SVETAINĖ

[...]

Įžengęs į kažkada buvusią svetainę Damonas net neatsigręždamas į Jeremį papurtė galvą, o po to iškart pirštą prieštaraudamas,
- Ne, aš turiu omeny, jog buvau ne tik tikras šūdžius, bet dar ir didžiulis kvailys, jog įsipaišiau į šią istoriją, lygiai tai pat kaip ir visi kiti... - pasakęs piktai trinktelėjo į iš kojos į apdegusią sofą, o tada nuspręndęs pasivaikščioti apėjo aplink svetainę ir dar į virtuvę trumpam užklydo, bet iš tos tuoj grįžo.

Jeremis suprato,kad kažkas yra blogai. Paprasti Damonas taip nekalbėdavo.
-Kas tau darosi? Vėl susipykai su Elena?
Pasidomėjo jis bandydamas suprasti kas darosi Damonui ir ką jie čia veikia

- Susipykau? - su gan ironiška šypsena pažiūrėjo į Jeremį. JO veide nebuvo jokio liūdesio, jokių emocijų, tik šaltumas ir ambicija. Kelis žingsnius žengęs prie lango Damonas atsisuko į Gibertą bei gūžtelėjo pečiais. Tiesą sakant jis jau seniai turėjo būt nužudytas dar vakar, kuomet trenkė seseriai, tačiau dabar tai padaryti bus daug lengviau,
- Mano gyvenime jau nebeiko Eenos vardo...Greitai nebeiks ir visų Gibertų.. - pasakęs su tais žodžiais stvėrė Jeremiui už gerkės ir viena ranka išsikėlęs ėmė smaugti.

-Taip susipykai,nes elgiesi,kaip tada kai ji tiksliau Katherine tave paliko
Damonui ėmus kalbėti,kad jo gyvenima nebėra Elenos ir ,kad nebebus gįlbertu sunerimu matėsi,kad Damono emocijos kažkur dingo,kaip ir žmogiškumas.
Kai Damonas stvėrė ji už gerklės ir ėmė smaugti,kuprinė išslydo iš Jeremio ranku ir nukrito ant grindu.Vaikinas juto,kaip ėmė dusti,todėl rankomis sugriebė Damono ranka ir bandė ja atplesti, o koja spyre Damonui

Nelabai jausdamas tą spyrį, kuris gal ir būtų geras, jei būtų pataikytas į gerą vietą, vis tik paleido šį, tačiau stipriai nubloškęs į sieną. Su šypsena išgirdęs Katherinos vardą šis tik papurtė galvą ir pasitampė, jam būdingomis fizionomijomis,
- Nagi, aš blogas ir aš niekada nepasieisiu..Todėl...kas apsimetinėti? - paklausęs retorinio klausimo lyg apsižvalgė laukdamas atsakymo, o tada vis dar po dusimo lyg ir neatsigavusį Gilbertą ėmė kelti už plaukų į viršų.

Išvada Jeremis turbūt buvo nepavalgęs,arba per mažai pasistengė,visgi čia buvo d
Damonas,o neeilinis vampyras. Tačiau vis dėlto jam jį paleidus ,jis pakosėjo ir bandė atidusti.
-Abu žinom,kad tai melas.Tu buvai pasikeitęs. Tu esi geras geresnis už daugelį mano sutiktų vampyrų.nemaniau,kad kada pasakysiu,bet esi geresnis ir už Stefaną.
Tačiau Damonui jė pakėlus ,jis buvo spėjęs sugriebtų nuo žemęs,kažkokią apdegusią kėdės koją,ir suvarė ją jam į pilvą.Taip gindamasis,nes kėlimas už plaukų buvo velniškai skausmingas ir tas matėsi vaikino veidę,nors jis ir neklykė.

Visi įvykiai rodė,kad nulis du pirmauja Damonas. ir Jeremiui priešintis sekasi vis sunkiau. Šiam traukiant pagalį jis išlaisvino savo plaukus,visgi trumpi ilgai neišlaikys.
-Nę nenoriu žaisti atsikvošėk.tu nesupranti ąk dari
rėkte išrėkė jis
Gavęs iš kuolo per šoną suėmė už jp
-aa..
surėkė jis.Taip Enzo vampyras tad jam ir lengviau,o Jeremiui visai nesisekė

vaikinas klausėsi Damono žodžių
-Nekvailiok tu viską supranti. Tu neesi savanaudis mulkis.Susiimk
pasakė jam ir pamatęs,kad jis į jį nežiūri greitai slapta sumaigė sms. ir įsikišo mobileką atgal į kišenę
-Damonai mes abu to pačio molio drėbti,abiejų gyvenimai š. Sekiau tave,kai buvau miręs visur tad žinau,koks tu. Tad liaukis
bandė perkalbėti vaikiną

Vos tik įėjusi į namo vidų Elena kaip mat pradėjo klausytis iš kur sklinda balsai, supratus, kad abu asmenys yra svetainej Elena akimirksniu atsidūrė čia. Iš pradžių Elės žvilgsnis krito link Džeremio, šį nužvelgus pamatė, jog brolio visas šonas buvo kruvinas. Kadangi pykčio jai šiandien neina laikyt iškarto galvą pasuko į Deimoną ir iššiepė savo dar nenušlifuotas ir beveik nesugadintas iltis. Atsiradusi prie jo stumtelėjo jį prie pat sienos ir rankute laikydama už jo kaklo piktai suurzgė vos ne kai ciucikas. - Nedrįsk daugiau niekuomet gyvenime šitaip elgtis. - kol laikė Deimoną už kaklo pasuko galvytę Džeremio link ir paslėpė iltis, mat nenorėjo jo išgąsdinti. - Eik iš čia ir greitai. Nuo čia susitvarkysiu pati. - Elena kaip niekuomet šiandien buvo savimi užtikrinta, nes sugebėjo savomis rankomis nužudyt medžiotoją ir jam nenusileist.

jeremis pamatęs seserį taip greitai nustebo
-Būk atsargi
spruiko iš čia

Kiek susiraukė kai šis patraukė jos rankas. Atidžiai bestebėdama kiekviena Deimono judesį Elena labai giliai mąstė. Kažkodėl visiškai jai šiuo metu mintys nevėžė ir ji nesuprato kodėl jis taip elgiasi. - Žinai... man atrodo, kad tu ir vėl peržengei riba..  kas tau darosi?! - gan piktokai išrėžus pakrėipė galvą į šoną ir pažvelgė į Deimono akis. Jose ieškojo atsakymų į jai visus šiuo metu rūpimus klausimus. - Kuo tau vėl užkliuvo mano brolis? Apskritai kodėl tu šitaip elgiesi? Tu visiškai nepanašus į save... - šiek tiek pamosikavo rankomis ten beaiškindama ir akutes nuleido žemyn. Prikando lūpą, mat kažkodėl labai giliai jautė, kad kažkas negerai. Jeigu ne toks Deimono elgesys Elenos galva ko gero dirbtų kaip reikiant, o dabar viską ką ji gali padaryt tai tik stovėt ir klausinėt bereikšmių klausimų į kuriuos atsakymo dažniausiai net pati bijo sulaukt.

Išgirdusi jo žodžius su menka panieką jį nužvelgė. Kiek sutrikusi mergina dabar buvo, mat vienos iš savo gyvenimo meilių ji nebesugebėjo atpažint.. Tačiau kol visko nesužinos ji tikrai iš čia nepasišalins. Žengė kelis žingsnius arčiau Deimono ir sukryžiavo rankas ant krūtinės. - Sakai tikrasis Deimonas? Žmonės taip greitai nesikeičia, netikiu, kad nebeesi toks kaip anksčiau. - įsitikinusi linktelėjo, pakėlė šiek tiek antakius ir žengė dar kelis žingsnius prie jo, dabar šitus du skyrė mažiau nei puse metro. Elena uždėjo savo delnus ant Deimono skruostų ir pažvelgė į jo akis su kupinu vilties žvilgsniu. - Aš žinau koks esi ištikrųjų ir tai ką matau dabar tikrai nėra tavo tikrasis veidas.. - tiek pasakius šyptelėjo puse lūpų. Mergina žutbūt stengėsi atrasti dalelę seno Deimono kurį taip stipriai mylėjo.

Pamačiusi, kad Deimonas taip kardinaliai pasikeitė Elena tik tvirtai sučiaupė lūpas ir nurijo gerklėję užstrigusią seilę. Gan neblogai šokiruota šiuo metu mergina buvo, net neįsivaizdavo ką derėtų jai dabar pasakyt.. Šiek tiek iškėlusi galvą įkvėpė ir iškvėpė. - Na jeigu jos nešildo daugiau tavęs, ko gero esi beproto laimingas ir be manęs.. - atsidūsusi užsisuko nuo Deimono ir kelis žingsnius žengė vidurio svetainės link. Elė negalėjo patikėt, kad šį kartą tikrai jį prarado.. Galbūt būtų ką ir kitaip daarius jeigu būtų žinojus, kad Deimis išjungė visas savo emocijas, bet dabar visiškai net pamiršus buvo, kad tas mygtukas pas kiekvieną vampyrą egzistavo, mat mažu mažiausiai ji tikėjosi, kad kas nors jos brangių žmonių ratelyje tai padarys.. Elena nuleidusi akis kelias sekundes bemąstydama užsižiūrėjo į žemę o tuomet tik užmerkė akis, mat tikėjosi, kad galbūt jai prisisapnavo ir visas tas Deimono pasikeitimas yra tik jos sapnų padarinys.

Kažkaip tikėjosi kitokio atsakymo sulaukt, tačiau gavus visiškai priešinga Elenai akyse pradėjo kauptis ašaros, todėl ši kaip mat atsimerkė. Nenorėdama apsikvailinti rankomis persibraukė akis ir dar kartelį giliai įkvėpus atsisuko į Deimoną. - Šaunu.. labai džiaugiuosi už tave.. - dirbtinai nusišypsojusi akių kontakto su Deimiu net nebandė užmegzt. Žiūrinėjo į apdegusį grindinį ir nestipriai kandžiojo sau lūpą. Tik per vėlai suprato, kad paskutinis kartas tikrai buvo paskutinis... Gaila, kad čia alkoholio nebuvo, ko gero Elena jau senai tiesiu taikymų būtų prie jo nuėjusi ir išgėrusi bent puse baro. Elenos galvoje dabar šmėkščiojo tuzinai įvairių minčių ir visos jos kaip nors susijusios su asmeniu stovinčiu šiuo metu kartu su ja svetainėje. Mergina dabar baisiai prastai jautėsi, man viską ką norėjo padaryt tai buvo atsigult į lovą ir apsikabinus pagalvę daugiau niekuomet iš jos neišlipt. Tačiau kolkas ji dar neplanuoja išeit, mat vistiek jai idomu kodėl Deimonas toks laimingas. - Tai tavo buvimas laimingu reiškia visiškai nekaltų žmonių kankinimus? - mat nenutuokė, kad jis būtų pasiryžęs ką ir nužudyt.

Na, kad ir kaip visi tie banalūs dalykai gadijo jų santykius, šitas turbūt labiau visko tikrai nesugadino, nes ir taip viskas kaip ir sumauta buvo. Elenai visiškai net nepatiko klausytis tokio Deimono kalbų, mat jai net širdį skauda girdint tokias šnekas. Išgirdusi, jog šis ne tik kankina juos, bet dar ir įvykdo teismo valią juos nužudydamas Elena krūptelėjo. Dabar jau buvo tikra, kad čia kažkas tikrai ne taip, mat ne pirmas kartas kai Deimonas elgiasi šitaip, tik va, per Katerina Elena net nežinojo praktiškai nieko apie Deimono elgesį. - Tu neteisus... - tyliai ištarė ir pilnai pasitikėdama savimi pradėjo skelti kalbą gindama visus žmones. - Nesvarbu, kad ir koks žmogus bebūtų jis nėra kaltas. Jų nepalyginsi su tokiais monstrais kurie apskritai neturėtų net egzistuoti šiame sumautame pasaulyje.. Vien dėl to, kad jie turi pilnavertį gyvenimą nors jis ir neprasmingas nereiškia, kad asmuo yra dėl to kaltas. Juk ir pats kadaise buvai žmogus.. Tu kaip niekas kitas turėtum tai suprasti... - atsidūsus persibraukė ranka plaukus. Dabar bandė suprasti kas Deimonui ištikro nutiko, toks jausmas, kad jis sudarė sandorį su pačiu velniu...

Ne Elena monstrais vadina apskritai visas būtybes kurie nėra žmones vadino. - Žinoma, kad man turėtų būti nesvarbu ir nesuprantu kodėl vis dar čia esu, kai jau senai galėjau išeiti pasakius ir pamačius tai ko išvysti tikrai nenorėjau. - nusekė žvilgsniu vaikiną kuris žadėjo išeiti. - Puiku! Išeik! Matau, kad pasilikt ir šnekėt tau neužtenka drąsos. Esi bailys ir bijai su manimi šnekėtis. - sarkastiškai šyptelėjo, mat tikėjosi, kad šis persigalvos ir pasiliks, juk ko gero niekas jo bailiu nevadino dar iki šiol. Nežinojo net kodėl tai pasakė, bet bandys viską, kad tik jis neišeitų, Elena nenori jo paleisti ir tikrai nežada.