Palata #2

Kadangi Sophia's numeris buvo vienas iš tų greito rinkimo numeriukų, tai gavo žinutę apie tai, kad jos senai matytas, mielasis draugužis Thomas pateko į šią slegiančią įstaigą. Shay nekentė ligoninių, nes tai jai tiesiog asociavosi su mirtimi, o ji tikrai nesiruošė prarasti kažką, kas jai rūpi ir myli. Tad tegu Thomas nė nebando jos palikti, nes ji prikels ir pati jį nudės savom rankom. Tik gavusi žinutę, mergina nieko nelaukusi, ir nepraleidusi savo grožio procedūroms valandos, apsirengė ir tiesiogine to žodžio prasme išskrido pro duris. Aišku ne ant šluotos, visgi ne koks oras, o su savo visureigiu. Tikėkimės niekas į namus nesilauš, nes durų užrakinti nelabai spėjo, o ir Jonathan nebuvo dar grįžęs namo. Ir štai, jau po kelių minučių, ir kelių susinervinimų, kad visi maišosi jai kelyje, Sophia įskriejo į ligoninės aikštelę ir prisiparkavusi, bei išsilaipinusi nukeliavo vidun į ligoninę. O mašiną užrakint dar spėjo. Įlėkusi kaip vėsulas į ligoninę, mergina vos per kelias sekundes spėjo sukelti visus ant kojų, prigrasindama žiniasklaida, jei šie nesiteiks jai pasakyti, kur guli toks fainuolis Thomas Argent. Ilgai neprireikus kovoti, Sophia jau po akimirkos lenkė rankeną ir pravėrusi duris įžengė į Thomo palatą. Vienintelis dalykas kas jai buvo prieš akis, tai lova, kurioje gulėjo Argent vyrukas. Giliau kvėptelėjusi ir gan garsokai atsidususi, Soph užvėrė paskui save duris ir priėjusi prie lovos pažvelgė į draugą,- na na… ruošiesi mane palikti?- kreivai šyptelėjusi išrietė klausiamai antakiuką, bandydama bent kiek numalšinti tą faktą, kad čia ligoninė ir dėl menko įbrėžimo čia niekas neguli.

Thomas nepajuto atitrūkimo nuo šaltos kapinių žemės, ir tos duslios automobilio bagažinės šilumos neprisiminė, negirdėjo kaip aplink jį zujo koks penketas gydytojų ir net nenutuokė, kad jį, ką tik po operacijos, reanimacijoje prižiūrėjo žavios, jaunos seselės. Skausmas. Mirtinas, sunkiai pakeliamas skausmas buvo užvaldęs ne tik vaikino kūną, tačiau ir protą - migdė, liūliavo lyg kūdikį, norėjo užmigdyti be galimybės pabusti. Ir nors Argent labai norėjo miego, norėjo to poilsio, kurį manėsi esą užsitarnavęs, tačiau iš prigimties buvo kovotojas - negalėjo taip lengvai pasiduoti ir pulti mirčiai į glėby, net neatsisveikinęs su artimais žmonėmis. Nedrįso pasiduoti ir nuvilti tų, kuriems jis rūpėjo. Atvyko čia ne to. Minkšti patalai sušildė atšalusį tamsiaplaukio kūną, pabudino pasąmonę ir skatino kovoti. Nugalėti patį save ir tą pragarišką, žvėrišką sopulį. Praėjo kelios minutės, o gal valandos, paros - laikas šioje patalpoje ėjo taip greitai arba taip lėtai, jog galiausiai nebegalėjai suprasti už lango dar vasara, o gal jau gūdus ruduo. Po tūkstantis penki šimtai aštuoniasdešimt trečio lašelinės lašelio sukapsėjimo pro duris įskrido kažkoks vijurkas. Saldus puikiai pažįstamų kvepalų kvapas sudirgino jautrią Argent uoslę ir buvo lyg spyris į subinę. Paskatino pagaliau imtis veiksmų, stengtis pajudėti ar bent jau atmerkti akis. Tačiau vokai buvo apsunkę, tarsi blakstienoms tektų traukti tonas sveriančius akmenis, o rankų ir kojų pirštai sustabarėję. Viduje Thomas rėkė, šaukė, norėjo kuo greičiau pabusti, išvysti tą spiginančią, tačiau širdžiai malonią dienos šviesą, sužinoti ar pusseserei viskas gerai. Negalėjo. Ir tik švelnus moteriškas balsas sugriebė jį už rankos, padėjo išsikabaroti iš tos prakeiktos bedugnės, kur manėsi užstrigęs amžinai. Staiga vaikino krūtinė kiek paliko, o pro lūpas išsprūdo duslus kosulys. -Norėtum,-tyliai be jokio garso sujudino suskeldėjusias, mėlynas lūpas.

Nereikėjo ilgai laukti, kol tas šiknius, vis neišbrendantis iš bėdų, atsakys. Jis visada buvo kovotojas, ir Sophia net neturėjo minties, kad jis galėtu pasiduoti mirčiai ar kovoje dėl paskutinio nutelos šaukštelėjo. Taigi, jam taip atsakius mergina tik sukikeno ,- nenorėčiau, nes jei pabandytum mane palikt, tai prikelčiau ir nudėčiau,- palinksėdama tarstelėjo kiek velniukiškai šypteldama ir prisitraukusi fotelį prie jo lovos, įsitaisė, truputi palinkdama prie draugo ir pažvelgdama į labai jau išblyškusį vaikino veidą. Buvo tikrai sunku žvelgti į tokį nusilpusį vaikiną, gi jis visada jai buvo stiprybės autoritetas. Pati net iš jo išmoko tos tvirtybės ir užsispyrimo, aišku nelabai rimtiem reikalam, bet iš kitų mokėjo gauti tai ko nori.-atleisk, bet atrodai ne kaip, kas tave išleido atostogų į šį prestižinį kurortą?- kiek linksmiau mestelėjo tokį ale komplimentą ir pasiteiravo jo buvimo čia priežasties. Aišku ne vieta ir ne laikas juokauti, bet jai tai padėdavo pamiršti tas baltas ją supančias sienas. Jie buvo labai artimi, ir vien dėl to ji ryžosi čia ateiti. Jis puikiai žino, kad ši panelytė su ligoninėmis nelabai draugauja ir jei tik gali, vengia kaip velnias kryžiaus.  Jų draugystė tikrai ypatinga, kai kuriem jie net atrodė, jog yra susije kraujo ryšiais, nes turėjo vienas kito namų raktą, kartais net nepranešę pasirodydavo viens pas kitą, kartais nelabai jaukiais momentais. Dažniausiai Sophia ant tokių akimirkų papuldavo, sutrikdydama Thomo ir kokios panelės laiką, bet ką padarysi, kai pas merginą baigiasi maistas, o Argent namas būna arčiau už parduotuvę. Taip pat jie vienas su kitu elgdavosi kiek kitaip, nei su aplinkiniais, o ką jau kalbėti apie vienas kito supratimą vien iš akių. -beje jei nori, galiu padėti, nėra nieko ko pudra neištaisytu,- kiek kreivai šyptelėjusi kilstelėjo aukštyn antakiukus.

((P.S. ji apie antgamtinius reikaliukus nieko nežino ))