėjai būti ir pasaulinio masto vagis.
Gulėdamas lovoje ir stebėdamas merginą, kurios lūpos pasikrutino atsakant į jo žodžius ir paliko jo lūpose šypsnį. Kartais tikrai pats nustebdavo kai žinodavo jos mintis ar numatydavo veiksmus juos apsukdamas savo gerovei kai nepavykdavo ir galėjai pastebėti kaip Elander nepatenkinta žiūri jo pusėn. Pats nusijuokdamas. Parišas buvo pakankamai rimtas iki laiko. Darbe retai kada pamatysi besijuokiant ar kiek kvailiojant, tačiau kartais jam pačiam ateidavo noras pailsėti nuo rimtumo ir pabūdavo jaunu kvaileliu, kokiu ir turėtų būti pagal savo amžių, juk ne penkiasdešimt, jog susiraukęs sėdėtum ir stebėtum kas dedasi aplink.
Prašydamas atsikraustyti pas jį neturėjo įprasto mandagumo, tuo atveju jis mielai įsileistų merginą, nors ir tada galbūt būtų sakoma, kad ji sužavėjo savo juodosios magijos kerais jaunąjį pavaduotoją, tačiau ar jam rūpėjo kai niekas išvis net nežinojo, jog jie bendrauja net nuo mokyklos laikų, kurią abu baigė tikrai ne vienodu laiku, jis pirmiau ir tada išėjo, o ji po kiek laiko.
Dabar gulėdamas nusprendė, jog jiems tikriausiai reikia kokios nors veiklos. Tik prieš tai priglaudė lūpas prie jos rankos, lyg tai būtų dar vienas geras gestas iš jo pusės. Niekada nesielgdavo neapgalvotai, todėl ir dabar galima sakyti jo veiksmai buvo kažkiek suplanuoti. Tik, kad negalėjo tikėtis, jog Elander rankos atsidurs ant jo veido prisitraukiant šį arčiau ir priglaudžiant lūpas prie jo. Nereikėjo daug laiko, jog Džordanas susiprastų kas nutiko, netikėta, bet... Maloni šiluma sklindanti nuo jos sugebėjo dar labiau šildyti jo vis dar atšalusį kūną. Vieną ranką pakišo po pledu paliesdamas marškinius ir tiesiog prisitraukdamas šią arčiau, lyg taip galėtų jausti kaip plaka šios širdis arčiau jo. Daugiau nepasijudino atsakydamas į bučinį ir po kiek laiko pasitraukdamas nuo lūpų atrėmė kaktą į jos neatsimerkdamas. Pirmiausia klausimas atėjęs į jo galvą buvo už ką, paskui jau kodėl, tačiau atsakymų nesužinos, netgi pats nesugebėjo sau atsakyti to neklausdamas garsiai, ko net neketino padaryti. Kaip dabar bandys sau pasakyti, jog Elander ne jo ir kišti prie jos rankų negalima kai jau dabar norėjo apsiglėbti ir pasakyti, jog jo, o tikrai niekada nebuvo laikas, dabar taip pat, netgi jei ir Elander reikšdavo savo teises į jį. Niekada taip nereaguodavo į žmones, paprastas merginas. Atsimerkė pagaliau pasitraukdamas veidu nuo jos ir kiek pakreipdamas galvą žiūrėjo šios pusėn praverdamas lūpas ir kažką norėdamas pasakyti, bet taip joks garsas nepaliko jo lūpų. Neskaitant, jog pirštai sugniaužė marškinius esančius ant merginos kūno taip parodant kažką daugiau. Štai tau ir visi žaidimai, čia prasidėjo dar vienas, žymiai sudėtingesnis nei kortomis ir reikalaujantis sumanumo vos ne kaip šachmatai. Laisva ranka nubraukė jos plaukus nuo veido ir šyptelėjo.

_______________________________________________________________________________

“ We definitely come from the sea because our tears are salted and when we let them fall on the cheek of time, the sea within us that has always been there dribbles on our face. ”
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
avatar
Parašyti pranešimai : 157
Claim : Zoey Deutch
Pas mus nuo : 2015-07-18
Ellander Harnett
Oh, but when I twisted the knife in your chest, I killed myself too.

RašytiTemos pavadinimas: Re: Miegamasis   Pen. 07 24, 2015 2:29 pm

Bet jo uniforma rimtai buvo per maža bent vienu dydžiu. Ir ypač tai matėsi, kai Parišas susinerdavo rankas. Spengiant mirtinai tylai, galėjai girdėti, kaip siūlės braška panikuodamos, jog neatlaikys spaudimo ir medžiaga iširs. Va todėl Elander dažnai iš jo ir pasišaipydavo. Gerai bent tiek, kad kelnės nebuvo per trumpos ir aprangos spalva netvieskė žydrais ir mėlynais atspalviais, nes kitaip jam tikriausiai nudžiūtų ausys beklausant įvairiausio plauko išvedžiojimų, kuriuos kuria Harnett, kai laisvu metu įsitaiso patogioje vietelėje ir dėl nieko nesirūpindama, skenuoja aplinką skvarbiu žvilgsniu.
Jei kažkuris iš jų ir slėpėsi, tai tik todėl, kad nenorėjo teisintis ir klausytis išmintingų patarimų, ištrūkusių iš tų pačių burnų, kurios neretai kam nors palinki paspringti, užsimušti ar kitaip gauti galą. Reikėjo neutralios kaukės, kuri leistų praslysti nepastebėtam ir lengvai nukristų nuo veido tuo pat momentu, kai šalia atsidurtų artimas ir patikimas asmuo, kaip ir nutikdavo, kai Elander sukiodavosi apie Džordaną ar šis apie ją.
Šuolis su parašiutu, žygis per virvelinį tiltą virš pusės kilometro gylio tarpeklio, pasiplaukiojimas su rykliais... Visa tai atrodė tokie niekai palyginus su tuo, kam ryžosi tamsiaplaukė. Vienam, neplanuotam bučiniui prireikė tiek pastangų, kad kai savosiomis lūpomis prisiglaudė prie Parišo, ji suabejojo ar tikrai tai padarė, nes viskas labiau priminė sapną, kuris tuoj pavirs košmaru, nes vaikinas, kas be ko, atstums merginą, leidusią sau peržengti uždraustą ribą. Bet jis jos neatstūmė. Priešingai, prisitraukė arčiau ir atsakė į bučinį, bent trumpam užgoždamas tamsiaplaukės baimes patirti visišką fiasko ir išdėti jų draugystę į šuns dienas. Nors jis dažnai nuspėdavo jos mintis ir veiksmus, tai dar nereiškė, kad tą patį galėjo ir Elander. Kaip ji žinos, kaip gali pasielgti jis, jeigu taip dažnai abejoja dėl savęs pačios ir kartais užtinka save darant ką nors spontaniško, apie ką prieš pora akimirkų nei nepagalvojo. Po bučinio abiejų veiduose atsirado sutrikimas. Ko norėti, kai kažkas krečia tokius pokštus. Harnett susimąstė, kad gal reiktų atsiprašyti, bet ne todėl, kad gailėjosi, o todėl, kad išmušė jį iš vėžių užklupdama tada, kai Džordanas to mažiausiai tikėjosi. Veikiau, turbūt niekada nesitikėjo. Atsižvelgiant į bendrą situaciją, neatrodė, jog ji kada nors ryšis žengti pirmąjį žingsnį, tačiau ryžosi, nustebindama ne tik jį, bet ir save pačią. Patalpoje pakibusi tyla pamažu gulė ant Elander pečių, kol ši, neapsikentusi jos, pirštas nuslydo per vaikino skruostus, kaklą ir suėmusi jo megztinio skvernų kraštus, sugniaužė juos rankose.
-Pasakyk gi ką nors. Kad man nedera šitaip elgtis, kad esu paika ir naivi. Bet ką, kas man leistų suprasti, elgiuosi sąžiningai mūsų abiejų atžvilgiu arba, kad darau neatleistiną klaidą. - negarsiai prabilo. Kalbėdama Harnett nedrįso pakelti žvilgsnio aukštyn ir spoksojo į savo rankas, kurios vis dar gniaužė Džordano drabužio medžiagą. Bijojo. Paprasčiausiai bijojo, kad išvydusi jo veido išraišką, susidūrusi su jo žvilgsniu, supras, kad šičia tikriausiai pats metas sukti į skirtingas puses, nes jiems daugiau nebe pakeliui. Žinoma, ji galėjo elgtis lengvabūdiškai, įskelti kibirkštį, kurios reikėjo atvirai liepsnai ir kitą dieną apsimesti, kad nieko nenutiko, tačiau tai atrodė nepriimtina. Lygiai taip pat nesinorėjo ir puoselėti tuščias viltis, jei šios būna pasmerktos tą pačią akimirką, kai sužimba padangėje. Ilgiau laukti ji negalėjo, nes kiekviena akimirka stūmė ją į Parišo pusę, bet taip ir nesulaukusi pakankamai aiškaus ženklo, kuris įrodytų, kad tai nėra eilinis pakvailiojimas, ji turėjo imtis veiksmų pati. Reikėjo arba auginti tą daigą širdyje arba negailestingai išrauti jį kaip piktžolę, kol nei vienas nenukentėjo. Kaip iš tokios jaunos merginos pusės, tai pakankamai brandus elgesys, visai nederantis su įvaizdžiu, kurį jai priklijavo mažo miesteliūkščio vištų perekšlių tribunolas.

_______________________________________________________________________________
Never apologize for how you feel. No one can control how they feel. The sun doesn’t apologize for being the sun. The rain doesn’t say sorry for falling. Feelings just are.
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
avatar
Parašyti pranešimai : 410
Claim : Ryan Kelley
Pas mus nuo : 2015-07-18
Miestas : Beacon Hills
Jordan Parrish
I was on fire and you used me to light your cigarette

RašytiTemos pavadinimas: Re: Miegamasis   Pen. 07 24, 2015 4:35 pm

Jei Elander nežinojo ką daryti tai ką sakyti apie Džordaną, kuris tiesiog žiūrėjo jos pusėn negalėdamas pratarti nei žodžio. Pirmiausia reikėjo viską apsvarstyti ir sudėti į tam reikiamas vietas. Kiekviena dalelė turėjo būtu sudėta į tam tikrą lentyną, kaip kokios knygos bibliotekoje, pagal abėcėlę taip ir galvoje viskas savo vietoje, jog norint rasti tu turi žinoti kur kas yra, eitum per raides, o ten apytiksliai paeiliui. Trumpam nužvelgė jos veidą ir per tą tylą, kuri eilinį kartą atsirado iš jo pusėn šios pirštai sugebėjo nuslysti vaikino skruostu, pasiekiant kaklą ir sugniaužiant drabužio medžiagą tarp pirštų, tiek nepakeliant akių link jo. Baimės vedamas žmogus negalėjo pakelti akių, tačiau ir pats Parišas negalėjo prabilti, lyg tą akimirką kažkas sugniaužtų balso stygas ir nutrauktų nespėjant prabalti ir trumpam atimdamas ne tik žadą, bet ir galimybę sakyti viską garsiai. Taip ir buvo, lyg lūpomis nebyliai ištarė žodžius, kad viskas gerai, bet joks garsas nepasiekė ausų, aplink tokia aklina tyla. Šis atleido ranką pasidėdamas ją ant lovos. Elander pati prabilo liepdama jam ką nors pasakyti. Bet jis net nenumanė ką, kaip turėtų išsisukti ar parodyti, jog to nereikia bijot. Tačiau žinojo, kad viskas neturėjo taip būti, o jis negali, ne vien su Elander, su kitomis taip pat... Pagaliau pirštais kilstelėjo jos veidą, jog galėtų pažvelgti tiesiai merginai į akis, tačiau šis tik priglaudė lūpas prie jos ir neilgai trukus pasitraukė vos šyptelėdamas bei pasitraukdamas kiek tik galėjo tuo pačiu suimdamas jos rankas nuo savo drabužio ir patraukdamas nuo medžiagos sugniaužė delnuose liūdnai šyptelėdamas. Viskas gerai, taip, kaip kam gerai, tik ne jiems. Pats nuleido akis bandydamas suformuluoti sakinį, kuris neskambėtų atstumiančiai, nors, kad ir ką pasakys tai pakeis juos abu, gal sugadins taip ilgai puoselėtą draugystę ir padarys ją tik dar vienu prisiminimu gyvenime, kurį mes ilgainiui pamiršime, kaip pamirštame skriaudas, džiugius įvykius ir žmones. Taip sutverta, nesugebėsime pasipriešinti.
- Elander. - Jis tylomis ištarė, vos ne taip pat kaip ir ji pasakiusi jam netylėti, o ką nors sakyti. Kreipėsi į mergina norėdamas pagaliau viską pasakyti nuo tos akimirkos kai ji pasakė, jog Parišas jai patinka. - Aš tave myliu. Taip, visomis galimomis prasmėmis, kaip tik galima. Bet tu negali, niekaip negali būti artimesnė nei esi dabar. Pirmiausia dėl to, jog aš nežinau kas aš, jei galiausiai paaiškės, jog esu koks nors velnio neštas padaras ir nesugebu suvaldyti savęs, jei tai tik pradžia ir paskui bus dar blogiau, jei tau kas nors nutiks. Tada pagalvok apie visus, gausi dar vieną etiketę, nors ji ir nesvarbi, bet... Mes turim tave bent kiek pakelti visų akyse. Tu esi ori ir svarbi moteris. Mano gyvenime bent jau dabar svarbiausia ir negaliu nuleisti tavęs, ypač aš. - Jis pratarė pasakydamas maždaug viską ką turėjo. Sakydamas, kad ją myli žinojo, jog tai velniška tiesa ir tas bučinys parodė kaip stipriai kai galėjo jausti kaip plaka jo širdis. Lyg sakytų pabūt ramiai, o ji neklausydama šauktųsi kažko stipresnio ir ketintų palikti jį, nors pakankamai stipriai laikyta krūtinėje. Dabar atrodė baisiau nei priimti ją arčiau, tiesiog... Norėjo, jog ji liktų draugė, bet tikriausiai dabar neišeis.
Jam teliko nusigriebti arbatą ir atsigerti, kad nereiktų daugiau nieko sakyti. Žinojo, jog padarė gerai kažkiek ją atstumdamas nuo savęs. Tuo pačiu gailėjosi, ji dar tokia jaunutė, o gyvenime turėjo tokių dalykų, kokių įsivaizduoti niekas niekada negalėjo, jis buvo tas, kuris padėjo ištverti, žadėjo būti šalia, o dabar stumia nuo savęs kaip galima toliau. Džordanas pasijuto kaip koks blogietis, tačiau kol neišsiaiškino nieko, kol neišvyko iš Beacon Hills‘o, tol jis nebuvo tas kuo save laikė. Jis ne žmogus, ji taip pat, o įsivaizduoti juos kartu būtų buvusi tragedija. Todėl nurijo seiles pasidėdamas puodelį ir ištardamas vienintelį atsiprašau.

_______________________________________________________________________________

“ We definitely come from the sea because our tears are salted and when we let them fall on the cheek of time, the sea within us that has always been there dribbles on our face. ”
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
avatar
Parašyti pranešimai : 157
Claim : Zoey Deutch
Pas mus nuo : 2015-07-18
Ellander Harnett
Oh, but when I twisted the knife in your chest, I killed myself too.

RašytiTemos pavadinimas: Re: Miegamasis   Pen. 07 24, 2015 10:34 pm

Ji paprašė, o jis ir pasakė. Pasakė tiek, kad ji liko apstulbusi gerą minutę. Kaip vienu metu, išties per daug informacijos. Jis ją mylėjo. Ji irgi jį mylėjo. Atrodytų, viskas puiku, bet... Buvo vienas didelis bet, kuris liepė jai laikytis atstumo. Elander negalėjo būti arčiau nei buvo dabar. Ir kaži ar kada galės. Vieną kartą pamėginusi, daugiau nebenorėjo. Nebenorėjo kalbėti apie jausmus, atskleisti juos ir tiesiog jausti. Toji meilė buvo per daug nuodinga. Susivarius į širdį durklą, įtampa atslūgsta, tačiau pasukiojus ašmenis, viskas tik pablogėja, nes net prieš mirštant jauti sunkiai pakeliamą skausmą. Elander irgi susivarė durklą tą pačią akimirką, kai pabučiavo Džordaną. Atrodė, kad po to galės laimingai numirti, tačiau tuomet ir išlindo visi bet, kurie mirtį pavertė lėta ir skausminga kančia. Myli, bet stumia šalin kaip svetimą ir teisinasi, kad nežino savo tikrosios kilmės, kuri gali atnešti tikrą tvaną į jų gyvenimus. Ir tada puse lūpų užsimena, jog jai nereikia dar vienos etiketės, kad jai derėtų nusiplauti purvą nuo savo vardo. Ji jam per prasta ir šito nepakeis net ta, visų taip idealizuojama ir romantizuojama meilė. Tiek suprasti proto pakako ir tokiai naiviai merginai, kaip Harnett. Kol žvelgė į Parišą, atrodė, kad be jo daugiau nieko nemato, tačiau kai šis atgniaužė jos pirštus nuo savo megstinio ir pasitraukė kaip įmanoma toliau, ji vis dar sėdėjo taip pat, bukai spoksodama priešais. Didelės, pilkšvo atspalvio akys, tapo kone stiklinės, nes vyko pats nemaloniausias procesas, kurį Harnett mėgino sulaikyti bent iki tol, kol liks viena. Be to, kad jautėsi sumišusi, pasijuto dar ir įskaudinta, tad nieko keisto, kad ašaros pačios susirado kelią lauk ir grasino pabirti lengvu, sūriu lietumi. Bet neišriedėjo nei viena. Tamsiaplaukė stipriai užsimerkė, o rankas sugniaužė į kumščius taip stipriai, kad pabalo krumpliai.
--Vadink daiktus tikraisiais vardais. Nežinau, kas tu, bet aš banšė, mirties pranašė ir dešinioji giltinės ranka. Vargu ar gali būti dar labiau pragaru ir pragaištimi alsuojančių būtybių nei tokios, kaip aš. Kad ir kas esi, tu prieš mane, kaip auksinis retriveris prieš rotveilerį. - sausai, su jaučiamu nuožmumu balse, pareiškė ir šaltu žvilgsniu perliejo Džordaną. Trukt už vadžių, vėl iš pradžių. Elander ir vėl atrodė tokia pat pikta ir šaltakraujiška, kaip ir prie ežero. Skirtumas tik tas, kad šį kartą ne tūžo, o jautėsi užgauta. Švelniai tariant. Tai, kas vyko viduje, ir atitiko jos asmeninio pragaro sąlygas.
-Nagi, kam tie išvedžiojimai ir užglaistymai. Gali tiesiai šviesiai sakyti, kad aš tau per prasta ir, kad pakenksiu tavo įvaizdžiui. Suprantu. Pažadu, kad laikysiuosi atstumo, nes negaliu pažadėti, kad stebuklingai pasikeisiu. To nebus. Ne šiandien. Ne ryt. Ne po savaitės ir ne po metų. Gal niekada. - neilgsi trukus pridūrė ir karčiai nusišypsojo. Prieš pora minučių iš laimės spinduliavusios merginos akys apsiblausė ir rodos, regimai patamsėjo.
-Eisiu namo. Žinai, kad niekas nepamatytų, jog miestelio šliundra lankėsi pas tave. - burbtelėjo ir nuslinkusi iki lovos krašto, atsisėdo nuleisdama kojas ant grindų. Nusitraukusi nuo pečių pledą, pradėjo nerangiai atseginėti vilkimų marškinių sagas, o kas kartą kuriai nors išsprūdus iš pirštų, tyliai kažką keiktelėdavo.

_______________________________________________________________________________
Never apologize for how you feel. No one can control how they feel. The sun doesn’t apologize for being the sun. The rain doesn’t say sorry for falling. Feelings just are.
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
avatar
Parašyti pranešimai : 410
Claim : Ryan Kelley
Pas mus nuo : 2015-07-18
Miestas : Beacon Hills
Jordan Parrish
I was on fire and you used me to light your cigarette

RašytiTemos pavadinimas: Re: Miegamasis   Pen. 07 24, 2015 11:25 pm

Žinojo, kad nutiks būtent taip kaip ir turėjo bei jo žodžiai bus tarsi atominė bomba numesta atominė kaip ant Hirošimos. Būtų galėjęs matyti kaip ji verkia, tiesiog dėl jo? Ne, jis nenorėjo leisti kankintis merginai dėl kurios dažniausiai šypsodavosi. O dabar jis vertė ją verkti? Stiklinėmis akimis žiūrėti jo pusėn, lyg būtų tapęs priešu, visą gyvenime nebuvęs tuo jis taip greitai per sekundės bėgį tapo blogiausiu žmogumi suėdusiu jos džiaugsmą. Jam nebuvo svarbu, kad ji banšė, ne tame visos esmės, ne ji čia bloga, jis toks. Bet įaiškinti tai, kuri jau turėjo savo nuomonę. Klausydamasis kiekvieno grubaus žodžio nenuleido savo žalių akių nuo jos veido ir lūpų, dažniau nuo lūpų kaip jos tarė žodžius. Sakytum jis kalbėjo pasiaiškinimais, bet jis nesistengė. Pasakė ką tą minutę galvojo, ką per tiek laiko apgalvojo ir žinojo, jog likimas su juo arba su ja atneš abiem tragediją ir to nepakeis netgi jei jie vienas kitą sugebėjo mylėti. Ką Džordanas jau ilgą laiką darė, bet išgirdęs jos žodžius lyg išsigando atstumdamas. Nemanė, jog laukė jos labai ilgai. Keli metai tai neilgas laikas, juk visada žiūrėdavo su švelnumu ir neketindamas nei užgauti. Ypač kaip padarė dabar. Nuleido žvilgsnį į šios pirštus susigniaužiančius taip stipriai ir galiausiai atsidusdamas.
- Aš sakiau, kad tu čia nieko dėta. Niekada tokia nebuvai. - Tarstelėjo sukąsdamas lūpą ir užsimerkdamas nuleido veidą žemyn. Jis dabar jau bijojo, kad taip pasakęs neteks vieno iš artimiausių žmonių, vien per savo kvailą galvą. O kas buvo aišku, jog ji supratusi, kad ją atstumia dings toli, ignoruos jį. Nieko keisto.
Visi jos žodžiai smigo į jį, o Džordanas tiesiog viską sugėrė kaip kempinę į save. Atstūmė, bet gailesčio didelio nejuto, nes manė, kad taip geriau. Daug geriau nei leidžiant jai tapti dalimi jo bei pasivogti širdį bijant, kad mergina išmes į šiukšliadėžę. Bet pirma padarė jis.
- Tu niekada nebūsi per prasta man, nepradėk visko sukti sava linkme ir nemink ant manęs. Nesakiau nieko panašaus. Nelaikau tavęs nei tokia kaip sakai. - Atšovė sugniauždamas pirštus ir galiausiai sukąsdamas dantis pakėlė akis į ją imdamas žiūrėti tokiu pat žvilgsniu į stiklines akis. Jie galėjo gražiuoju, bet regis taip nėjo. Banšės nėra pavojingos, o jis nežino kas jis toks. Kas gali būti baisiau?
Elander prakalbus, kad eis namo, lyg pritardamas tokiai idėjai linktelėjo, aišku nežymiai, bet vis vien, tik jis nenorėjo, o pradėjus sagiotis marškinius ištiesę ranką sugniauždamas jos riešą ir patraukdamas nuo sagų, kelios buvo likę, o jam buvo pikta. Nesveikai pikta dėl jos žodžių, pati save žemino, kalbėjo apie tai, kad nėra tinkama. Nėra? Kaip tik per daug buvo. Sugniaužęs tiesiog timptelėjo šią link savęs ir parguldė ant lovos sugniauždamas jos riešus.
- Niekur tu dabar neisi. Tegul sužino visi kas pas mane nakvojo, jei nori galiu per langą garsiai dar pašūkaut, kad visi girdėtų ir žinotų, jog Elander pati gražiausia ir padoriausia mergina kokią pažįstu. Norėjau visko neapsunkinti tau. Leidžiu viską apgalvoti, bet tu niekur neisi iš čia. Nerūpi man, netgi jei reiks su tavimi susimušt, kad tai suprastum. - Pagaliau sugebėjo viską gan tvirtai pasakyti, nežinojo ar ji sugalvos muistytis norėdama išeiti, dėl to ne per daug, bet pakankamai tvirtai gniaužė pirštus pats savu kūnu neduodamas jai pasijudinti.
Štai toks jų gyvenimas kai gali gauti visko, tik, kad prieš tai jos menku džiaugsmu ir šiluma spinduliuojančios akys dabar tiesiog neišdavė nieko ir tai erzino Parišą norint priverst ją bent jau šypsotis. Pats kaltas, kad mylėjo, tik viskas nebuvo galima. Lyg kokie Romeo ir Džiuljeta, tik jiems trukdė ne tėvai, o jie patys. Gerai jau, daugiau tai darė Parišas, tačiau vis vien viskas susidėjo į vieną didelę nelaimę, kurios pasekoje šis turėjo laikyti ją ant lovos.

_______________________________________________________________________________

“ We definitely come from the sea because our tears are salted and when we let them fall on the cheek of time, the sea within us that has always been there dribbles on our face. ”
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
avatar
Parašyti pranešimai : 157
Claim : Zoey Deutch
Pas mus nuo : 2015-07-18
Ellander Harnett
Oh, but when I twisted the knife in your chest, I killed myself too.

RašytiTemos pavadinimas: Re: Miegamasis   Št. 07 25, 2015 12:50 am

Atominės bombos sprogstamosios galios vis tiek nepakako, kad viską griaunanti ir šluojanti banga vienu mostu sutriuškintų Elander. Taip, ji pyko. Labai pyko tiek ant savęs, tiek ant Džordano. Kam skubėjo, jeigu buvo akivaizdu, kad dabar dar ne metas? Kad per akis kitų problemų, kurias reikia išspręsti ir tik tada stačia galva pulti į kažkieno glėbį? Ir kam jis prisipažino, kad ją myli, o tada atstūmė? Viskas nebūtų taip komplikuota, jeigu ji bent jau nenumanytų, jog turi raktą nuo spynos, pritvirtintos prie grandinės, apvytos aplink jo širdį, mat būtent tas žinojimas atstojo šiaudą, už kurio galėjo susigriebti žaibišai skęstanti viltis. Niekas nekliudė jiems būti kartu. Nebent jie patys. Prisigalvojo nebūtų dalykų, sukūrė pačius tragiškiausius scenarijus ir taip nutolo nuo tikrovės, kad pamiršo, jog reikia džiaugtis tuo, ką turi dabar, o ne dievagotis dėl to, kas bus rytoj ir ką gausi, o kas taip ir praslys pro pirštus. Meilė buvo per daug trapus jausmas, kad sugebėtų išlaikyti tokius sukrėtimus ir išlikti tokia pat tyra, kaip prieš prasidedant negandoms. Kiekvienas neatsakingas poelgis, kiekvienas neapgalvotas žodis talžė ją ir nuodyjo taip, kad po kurio laiko ji be vargo iš laimės galėtų tapti liūdesiu, neapykanta ir prakeiksmu.
Kad ir ką Džordanas sakė, tamsiaplaukė tylėjo, nematydama prasmės aušinti burnos tuščiais žodžiais ir įrodinėti savo tiesas. Abu suaugę ir savarankiški, tad abu geba vadovautis savo protu ir priimti sprendimus be kitų įtakos. Jam atrodė vienaip, o jai kitaip. Parišas norėjo užtikrintumo. Šiuo atveju, suvokimo, kad kažkur genuose tūnančios jėgos nenubus ir nepavers jo kažkuo, kam nerūpės niekas, įskaitant ir mylimą merginą. Bet Elander troško to, ką galėjo pasiekti čia ir dabar, o tai, kaip viskas gali pasisukti vėliau, neatrodė taip svarbu. Žvelgdama į Džordaną, ji matė viso labo paprastą mirtingąjį, už kurio nugaros negalėtų slėptis nei demonai, nei kitos piktosios jėgos. Gaila, deja, vaikinas neturėjo galimybės pažvelgti į save iš šios banšės perspektyvos. Ne iš tos, kurioje Elander matė jį, kaip kažką nežemiškai tobulo, o būtent iš tos, už kurią buvo atsakinga mirties pranašė ir jos nuojauta, kuri tylėjo kaip kapas, net jei Harnett lūpos bandė paversti Parišą kažkuo tamsaus.
Ji nematė, kaip vaikinas linktelėjo pritardamas jos minčiai, kad bus geriausia, jeigu tuoj pat keliaus namo. Lygiai taip pat nebuvo budri ir tuomet, kai jis sučiupo jos riešą, neleisdamas susidoroti su paskutinėmis sagomis, todėl atsitokėjo tik tada, kai atsidūrė ant lovos, prispausta prie čiužinio ir surakinta vaikino rankų gniaužtų. Beviltiškai pasimuisčiusi, tamsiaplaukė prisimerkė ir sužaibavo akimis į Džordaną, po to giliai įkvėpė ir sunkiai atsiduso.
-Abu žinom, kad nenupeštum man nei plaukelio nuo galvos. Neišdrįstum net įžnybti. Nematau prasmės su tavimi muštis. Gali prirakinti mane prie radiatoriaus. Tada tikrai neišeisiu. Arba išeisiu su juo. - pareiškė kiek atlyžusiu tonu ir kilstelėjo kairį antakį, nutaisydama nepatiklią veido mimiką. Vėl šiek tiek pasimuisčiusi, Elander dar kartą atsiduso. Tas pats, kas mėginti išjudinti uolą. O ji dar su juo išties norėjo susigrumti. Negana to, kad jis sumalė ją į miltus psichologiškai, tai dar vienu lengvu judesiu galėjo bet kada ją parversti ir prispausti po savimi.

_______________________________________________________________________________
Never apologize for how you feel. No one can control how they feel. The sun doesn’t apologize for being the sun. The rain doesn’t say sorry for falling. Feelings just are.
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
avatar
Parašyti pranešimai : 410
Claim : Ryan Kelley
Pas mus nuo : 2015-07-18
Miestas : Beacon Hills
Jordan Parrish
I was on fire and you used me to light your cigarette

RašytiTemos pavadinimas: Re: Miegamasis   Št. 07 25, 2015 1:24 pm

Elander buvo visiškai teisi galvodama, kad jis nėra blogas, niekada toks nebuvo, o dabar tetrukdė sau pasijusti laimingu atstumdamas šalia savęs esančią merginą. Kai ši daugeliu atvejų buvo viena iš geriausių jo pažįstamų žmonių. Atmetus, kad bendravo su keliomis merginomis, Ela buvo viena, o kitos tos kelios, kurios nedarė didelės įtakos norėdamos kiek nors pakeisti jo gyvenimą, o ši dažnai atėjusi sujaukdavo viską kaip tornadai siautėjantys Amerikoje. Persibraukė ranka per plaukus sugniauždamas juos iš šiokios tokios panikos ir baimės, lyg tariamas skausmas galėtų nustelbti širdgėlą, kurią susikėlė ne tik sau. Negalėjo jos išrauti, taip pat kaip ir atsiradusio žiedo savoje širdyje, jį buvo galima nuskinti kaip vasaros gėlę, kuri gražiai atrodo, gyvuotų jei niekas nesugalvotų nupjauti kotelio ir pamerkti į vazą, bet ar sugebėtum priversti jos nežydėti dar kartą net jei žinoma, kad nutiks tas pats ir vėl neteksi grožio. Faktas, kad ne. Gėlės žydės, žmonės mylės kaip mylėję. Vieni neleis to daryti, kiti pasiduos ir burkuos kaip balandžiai ant laidų. Gal dėl tos baimės prisirišti, tapti nusistovėjusiu ir dar dėl savęs Parišas taip greitai sugalvojo pasistatyti sienas aplink save ir neįsileisti Elander. Norėjo, bet... Kaip ir Berlynas jis juosė dvi puses, vienoje jis, kitoje Harnett. Reikėjo bandyti ardyti, tačiau jie abu sudėjo ginklus, lyg sakant, kad pavargo, o ašaromis pragriauti visko kaip ir neįmanoma, nebent žadi be poilsio verkti begalybes metų, lašas po lašo ir akmenį pratašo.
Stebėdamas sagų sagstymą ir jusdamas kaip pasijunta piktas labiau nei turėtų pats ją įžeidęs tiesiog atsirado virš jos nenuleisdamas akių žemyn į tai kas liko atsagstyta ir kas nespėta paslėpti. Nesinorėjo versti nejaukiai, tik aišku buvo galimybė, tačiau Džordanas žvelgė į jos akis persibraukdamas liežuviu per lūpą ir ją galiausiai sukąsdamas tikriausiai nedaug reikėjo iki kol pasirodys kraujas. Jis neketino jos paleisti, net jei reikės visą laiką iki ryto prabus taip ir nesijudins iki kol kaulai apstings ir pakeis poziciją. Išgirdus apie radiatorių nežymiai kilstelėjo antakį.
- Ne, manau, jog taip bus geriau, anaip dar pabėgsi. Klausyk, nenorėjau įžeisti ar nustumti, kad prisigalvotum, jog esi per prasta. Palauk, tikriausiai dar nėra laikas. Man reikia informacijos. Kaip sakiau myliu. Visada taip ir bus, netgi jei dingsi manai viskas pasikeis? Niekas niekada nesikeitė būtent taip. Man tavęs reikia. - Paklausė jos atleisdamas nežymiai rankas, bet nei kiek nesitraukdamas, kad leistų pabėgti bei pridėdamas, kad jam visada jos reikia, reikės. Faktas, jog neskriaus jos ir neleis kentėti, ji perprato jį kiaurai, be to policininkai taip nesielgia, todėl Džordanas atsiduso.
Reikėjo laiko, gal ir banšė žinojo, jog su juo nebus viskas blogai, gal jis sąžiningai darys viską pagal tai kaip reikia, bet... Džordanas norėjo žinoti daugiau, o veltis į meilę ir nusodinti save iki kol kas nors nutiks. Čia Beacon Hills, čia žmonės yra užpuolami pačių keisčiausių bjaurybių, žmonių su kaukėmis, vilkų, ėda vieni kitus net neužsikąsdami, ko gali daugiau norėti iš to. Jei dingtų iš čia tikriausiai viskas pasirodytų daug lengviau, bet... Jie nei vienas iš čia nebėgo, pasiliko tikintis, kad tiesa pati išlįs iš maišo. Tik, kad tas maišas vandenyje ir dar pririštas akmeniu, sakytum sunkoka pakilti.

_______________________________________________________________________________

“ We definitely come from the sea because our tears are salted and when we let them fall on the cheek of time, the sea within us that has always been there dribbles on our face. ”
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
avatar
Parašyti pranešimai : 157
Claim : Zoey Deutch
Pas mus nuo : 2015-07-18
Ellander Harnett
Oh, but when I twisted the knife in your chest, I killed myself too.

RašytiTemos pavadinimas: Re: Miegamasis   Št. 07 25, 2015 8:39 pm

Didžiausia žmogaus gyvenimo tragedija yra ta, kai jis supranta, kad turi viską, tačiau kartu neturi nieko, nes tas viskas tėra blizgūs paviršiai ir tuščias vidus. Lygiai taip pat ne ką mažesnė tragedija buvo ir ta, kai žmogus neturėjo nieko ir galėdamas gauti bent šį tą, atsisakė galimybės vien todėl, kad to padaryti neleido nuogąstavimai, susikurti paties vidinių demonų, apkartinančių būtį. Kas kitas, jei ne pats žmogus susikurs sau problemą, kai išties jos net nėra? Pati Harnett kažkada uždraudė sau siekti karjeros ir pripažinimo vien dėl to, kad bijojo susimauti, nors pridengė baimę nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių vardu ir keista, mistiška prigimtimi, kuri nešė mirtį ten. kur žengė tamsiaplaukės kojos. O dabar ir Parišas elgėsi ganėtinai panašiai. Teisindamas savo pasirinkimą neaiškios kilmės šaknimis, galinčiomis pasiekti užnuodytą požeminę versmę ir paversti jį kažkokiu siaubūnu, išties jis tiesiog bijojo prisirišti. Veikiausiai priprato būti laisvas ir nepriklausomas. O meilė reiškė suvaržymus ir priklausomybę, kurios jis ir nenorėjo atsisakyti, ant pečių užsikraudamas dar vieną galvos skausmą, kuris, kaži ar ilgai bus vertas kančių. Kas ten žino, gal šiandien būdama čia, ryt Elander jau atsidurs kur nors kitur vien tam, kad įrodytų ir jam, ir visam pasauliui, jog yra geresnė, nesupuvusi ir nepasmerkta atstumtosios daliai.
Tysodama po Džordanu, mergina nei akimirką nesibaimino dėl to, kad jo akys gali nukrypti kiek žemiau ir nužvelgti kūno linijas, kurių nebedengė drabužiai. Nesuskaičiuojamus asmenybės kompleksus kompensavo visiškas savo išvaizdos pripažinimas. Kad ir kiek žvelgtų į veidrodį, kad ir kaip sumautai jaustųsi, Elander niekada neleidžia sau galvoti, jog atrodo prastai ir reikia ką nors keisti. Viskas proporcinga ir savo vietose. Ji nepriminė nuo podiumo nužengusios, vos ant kojų pastovinčios giltinės, bet ir neatrodė ir kaip perkarusi rausva paršelė, dūstanti nuo antsvorio kas kartą, kai tenka kopti laiptais ar sukarti didesnę kelio atkarpą pėsčiomis. Lyg specialiai erzindama Parišą, Harnett išsirietė po juo ir nusišypsojo it kipšo sesuo.
-Gerai Džordanai. Supratau. Myli. Reikia laiko. Tikiuosi, kad kai tas laikas ateis, tu dar nebūsi suvargęs pensininkas su pastoviai iš burnos krentančiais protezais, o aš - pamišusi kačių mylėtoja, vilkinti vienuolės abitą ir pripažįstanti meilę tik vienam vyrui, kurio niekas niekada nematė, tačiau aukština kaip visatos sutvėrėją, nuodėmių atleidėją ir dar bala žino ką. - numykė ir pavartė akis. Vos pajutusi, kad Parišo rankos šiek tiek atsipalaidavo, Harnett nedelsė ir pasinaudojusi tinkama proga, staigiai apsivertė su vaikinu, apsikeisdama su juo vietomis. Nors ne tokia ir didelė, dar nereiškė, kad silpna ir kvaila. Kur kas protingiau palaukti tinkamo momento ir veikti, nei bergždžiai muistytis ir dejuoti, ar imtis gudrybių ir pradėti verkšlenti, jog skauda.
-Tu taip mane erzini. Nieko nesuprantu, bet vis tiek tave myliu, o tai dar labiau erzina. - tyliai suzyzė, sėdėdama ties Džordano juosmeniu ir rankomis vėl gniauždama jo megztinio skvernus. Apibendrinus viską, ką sužinojo, Elander galėjo drąsiai teigti, kad dabar reiks bent poros dienų, kol apdirbs gautą informaciją ir deramai susidėlios prioritetus, nuspręsdama ar tapti vantos lapu prie subinės ir neleisti Džordanui atsiriboti nuo jos, ar vis dėl to iškelti baltą nosinaitę ir pamoti jam taip pat, kaip kadaise damutės modavo iš uosto išplaukiantiems laivams, kuriuose sėdėjo jų artimieji. Galėjo kovoti, bet galėjo ir pasiduoti, o tada paskandinti save neaprėpiamoje liūdesio jūroje.

_______________________________________________________________________________
Never apologize for how you feel. No one can control how they feel. The sun doesn’t apologize for being the sun. The rain doesn’t say sorry for falling. Feelings just are.
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
avatar
Parašyti pranešimai : 410
Claim : Ryan Kelley
Pas mus nuo : 2015-07-18
Miestas : Beacon Hills
Jordan Parrish
I was on fire and you used me to light your cigarette

RašytiTemos pavadinimas: Re: Miegamasis   Št. 07 25, 2015 10:42 pm

Jei gyvenimą dabar palyginsi su einamu keliu jame galėsi rasti visko, jį kirs upę, pakrisi per duobes, nusibalnosi kelius, bet ar skaudančiomis kojomis tu nustosi eiti? Ne, lyg žinai, kad viskas nesibaigė ir tu žingsniuosi kaip galima greičiau, kartais sulėtinsi, nes jausiesi pavargęs nuo visko, tačiau niekada nesustosi. Nebuvo galima, tik vienintelis dalykas - mirtis sugebėtų sustabdyti nuo judėjimo. Parišas nesidangstė tuo nežinojimu, jis nuoširdžiai bandė išsiaiškinti, faktas, kad nebus blogas, bet... Ar kas galo būti tikras, kad niekas nenutiks visiems kitiems, kuriuos jis myli? Niekas nesugebėjo, vien iš Skoto pusės galėjai pasakyti, jog norint sužeisti visi taikosi į tavo mylimuosius, draugus. Vaikinas tiesiog liktų su sudužusia širdimi bijodamas net pakrutėti, jei pasijudins gali palikti ir kraujo pėdsakus už savęs. Elander nesuprato, šiuo momentu jis užgavo merginą netgi to nenorėdamas. Tikriausiai norėdamas pasakyti, kad viską paliktų taip kaip yra, bet ar galėjo būti jei sužinojo, kad abejingumo iš jos pusės nebuvo. Iš jo taip pat. Vien veiksmai įrodė daug daugiau, bet žodžiai prieštaravo ir jo prisilietimams. Kas per kvailystė Parišas nenumanė, tik galėjo vypsoti ir tiek. Laikydamas merginos rankas išklausė žodžius atsidusdamas ir linktelėdamas kiek atsilaisvino rankas galvodamas, kad kiek spaudžia jos rankas. Nereikėjo bijoti, kad jai bus negerai, todėl kad mergina buvo stipri, mokėjo pakovoti už save, juk niekas kitas nebūtų galėjęs neskaitant Džordano, jis taip pat bandė ją gelbėti, bet visą gyvenimą ar bus šalia. Kai pats bijojo visko. Ne tame, kad dirbdamas policijoje galėjo būti bailys. Ne, tokios drąsos pas jį begalė, galėjo stoti prieš begales žmonių su ginklu, jei tik kam nors to reikėtų.
- Tiek daug nereiks. Aš dar turiu pasenti daugiau nei trisdešimt metų, kaip ir tu. - Kiek kreivai šyptelėjo stebėdamas jos veidą ir kiek nuleisdamas akis žemyn. Aišku apie tai nieko nesakė, mergina buvo gan daili. Niekada dėl to neabejojo, gal dėl to daug kas ir kalbėjo įvairius dalykus, buvo svarbiausia, jog sugebėjai ją parsiversti.
Džordanas vos akimirkai praradęs budrumą lėkė pats ant lovos nugara atsiremdamas į čiužinį ir trumpam užsimerkdamas. Nejuto kaip svoris atsirado ant jo pilvo tik atsimerkęs pastebėjo, jog pirštai gniaužia jo drabužio kraštus. Panašiai kaip prieš tai, dabar ji buvo užėmusi poziciją, moteriškas žavesys nieko nepridursi. Jam truktelėjus marškinių kraštus atsilaisvino ir tos belikusios pora sagų ir Elander dabar buvo palaidais marškiniais, nei pledas niekas nedengė jos. Parišas trumpam nužvelgė ją pakeldamas akis į veidą išgirsdamas visus žodžius ir nežymiai gūžtelėdamas pečiais perbraukė per jos krumplius, tik dabar jau nepatraukė rankų, lyg svarstydamas kiekvieną žodį.
- Žinau. Tau nereikia niekur eit. Tiesiog noriu pasakyt, kad viskas tegul lieka taip pat. Nepakeičiam nieko. - Sumurmėjo vis dar stebėdamas kaip reaguos Elander po jo žodžių. Tai tarsi sakytų, kad nenoriu pririšti tavęs, paliekam viską likimo valiai, bet aš neketinu tavęs taip lengvai paleisti. Jei Ela išeis pats pasijus daug labiau kaltas, o jei viskas bus ryte kaip ir pridera, jis galės ją parvežti namo persirengti, nereiks pėdinti per gatvę su jo drabužiais ar nusigriebus savo senuosius, kurie net nežinia ar bus išdžiuvę.
Džordanas suėmė jos veidą ir priglaudė lūpas prie jos po kiek laiko pasitraukdamas ir šyptelėdamas vėl įsitaisė atgal pasidėdamas galvą ant pagalvės ir trumpam užsimerkdamas, negalėjo priešintis sau, būtent dabar kai išvis norėjosi sugniaužti ją savo glėbyje ir pasakyti, kad ji niekur niekada neišeis, nes yra jo.

_______________________________________________________________________________

“ We definitely come from the sea because our tears are salted and when we let them fall on the cheek of time, the sea within us that has always been there dribbles on our face. ”
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
avatar
Parašyti pranešimai : 157
Claim : Zoey Deutch
Pas mus nuo : 2015-07-18
Ellander Harnett
Oh, but when I twisted the knife in your chest, I killed myself too.

RašytiTemos pavadinimas: Re: Miegamasis   Št. 07 25, 2015 11:51 pm

Kas žino, gal jo rankose visas pasaulio laikas. Gal tokie, kurie galėjo eiti per ugnies liežuvių audras ir išlikti nepaliesti, lygiai taip pat buvo neliečiami ir prieš laiko galią. Ugnis buvo tarpininkė tarp gyvo žmogaus kūno ir saujelės pelenų, likusių po mirties. Kai kitas pareigūnas padegė automobilį, kuriame sėdėjo Džordanas, jis irgi turėjo likti saujele pelenų, tačiau nenukentėjo. Kodėl tuomet turėtų suklupti prieš laiko tėkmę? Pagalvojusi apie tai, banšė pajuto baltą pavydą. Galbūt jis kada nors matys, kaip margaspalvis pasaulis subyra į milijardus smilčių ir menkai šyptelės prisiminęs, kad kažkada pažinojo merginą, kuri irgi priminė destrukcijos šaltinį. Pasimetusi, pasiklydusi ir visa griaunanti, visai kaip pasaulio pabaiga.
-Žmonės pasensta sulaukę trisdešimties. Tau liko... Penki metai? Susiimk Parišai. Net nepastebėsi, kai rankoje gniauši medinę lazdelę, kuria ramsčiuosiesi eidamas šerti ančiu ir balandžiu parke. - konstatavo faktą it gydytoja diagnozę ir caktelėjo liežuviu. Taip ir įsivaizdavo jį pražilusį, su lazdele rankoje ir berete ant galvos, o šalia - pulkas anūkų ir proanūkių bei senas, nususęs šuo, vis dar mėginantis prisigerinti šeimininkui vizgindamas uodegą. Keista, bet savęs šalia jo ji nematė. Ne todėl, kad būtų suklupusi ir netikėtai nugarmėjusi į bedugnę. Tiesiog jie negalėjo išsilaikyti drauge, nesunaikinę vienas kito ir nenumarinę meilės badu ir troškuliu. Juk garantuotai pastoviai pamirš ja pasirūpinti. Nebent apsilipdys lipniais lapeliais su priminimais, kad šiandien derėtų padaryti tą arba aną, jog meilė nenustiptų. Jau dabar buvo aišku, kad ji nebus amžina ar bent iki mirties, lygiai taip pat nebus ir kaip padangėje sužibusi krentanti žvaigždė. Veikiau psichologinė būsena, kuri abu slėgs ir vers tolti vieną nuo kito tol, kol jiedu nebegalės vadintis nei įsimylėjėliais, nei draugais. Kitokios baigties tikėtis ir nereikėjo. Tik ne tada, kai susitinka du tokie asmenys.
Nepatikliai išrietusi kairį antakį, kai Džordanas truktelėjo marškinius ir atsegė paskutines sagas, leisdamas rūbui plaikstytis, tamsiaplaukė nukreipė dėmesį į jo pirštus, keliaujančius per jos krumplius. Atgniaužusi savuosius, ji paleido medžiagą ir pasirėmė į vaikino krūtinę delnais, nežymiai pasvirdama virš jo. Po jo mėginimo paaiškinti, kas ir kaip, ir pauzės, kurios metu jis laukė Elander reakcijos, vėl paslapčia tikriausiai tikėdamasis kažko audringo ir tulžingo, mergina lėtai ir užtikrintai linktelėjo. Jeigu jis taip nori, tebūnie. Tegul abu kankinasi žvelgdami vienas į kitą ir bijodami prisiliesti, nes su kiekvienu tokiu bučiniu, kokį Parišas tik ką pasivogė iš Harnett, juos skyręs atstumas dar labiau sumažėdavo, palikdamas tiek nedaug erdvės, kad darėsi sunkuo kvėpuoti. Elander norėjo glaustis prie Džordano lūpų ir pagauta svaigulio, nutempti nuo jo kūno kiekvieną drabužį, kuris neatrodė toks reikalingas, tačiau privalėjo susilaikyti, kad kitą rytą nereikalautų iš jo rūpesčio ir švelnumo, kurį suteikti gali tik antroji pusė, o ne draugas.
-Myliu tave. Kasdien primink sau šitai, nes aš to kartoti negalėsiu. - prislopintu balsu pratarė ir apgailestaujančiai šyptelėjo. Tebūnie jis diktuoja taisykles, papildoma našta tapti ji nenorėjo, todėl ketino prisitaikyti, kad ir kaip sunku tai atrodė bent šiuo metu, kai Džordanas buvo čia pat ir lengvai pasiekiamas.
Viena ranka pakilusi iki jo veido, Elander pirštais perbėgo per jo skruostą ir nykščiu pervedė per apatinę lūpą, kurią jis, visai kaip ir ji, per daug dažnai kandžiojo dėl įtampos ir streso. Trumpam pasilenkusi prie Parišo, pasigrobė iš jo dar vieną bučinį, šiuo tarsi norėdama į save sugerti visą maišatį ir nežinomybė, glūdinčią vaikino mintyse ir širdyje. Chaosas derėjo prie jos, bet ne prie jo.

_______________________________________________________________________________
Never apologize for how you feel. No one can control how they feel. The sun doesn’t apologize for being the sun. The rain doesn’t say sorry for falling. Feelings just are.
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
avatar
Parašyti pranešimai : 410
Claim : Ryan Kelley
Pas mus nuo : 2015-07-18
Miestas : Beacon Hills
Jordan Parrish
I was on fire and you used me to light your cigarette

RašytiTemos pavadinimas: Re: Miegamasis   Sk. 07 26, 2015 5:50 pm

Niekas nežinojo kokios galios slėpėsi vaikine, tiesiog netgi tada kai jo krūtinę buvo perėžę nagai, netgi tas pasakė, kad jis ne vilkas, bet visgi kažkas, o tai reiškė, kad netgi tokie kaip jis nežino, po velniais kas tada žino jei niekas nepasako. O kas buvo niekas dar iki šiol negalėjo pasakyti, kad vilkas tikrai aišku, jog ne. Nebuvo ir banšė, išvis būna vyrų tokios specializacijos, kadangi nei vieno nežinojo, todėl tikriausiai jau buvo atmetęs ir tai, draugai, kurie buvo antgamtiniai padarai nei vienas iš jų toks nebuvo, bestiarume taip pat nieko gero nebuvo kol vartė su Lidija skaitydami kiekvieną lapą ir ieškodami kažko panašaus. Iš jo pažįstamų niekas neturėjo nieko susijusio jam beliko viltis tikintis, jog tiesa pagaliau išaiškės ir netgi po daug pastangų bus verta. Vaikinas vyptelėjo išgirsdamas, kad jam liko vos penkeri metai, todėl išplėtė akis papurtydamas galvą. Ji tokia fantazuotoja. Per penkerius metus žmonės nepražyla, nesulinksta ir dar neturi anūkų, išvis tai Parišas dar net vaikų neturėjo, ką sakyti apie anūkus, gal jei dabar pradėtų su keliomis skirtingomis merginos tai visai būtų realu, tačiau... Netgi gerai pagalvojus ji kalbėjo nelogiškus dalykus, todėl vaikinas eilinį kartą dantukais laikė lūpą, kad ji nepabėgtų ir nepridirbtų blogo.
- Tai kas man tie penki metai, tau liko dešimt didesnė tikimybė turėti kelis vaikus, būsi žila, o aplink kokia dešimt sūnų ir dukrų. Mielai parūpins kas nors, kad jų turėtum. - Kiek erzindamas šyptelėjo ir susinėrė rankas po galva žvelgdamas merginos pusėn ir kiek šypsodamasis. Bandyti ją įsivaizduoti kieno nors glėbyje iškart Parišą privertė imti raukytis ir stumti tokias mintis kaip galima tolyn, nedaug reikėjo, kad mintys nusisamdytų kelių lyginimo volą ir pervažiuotų kada nors ką nors prabėgusį jo mintyse. Tai buvo realus dalykas. Jeigu jis stumia tai kaip gali neįsivaizduoti to, kad Elander su kažkuo bus, gal ne dabar, bet po metų, kelerių, jis visada nebus šalia, nors bus smagu sužinoti kokia laiminga yra dabar. Elander buvo daili moteris, bet kas susigundytų pasiimti ją pas save ir mylėti taip kaip ji buvo verta.
Stebėdamas merginą galėjo tiesiog pažvelgti kokia išties ji buvo graži, tos šviesiai rudos akys paslėptos po tankiomis blakstienomis, raudonos lūpos. Parišas nepatraukė žvilgsnio stebėdamas viską iki kol šios rankos atsigniaužė ir Elander palinko link jo. Jis nurijo susikaupusias seiles. Kaip galėjo pasakyti ką nors tokio, kad ji pasiliktų pas jį, kad neišeitų jei bijojo prisirišti prie vieno žmogaus. Jos žodžiai dar labiau suerzino priverčiant sugniaužti patalynę tarp delnų ir galiausiai atsidusus užsimerkti dar kartą galint glaustis prie jos lūpų. Kaip viską ištverti nieko nepadarius ir leidus jai išeiti? Parišas jautėsi supančiotas, vien Elai esant šalia juto kaip dūsta nuo pats savęs, minčių, norų. Dar tie žodžiai. Pats kalba, kad myli, bet... Argi galima taip elgtis kai nežinai kas yra kas, jei esi įsitikinęs, kad reikia laiko suprasti. Džordanas tylėjo, per tą laiką sugalvojo begalybes priežasčių pasakyti, kad ji pasiliktų prie jo. Mažiau buvo išeiti, bet nesugebėjo pasakyti. Papurtė galvą nenorėdamas pasiduoti ir pats nuleisdamas akis žemyn, jog nereiktų susidurti su Elander akimis. Kaip sunku jam pasakyti, kad klysta stumdamas ją tolėliau, bet tuo pačiu glausdamas arti, pats troško nutraukti tuos marškinius nuo pečių, jau galėjo matyti ją, o ištiesti ranką nebūtų buvę taip sudėtinga, tačiau pirštai iki pabalimo gniaužė patalynę, o pats kvėptelėjo oro iki kol jo akys iš žalių pasidarė švytinčiai geltonos. Tik po kelių sekundžių šis staigiai atsisėdo apsiglėbdamas merginą, kad ji nenusidrėbtų nuo jo ir neatsigultų.

_______________________________________________________________________________

“ We definitely come from the sea because our tears are salted and when we let them fall on the cheek of time, the sea within us that has always been there dribbles on our face. ”
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
avatar
Parašyti pranešimai : 157
Claim : Zoey Deutch
Pas mus nuo : 2015-07-18
Ellander Harnett
Oh, but when I twisted the knife in your chest, I killed myself too.

RašytiTemos pavadinimas: Re: Miegamasis   Sk. 07 26, 2015 10:07 pm

Kalbos apie šeimą Elander niekada nežavėjo. Taip, ji galėjo laisvai pertraukti ką nors per dantį ir paerzinti paironizuodama apie apie kažkieno ateitį, tačiau kai kas nors pradėdavo baksnoti pirštu į ją ir sakyti, kad štai, ištekėsi, sukursi šeimą ir turėsi mažiausiai pora vaikų, jos oda pašiurpdavo, o širdis nustodavo plakusi. Niekada savęs neįsivaizdavo tokioje idilėje. Ji nebuvo iš tų, kurios galėtų pasiimti žarsteklį ir stumdyti žarijas, kad namų židinys rusentų ir niekuomet neatvėstų. Ir ne iš tų, kurios meiliai sūpuotų tik ką į pasaulį atėjusią, visa gerkle klykiančią atžalą. Joje niekada nebuvo motiniško instinkto. Nuo pat pirmos dienos Elander buvo kitokia, visa esybe atsidavusi tik sau ir niekam kitam. Neketino savęs ardyti ir dalinti trupinėliais, kol vieną dieną iš jos nieko neliks. Tik suvargęs kūnas ir pritemusios mintys, kurios paslapčia gyvens troškimu kuo greičiau nutilti, o kartu su savimi nutildyti ir kūną. Štai ir dabar, kai Džordanas, savaime aišku šaipydamasis, užsiminė, kad ji turės dešimt palikuonių, Harnett prisimerkė ir nusipurtė vien nuo tos minties.
-Neleisiu niekam tuo pasirūpinti. Net ir tau. - atrėžė ir suspaudė lūpas į tiesą liniją, nejučiomis nežymiai susiraukdama. Tegul kitos peri vaikus it vištos ir bliauna dėl jų visą likusį gyvenimą, o ji ras ir kitokių užsiėmimų, kurie, gal ir nebus tokie kilnūs ir prasmingi, bet bent neės jos iš vidaus ir nevers kiekvienos dienos laukti su nerimu, nes nežinai, ką sugalvos tavo atžala.
Mergina nebuvo daiktas, kurį būtų galima pasiimti ir laikyti kaip kanarėlę auksiniame narvelyje. Ji pati sprendė, kada išskleis sparnus ir kuriai oro srovei pasiduos, kur nutūps ir kokią giesmę giedos. Niekada nesileis suvaržoma ir pririšama prie vienos vietos. Nebent prie vieno žmogaus. Žmogaus, kuris ją šiuo metu iš paskutiniųjų mėgino atstumti, tačiau kartu troško ir turėti. Daug laiko neprireikė, kad Harnett perprastų Džordano taktiką, o perpratusi ją, pradėjo ignoruoti jo pastangas nusikratyti ja pačiais švelniausiais būdais. Kas be ko, jis galėjo tiesiog nustumti ją šalin ir piktai išdrėbti, jog jam jos nereikia, jog jai čia ne vieta ir tarp jų negali nieko būti, bet jam jos reikėjo ir matydama tai, Elander užblokavo bet kokį erzelį, mėginantį įpiršti į mintis idėją, kad ji jam nieko nereiškia, nes įsileidus vidun tokias mintis, ji neabejotinai palengvintų vaikinui darbą ir pati išeitų nei neprašyta.
Po bučinio mergina nesuskubo atsitraukti nuo vaikino. Toliau ramiai kybojo virš jo, mėgindama sugauti besiblaškančių akių žvilgsnį, tačiau sekėsi ne per geriausiai. Džordanas vis rasdavo ką nors kitą, į ką galėtų spoksoti. Tyliai atsidususi, tamsiaplaukė nukreipė akis į šalį, žvilgsniu užkliūdama už Parišo rankos, beviltiškai gniaužiančios patalynę. Puikiai suprasdama, kad negerai elgiasi ir spaudžia jį į kampą, versdama jaustis nepatogiai, Elander vis tiek negalėjo tiesiog apsisukti ir išeiti, o kitą dieną apsimesti, kad jie tėra draugai ir nieko daugiau. Jei kažkas ištrintų visus prisiminimus, susijusius su šiuo vakaru, gal ir pavyktų, nors širdis tikriausiai nujaustų, kad kažkas ne taip ir, kad nutiko kažkas, ko protas nesugeba prisiminti dėl staiga atsiradusių juodų dėmių.
Kaip tyčia pakėlusi savąsias akis iki Džordano akių, kurios iš žalių staiga pasikeitė į švytinčias geltonai, mergina pravėrė lūpas, norėdama kažką pasakyti, bet nespėjus deramai sureaguoti, Parišas atsitiesė, kartu priversdamas atsitiesti ir ją. Tankiai sumirksėjusi, Elander smalsiai, tartum užhipnotizuota spoksojo į vaikino akis, neturėdama žalio supratimo, kas vyksta. Bene pirmą kartą matė tokį reiškinį neskaitant vilkolakių, bet nei vieno akys nebuvo tokios spalvos ir jau seniai buvo aišku, kad Parišas tų mėnulio mylėtojų padermei nepriklauso.
-Džordanai, ar viskas gerai? - atsargiai paklausė, pamažu kilstelėdama ranką iki vaikino veido ir priglausdama delną prie dešinio skruosto.


_______________________________________________________________________________
Never apologize for how you feel. No one can control how they feel. The sun doesn’t apologize for being the sun. The rain doesn’t say sorry for falling. Feelings just are.
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
avatar
Parašyti pranešimai : 410
Claim : Ryan Kelley
Pas mus nuo : 2015-07-18
Miestas : Beacon Hills
Jordan Parrish
I was on fire and you used me to light your cigarette

RašytiTemos pavadinimas: Re: Miegamasis   Sk. 07 26, 2015 10:58 pm

Tikriausiai vienas iš geresnių dalykų ką mergina gerai daro tai, jog dabar pat pakilusi nepalieka jo vieno. Nežinia ką tada jis padarytų, gal neliktų namuose ketindamas ieškoti to tariamo oro, kurio buvo palink teik daug, bet jis negalėjo jo kvėpuoti. Džordanas nežinojo kas vyksta, tiesiog norėjo suprasti priežastis, kodėl ją atstumia, bet nei viena nebuvo tokia rimta, kad nustumtų jį šalin nuo jos. Taip, prakeikta meilė. Ji sugebėjo ėsti Džordaną ir tikėtis, jog jis viską priims taip ramiai. Jis niekada nebuvo iš tų ramiųjų, kuriuos pririši prie virvutės ir jie liks namie arba darbas, namai ir vėl viskas iš naujo. Ne, jis visada rizikuodavo papuldavo į pavojus vien tam, kad galėtų pasijausti geriau. Dalykas įsivelti tikriausiai buvo ir jo kraujyje, visada, jei kas nors kur nors nutiks kas daugiau galėjo ką padaryti? Džordanas, žinoma. Gal, todėl pasakęs, kad eis į policiją buvo nužiūrėtas kreiva akimi. Keistoka ir tiek.
Stebėdamas Elander jis bandė nusukti akis, iš pradžių žvilgsnis buvo gaudomas ir mergina nespėjo susigaudyti kai jis tiesiog susirasdavo kitą objektą nenorėdamas susidurti su šviesiai rudomis daugeliu atvejų per gerai jį permatančiomis akimis. Taip, Elander visada žinojo per daug, daug kas net nenumanė, kad kažkas jame pasikeitė, o ji pirma paklausė kas nutiko, ji pažinojo Lidiją, nemėgo jos, bet tai užteko, jog sužinotų dalykus, kurie ir privedė prie vaikino sakydama, jog tas sąrašas nieko vertas, penki milijonai ir tada sudeginimas šerifo automobilyje. Kiek įkrėtęs proto Parišas namuose išsimaudė, susirado drabužius ir prie kieno durų stovėjo? Taip, Elander. Tada pasakė jai apie sudeginimą ir iki ryto prabuvo šalia, nesvarbu, jog ši miegojo, žinoma, Parišas gavo galimybę kiek laiko nedirbti, tačiau neilgai trukus vėl sugrįžo atgal neketindamas sėdėti ramiai.
Tik dabar kai sugniaužė pirštus jusdamas kažkokią jėgą, nežinojo kaip viską paaiškins ir tiesiog atsisėdo dar spėdamas pasižiūrėt jos pusėn kai akys atgavo tą pačią spalvą kai Harnett pirštai prisilietė prie skruosto. Suraukė kaktą ir atsiduso atgniauždamas rankas nuo jos.
- Viskas gerai, nežinau kodėl taip nutinka. Aš vis dar nesigaudau. Turėčiau, bet... Kodėl viskas kas vyksta taip sudėtinga? - Lyg pazirzdamas kaip mažas vaikas atsirėmė į Elander petį vis dar ją apsiglėbęs. Nenorėjo paleisti vienintelės rankos, kuri pagal viską dar laiko jį nenukrentant nuo skardžio kai Parišui liko atrodo vienas vienintelis žingsnis. Kurį žengs nežinia kaip ir kada. Atsiduso paleisdamas merginą ir pasitraukdamas. Kažkoks keistas jausmas ir drebulys. Normalūs dvidešimt penkerių metų vaikinai neužsidega iš niekur nieko. Kaip dabar Parišas vos nulipęs nuo lovos ir pasitraukęs galėjo justi kaip pirštais keliauja karštis. - Eik laukan, dabar pat. Dink palikdama mane. - Vos ne piktai pasakė iškošdamas pro dantis bei dar nukreipdamas geltonų akių žvilgsnį iki kol pasirodė ir pati liepsna. Taip, jis nenorėjo padaryti nieko blogo Elander, todėl ją išvijo dabar pat. Jei ji išeis kitą dieną susiras merginą, jei ne... Degs abu, tik blogai pasibaigs ne jam, o jai. Šis atsiduso stovėdamas tiesiog vienoje vietoje ir neketindamas pasijudinti, jog jo namai nesupleškėtų į krūvą nuodėgulių, kurių jis neatstatys, o visko sustabdyti jis nemokėjo. Todėl beliko tik viltis, jog viskas maždaug susitvarkys savaime, tik kad kambariui buvo ne kas.

_______________________________________________________________________________

“ We definitely come from the sea because our tears are salted and when we let them fall on the cheek of time, the sea within us that has always been there dribbles on our face. ”
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
avatar
Parašyti pranešimai : 157
Claim : Zoey Deutch
Pas mus nuo : 2015-07-18
Ellander Harnett
Oh, but when I twisted the knife in your chest, I killed myself too.

RašytiTemos pavadinimas: Re: Miegamasis   Sk. 07 26, 2015 11:41 pm

Kiek kartų Parišas vietoje to, jog pabaigęs darbo dieną, keliautų į namus ir leistų sau ilsėtis, kaip tyčia lyg nujausdamas, kad Harnett ne pyragai, užsukdavo pas ją, kartais užsisėdėdamas iki pat paryčių. Kartais jiedu kalbėdavosi, kartais jis tiesiog laikydavo ją savo glėbyje ir ramindavo, kol virpantis merginos kūnas atsipalaiduodavo ir ši užmigdavo, ryte pabusdama viena, tačiau puikiai prisimindama, kaip vaikinas padėjo jai iškęsti dar vieną nervinį lūžį. Kaip banšė, tokių ji patyrė ne vieną ir ne du. Ne pats maloniausias jausmas kartais netekti kūno kontrolės ir blaivaus proto, o atgavus juos, išvysti prieš akis kraupiai sudarkytą lavoną ar net keletą jų. Ji, kaip ir Martin, dažnai atsidurdavo nusikaltimo vietoje ir, kaip ir kiekvienas normalus žmogus, patirdavo šoką. Prie mirties nepriprantama, kad ir kokia artima ji buvo šios rasės atstovėms. Ir jei ne Džordanas, kaži kiek tamsiaplaukė būtų ištempusi. Veikiausiai seniausiai būtų atsidūrusi psichiatrinėje ligoninėje, visai kaip Meredith ar daugybė kitų banšių. Arba jos išmokdavo kontroliuoti jausmus, arba šie užvaldydavo jas kartu su netylančiais balsais ir sukeldavo tikrą pragarą. Po viso to, kiek jis dėl jos padarė, pasilikti šalia buvo mažiausia, ką Elander galėjo padaryti dėl jo. Liko ne iš noro atsidėkoti, ne iš pareigos, o todėl, kad nuoširdžiai troško jam padėti matydama vidinės kovos sukeltą kančią, kurią vaikinas išgyveno.
-Nežinau Džordanai, nežinau. Kaip nors viską išgyvensim ir išsiaiškinsim, kas tu esi ir kaip tai pažaboti. Tik nepulk į neviltį ir paniką. - ramindama paprašė. Nykščiu kelis kartus pervedusi per vaikino skruostą, mergina įnėrė pirštus į jo plaukus ir lėtai glostė galvą visą tą laiką, kol jis sėdėjo atsirėmęs į jos petį ir gniaužė ją glėbyje, šį kartą ne guosdamas ją, o ieškodamas paguodos pats. Visa esybe trokšdama, kad jis nurimtų ir jaustųsi toks pat saugus šalia jos, kaip ji jautėsi šalia jo, tamsiaplaukė tylėjo, neapsunkindama jo dar ir bereikšmiais žodžiais. Kai vaikinas sukluso ir paleidęs ją bei palikęs sėdėti ant lovos, atsidūrė toliausiame kambario kampe, Elander sutriko ir kiek išsigandusi pažvelgė į jį. Net iš toliau galėjo matyti, kad kažkas su juo vyksta, oras aplink tartum raibuliavo, kai tuo tarpu kūnas drebėjo, rodos, visai nepaisydamas Džordano mėginimų suimti save į rankas ir susilaikyti. Piktas, įsakmus balso tonas nepaveikė Harnett taip, kad ji tuoj pat paklustų ir dingtų, nerizikuodama savu kailiu. Jis ugniai atsparus, ji - nelabai. Bet tai nekeitė fakto, jog ji negalėjo jo palikti vieno, net jeigu ir grėsė pavojus. Papurčiusi galvą, tamsiaplaukė nuosliuogė nuo lovos, tačiau nesiartino prie vaikino, išlaikydama šiokį tokį, tariamai saugų atstumą.
-Kad ir kas dabar su tavimi vyksta, priklauso tik nuo tavęs. Tu gali suvaldyti tą ugnį. Galvok apie ją, kaip apie neatsiejama savo dalį, kuri privalo tau paklusti. - aiškiai, užtikrintai prabilo, nei akimirkai nenukreipdama žvilgsnio šalin. Kad ir kas čia vyko, nekėlė Elander didelio pasitikėjimo, bet vildamasi, kad jeigu jis nesusivaldys, tai ji bent jau kažkur netoliese tikrai ras gesintuvą, niekur nėjo.

_______________________________________________________________________________
Never apologize for how you feel. No one can control how they feel. The sun doesn’t apologize for being the sun. The rain doesn’t say sorry for falling. Feelings just are.
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
avatar
Parašyti pranešimai : 410
Claim : Ryan Kelley
Pas mus nuo : 2015-07-18
Miestas : Beacon Hills
Jordan Parrish
I was on fire and you used me to light your cigarette

RašytiTemos pavadinimas: Re: Miegamasis   Pir. 07 27, 2015 11:18 pm

Viskas buvo kaip ir turėjo būti. Parišas nepaliko Elander, o ji buvo jo paguoda. Visada taip buvo ir niekas per kelerius metus net nepasikeitė, jie liko tokie patys, gal pasikeitė išvaizda, bet... Charakteriai išliko tie patys. Būdamas šalia gulėdavo sugniauždamas jos rankas ir atrodo leisdamas jai išlieti viską kas tik susikaupė šios širdyje. Kitaip negalėjo ir įsivaizduoti, juk daugeliu atvejų jis buvo ta stiprioji grandis ir turėjo prilaikyti dūžtančias dalis į tiesiog milijoną dalelių. Taip ir ėjo gyvenimas, diena iš dienos, skirtingi žmonės, skirtinga aplink, tik mes esam tie patys, žmonės per trumpą laiką visai nepasikeičia. Parišas net nebūtų supaisęs, kad kažkas ne taip. O dabar viskas kas vyksta toks keistas dalykas, kad vaikinas niekaip nesusigaudo net savame gyvenime. Lavonai, mirtys, dar jis pats lyg sau problema. Žinoma būdamas šalia Elander jautėsi kaip nuskriaustas šuniukas, tarsi jam kažką skaudėtų ir šis liūdnomis akimis tegalėtų žiūrėti, o pasakyti nieko. Tik kai pakilo galėjo jausti neapsakomai didelę jėgą keliaujančią jo kūnu, bet baisiausia, kad jis nesijuto pajėgus ją valdyti, todėl ir stoviniavo toliau merginos liepdamas dingti kaip galima greičiau. Nesigilino ar ji pasiliko, negalėjo įsivaizduoti kaip bus paskui sunku žvelgti į ją ir žinoti, jog ši viską matė. Tiesiog užsimerkė nesuprasdamas kas vyksta aplink patį. Vienintelis aiškus dalykas buvo tai, kad aplink jį siautėjo liepsna ir ši galėjo labai greitai išplisti visuose namuose, o Parišas vis dar laikė savo rankas sugniaužtas kai pirštai tiesiog smigo į delno odą palikdami nagų žymes. Jis tyliai atsiduso išgirsdamas merginos balsą, kuris skambėjo taip tyliai, tarsi jis būtų po kokiomis žemėmis, o mergina bandytų prisišaukti šį, tik jam labai sunkiai išėjo atsiliepti. Atsiduso nežymiai linktelėdamas lyg suprastų žodžių reikšmę, bet nei kiek nesuprato ir degė gniauždamas pirštus. Ji dalis jo, kaip galima tą dalį suvaldyti jei net nenumanai kur ji pasislėpus? Ir kaip atrasti šaltinį norint jį nuslopinti. Stovėjo galiausiai nustodamas degti ir jusdamas toks išvargęs, jog atsisėdo ant žemės žiūrėdamas į savo pirštus, kurie atrodo jame slėpė tokias begalybes keistybių. Trumpam pakėlė akis link Elander, kuri stovėjo nepasijudindama nuo tos vietos kai buvo vos pora žingsnių prieš jį. Kaip liepė neišėjo dabar turės stebėti kaip jis apimtas panikos sėdi nusivylęs. Geriau būtų vienas ir skandintųsi kokiam nors liūdesį. Nuleido akis žemyn sugniauždamas pirštus ir užsimerkdamas.
- Kodėl tu visada lieki su manim? Net jei liepiu eiti. Galbūt tu banšė ir žinai, jog viskas bus gerai, bet aš... Aš negaliu visko matyti aiškiai. Ypač dabar ir žinai, jei tau kas nors nutiktų... Aš... - Paklausė tylomis kadangi kažkada ir jos lūpas buvo palikęs šis klausimas, Elander buvo piktesnė nežinia už ką, o Parišas ją tiesiog pasigavo apsiglėbdamas ir apsikabindamas per pečius taip, jog Ela būtų galėjusi tik muistytis. Vienintelis atsakymas tebuvo "nes noriu". Tiek Parišui išteko, jog visada pasiliktų prie jos. Nebaigė sakinio... Ką jis tada jei jai kas nors nutiktų? Mirtinai užgraužtų save, atsiribotų, kentėtų? Tikriausiai atsakymas ir būtų toks. Jis sunkiai susitaikytų su ta mintimi, jog jis... Tas, kuris pažadėjo mylėti ir saugoti nesusivaldė.
Dabar suprato, kad jam reiks naujų drabužių. Taip, visko gadinime jis tikriausiai buvo ne tik numeris vienas... Šis dabar nežiūrėjo niekur nebegniauždamas pirštų, o tik bandydamas sulėtinti savo kvėpavimą, kuris priminė labiau to, kuris būtų užsidėjęs dujokaukę, sunkus ir gaudantis orą kaip galima daugiau bandant įkvėpti. Gerai pagalvojus, Elander jis buvo tiesiog niekas, žmogus, kuris karts nuo karto prabėga pro jos gyvenimą ir jame nei ką pakeičia nei padaro, gal šiek tiek sujaukia, bet didelės reikšmės jai neturi. Galimi laikyti save ta... Didele našta. Dabar žiūrėdamas tiek suprato ir tiesiog atsirėmė galva į sieną tyliai būdamas ir galvodamas kas išvis nutiko per tą laiką kol jie buvo kartu ir pridėdamas dar ir šią akimirką prie klaidų.

_______________________________________________________________________________

“ We definitely come from the sea because our tears are salted and when we let them fall on the cheek of time, the sea within us that has always been there dribbles on our face. ”
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
avatar
Parašyti pranešimai : 157
Claim : Zoey Deutch
Pas mus nuo : 2015-07-18
Ellander Harnett
Oh, but when I twisted the knife in your chest, I killed myself too.

RašytiTemos pavadinimas: Re: Miegamasis   Pen. 07 31, 2015 8:46 pm

Elander taip ir nepasijudino iš vietos tol, kol liepsna nepradingo taip pat nepaaiškinamai, kaip ir atsirado. Nebijojo dėl savęs, nebijojo dėl namų, tik dėl Džordano, kuris, rodos visai kaip ir ji, nesuvokė kaip vyksta visas šis procesas, kad ir kodėl ta ugnis atsiranda, ir kaip ją įžiebti ir kaip užgesinti. Nebuvo nieko, pas ką galėtum paklausti, kodėl viskas būtent taip. Lygiai taip pat kaži ar egzistavo žmonijai prieinamas, įskaitomas raštas, kuriame būtų aprašytos tokios būtybės, kaip Parišas. O Harnett dar galvojo, kad jos dalia - prakeiksmas. Ji bent šį tą apie save žinojo, o štai vaikinas - nieko. Pasmerktas nežiniai tol, kol nepasirodys kas nors, kas bus panašus į jį ir galės padėti ar bent atsakyti į patį pagrindinį klausimą. Bet tai, kad jis buvo pasmerktas nežiniai, dar nereiškė, kad pasmerktas ir vienatvei. Elander neketino trauktis, šalintis vaikino ir bėgti netikėtai užklupta milijono problemų būtent tuomet, kai jam jos reikia, tik šis to garsiai nepripažįsta. Bet jai ir nereikėjo to sakyti garsiai. Mergina pati puikiai suprato, jog paliktas vienui vienas, Džordanas gali pamažu įsivaryti ką nors panašaus į depresiją, ko tikrai nereikėjo. Šypsena ir optimizmas per daug gerai derėjo prie jo charakterio, kad būtų galima užleisti vietą liūdesiui ir pesimizmui.
-Kam klausi, jei ir taip žinai atsakymą? Man nieko nenutiks. Žinau, kada peržengiama pavojinga riba. Jaučiu. - atsakė užtikrintai ir blausiai šyptelėjo. Išties, kaip banšė, Elander galėjo nujausti ir pavojų, gręsiantį ne tik aplinkiniams, bet ir sau. Tai nebuvo paprasčiausias šeštasis pojūtis. Kažkas painiau. Kažkas, kas būdinga tik banšėms.
Apėjusi lovą, tamsiaplaukė atsiklaupė šalimais Džordano ir priglaudusi delną prie kairio skruosto, švelniai paglostė, visą tą laiką įdėmiai, su rūpesčiu, nerimu ir mielumu žvelgdama į vaikiną, kuris atrodė kaip tik ką nubėgęs maratoną ir įvirtęs į angliakasių šachtą, iš kurios išsikapanoti prireikė paskutinių jėgų. Tokio pasimetusio ir ties lūžio riba atsidūrusio Parišo, Elander dar niekuomet nematė, bet tai nei kiek nepakeitė jos nuomonės apie jį. Tik dar kartą priminė, jog visų pirma, jis viso labo toks pat žmogus, kaip ir ji ar bet kuris kitas, ir, kad esant per dideliam spaudimui, gali suklupti. Nėra nieko neįveikiamo, nieko, ko gyvenimas nesugebėtų aplamdyti, o likimas iškolioti.
-Kad ir kas nutiktų, visada būsiu šalia. Tu man neleidai palūžti, o dabar aš neleisiu tau. - neilgai trukus pridūrė ir palinkusi arčiau vaikino, lūpomis perbėgo per dešinį skruostą, kliudydama ir Džordano lūpų kamputį. Toks meilikavimas tamsiaplaukei visada atrodė nepriimtinas, tačiau kai pati atsidūrė įsimylėjusių žmonių barikados pusėje, tokie menki, švelnūs gestai atrodė tinkamiausias būdas bent šiek tiek sumažinti sielos skausmą, kuris su kiekvienu oro gurkšniu persidavė ir jai. Jis kankinosi ir ji tai jautė, tarsi pati nerastų vietos ir ramybės. Gal ir nerado. Ne todėl, kad nežinojo, kas yra ir bijojo užgauti Parišą, o todėl, kad kentėjo jis. Kaži ar galėjo būti kas baisesnio nei regėjimas, kaip palūžta pats artimiausias ir brangiausias žmogus.
Pirštų galiukais pervedusi per vaikino skruostikaulį, kaklą ir atvirus odos plotus, kurių nebedengė beveik iki paskutinio siūlo suangliję drabužiai, mergina susigavo jo ranką ir sunėrė pirštus su savaisiais. Faktas, kad jis buvo paišinas, nei kiek jos netrikdė. Kad tokios problemos ir tebūtų, netektų laužyti galvos ieškant sprendimų.
-Galima sakyti, kad išgelbėjau tavo uniformą. Jei nebūčiau įsitempusi tavęs į ežerą, dabar tektų galvoti naują pasiteisinimą, kaip sugebėjai jos netekti. - kiek linksmiau patarė, mėgindama pakelti ūpą ir Džordanui. Kas daugiau, jei ne požiūris į situaciją iš komiškos pusės, išgelbės pasaulį? Dviem pirštais suėmusi medžiagos skiautę, prikibusią prie vaikino peties, Elander smalsiai apžiūrėjo šią ir tuomet numetė į šalį, dėmesį ir vėl sutelkdama ties Parišu, labiausiai stengdamasis susitelkti ties jo veidu, nors akys kartais nuklysdavo ir jo stoto linijomis, vertindamos pilnai iš popierėlio išvynioti nespėto saldainio.

_______________________________________________________________________________
Never apologize for how you feel. No one can control how they feel. The sun doesn’t apologize for being the sun. The rain doesn’t say sorry for falling. Feelings just are.
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
avatar
Parašyti pranešimai : 410
Claim : Ryan Kelley
Pas mus nuo : 2015-07-18
Miestas : Beacon Hills
Jordan Parrish
I was on fire and you used me to light your cigarette

RašytiTemos pavadinimas: Re: Miegamasis   Pen. 07 31, 2015 9:14 pm

Ką sakyti tam, kuris tave pažįsta ir sako, jog visada liks kartu jei tu esi niekas? Taip, Džordanas buvo policijos pareigūnas, pavaduotojas, bet ar tai reiškė daug kai apie save galiausiai suprato beveik nieko nežinantis. Neaiškūs tėvai, įtėvių slepiama istorija, mitinės būtybės, sąrašai ir kovos dėl ko? Kovos dėl gyvybės. Paskutiniu metu visi taip darė. Visi bijo, bet... Nei vienas nebėgo. Negi jie buvo tokie stiprūs? Niekas nebandė taip elgtis, nešovė netgi mintis. Tai tiesiog jam sunkoka suprasti, tačiau Džordanas nebandė aiškintis, tegul, jis savame gyvenime nesigaudo ką kalbėti apie kitų, kurie tikrai yra sudėtingesni. Tarkim Elander? Ji dabar čia, stovi priešais byrantį Parišą, kuris dažniausiai spinduliuoja džiaugsmu ir liepia nenuleisti galvos, nes gali būt ir geriau, jei paversi teigiamomis mintimis neigiamas pasidarys geriau. Visi taip darė, visi tai velniškai gerai žinojo. Jis taip pat, bet dabar sakė, kad Elander geriau viską palikti. Jos gyvenimas ne rožėmis klotas, bet meilė traukė būti arti ir elgtis su juo kaip su vienu iš mylimiausiųjų. Ji jam tokia buvo. Nepakėlė akių nestebėdamas kaip ji pradeda eiti ir atsiranda priešais jį. Kaip ranka išsitiesia prie veido ir tai tikriausiai pirmą kartą gyvenime privertė išsigandus krūptelėti. Juk jis nebijojo Elander, bet bijojo savęs. Linktelėjo galva kiek pakeldamas ją ir žiūrėdamas į Elos veidą bei pakreipdamas galvą, lyg galėtų ką protingo pasakyti, bet nesakė, visiškai nieko, tik bandė normaliai kvėpuoti, kad nepradėtų atrodo dusti. Kiek kartų jis buvo šalia šiai pradėjus klykti, o atgal neprašė nieko, kiti sakytų, kad nešvaistysiu savo laiko, nes tai nėra verta, o kai esu užimtas žmogus tai dar sudėtingiau. O vaikinas vis vien elgėsi kaip jam ir reikėjo. Kaip atrodė geriausia. Galėdamas jausti kaip ranka praslystanti veidu paliepia lūpas jis nurijo seiles. Apie ką galvojo taip žiūrėdamas į Elander? Apie ją, visiškai nuo pirmos akimirkos kai jų akys susidūrė, kaip pirštai sugniaužė jos ir jie gan greitai pabėgo iš mokyklos. Jis namuose gavo pylos, tai, kad laksto iš pamokų, bet ar rūpėjo? Ne, jam terūpėjo ji. Atmesdamas viską jam ji buvo reikalingesnė nei šis jai.
Atsisėdo vis dar remdamasis galva į sieną ir ištiesdamas kojas. Elander sėdėjo šalia ir tai gal ir kiek ramino. Jos pirštai vėl lietėsi prie jo. Tačiau vaikinas tylėjo, visiškai nieko nesakė nenorėdamas sugadinti kažko. Tamsiaplaukės pirštams įslydus į jo delną sugniaužė jos liauną rankelę ir pakėlė vėl priglausdamas prie lūpų.
- Meile, už ką mums tokia kančia? - Atsiduso pasidėdamas rankas sau ant kojos ir pasukdamas galvą pastebėjo kaip gabalas medžiagos nulekia nuo jo peties ir papūtė lūpas. Jis vėl vypsojo, bet sakytum, kad tai gan dailiai atrodė, galėjai matyti menką šypsnį ir pasakyti, kad kuriam laikui jis nusiramino. Tik jos žodžiai apie uniformą leido jam išplėsti akis iš nuostabos ir nežymiai linktelėti. - Vienu akmeniu mažiau mano darže. Vis vien reikia ją išdžiovinti. – Atsiduso ir papurtė galvą nepatikėdamas savais žodžiais. Labai jau gražiai padarė, vos nesusidegino namų, gal nenuskriaudė Elander, plius kas būtų buvę jei ji būtų ir pabėgusi bei palikusi degti šio vieno? Viskas, jam gerai, tačiau gyvenamos vietos ir daiktų prikauptų per gyvenimą nebūtų likę.

_______________________________________________________________________________

“ We definitely come from the sea because our tears are salted and when we let them fall on the cheek of time, the sea within us that has always been there dribbles on our face. ”
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
avatar
Parašyti pranešimai : 157
Claim : Zoey Deutch
Pas mus nuo : 2015-07-18
Ellander Harnett
Oh, but when I twisted the knife in your chest, I killed myself too.

RašytiTemos pavadinimas: Re: Miegamasis   Sk. 08 02, 2015 12:23 am

Klausimas, į kurį atsakymo negalėjo žinoti nei vienas. Kančia visada ateidavo su priežastimi, kurios arba niekada nesuvoki, arba suvoki, kai viskas lieka už nugaros, kai kliūtis įveiktos, kalnai nuversti, smėlio kopos išpustytos. Išauš tokia diena, kai tai, kas šiuo metu jiems nedavė ramybės, atrodys viso labo blankus prisiminimas iš gūdžios praeities. Elander naiviai tikėjo, kad jie sugebės atsilaikyti prieš visas negandas ir pasieks savo laimę. Ne viskas ateina iškart ir ne kiekviena meilė lydima vien džiaugsmo. Visuomet būna negandų ir šiuo metu merginai tos negandos atrodė ne tokios ir baisios, kadangi ji nebuvo viena. Lygiai taip pat ir jis. Kartu jie visada kaip nors išsisukdavo, ką nors sugalvodavo arba tiesiog užčiaupdavo vienas kitą, kol neprisigalvojo dar didesnių bėdų, vien pliurpdami niekus ir tirštindami spalvas.
Taip ir nutylėjusi po retoriškai nuskambėjusio klausimo, mergina žvilgsniu nusekė savo ir Džordano pirštų raizginį, pakilusį iki vaikino lūpų, o po to atsidūrusi ant jo blauzdos. Nebuvo to blogo, kas neišeitų į gerą. Noras pakiaulinti Parišui, atsipirko išgelbėta jo uniforma, o paika banšės drąsa pasiliekant kartu su juo, kol šis pamažu virto žmogumi fakelu, dar garantavo ir bent kol kas virš galvos pasiliksiantį stogą, kurio liepsnos šiandien vakarienei sušlamšti taip ir negavo progos.
-Išdžius. Ryte reiks tik išlyginti, kad neatrodytum kaip visą naktį praleidęs automobilio bagažinėje. - pritardama pareiškė ir kreivokai šyptelėjo. Taip ir įsivaizdavo, kaip Džordanas laimingas snaudžia bagažinėje, o ryte užsimiegojęs, susivėlęs ir susilamdęs keliauja į darbą. Stilinskio išraiška turėtų būti neįkainojama atsižvelgiant į tai, jog šis ir taip nevengė traukti savo padėjėją per dantį vos radęs progą, mat tikriausiai nujautė, jog su laiku senolis gaus spyrį į subinę ir turės užleisti vietą naujam šerifui, kuris su laiku pagarsės kaip Parišas, Beacon Hills reindžeris, kurio bijo ne tik nusikaltėliai, bet ir vilkolakiai, kitsunės bei dantukų fėjos. Tik ne viena tokia banšė, kuri galbūt vis dar sukiosis jo pašonėje su plačia, užtikrinta šypsena veide ir ieškos naujų būdų, kaip įvaryti Džordanui infarktą.
-Nenori miego? Uniformą išlyginti galimą, bet abejoju ar tas pats galioja ir tavo veidui. - numykė ir papūtė lūpas. Į galvą lindo ne pačios protingiausios mintys, tad nieko keisto, kad Elander kūrė įvairiausias teorijas ir mėgino įsivaizduoti tą nelaimėlį įvairiausiose situacijose, sąmoningai nukreipdama savo dėmesį nuo fakto, kad jis, švelniai tariant, pusnuogis, nors kaži ar galima taip sakyti apie žmogų, kurį dengia vos kelios skiautės.
Nusipurčiusi nuo nedorų minčių, Harnett tyliai atsiduso ir susigavo vaikino žvilgsnį, savuoju prašydama ją čia pat nudobti arba uždaryti į spintą iki paryčių, kad užklupta hormonų audrų, ji nepradėtų kabintis jam ant kaklo, kai aplinkybės susiklostė kaip tyčia jų naudai.

_______________________________________________________________________________
Never apologize for how you feel. No one can control how they feel. The sun doesn’t apologize for being the sun. The rain doesn’t say sorry for falling. Feelings just are.
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
Sponsored content


RašytiTemos pavadinimas: Re: Miegamasis   

Atgal į viršų Go down
 
Miegamasis
Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 12Pereiti prie : 1, 2  Next
 Similar topics
-
» Miegamasis

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
 :: Parrish's-