stefano kambarys

Kadangi Stefanas bučiniais jos stūgavimus nutraukė tai šiek tiek panelė ir nusiramino. Apsikabino rankomis jo nugarą, lėtai niekur neskubėdama bučiavosi su juo, mėgavosi šia akimirka kol galėjo. Jautė, kad visas šitas nuotykis jau einą į pabaigą, tačiau nenorėdama eilinį kartą parodyt savo nerimo, tiesiog apsimetė, kad viskas gerai ir toliau jį bučiavo.

Kadangi Stefanas jau nebe iš jaunųjų ir jis taip pat sugeba pavargt tokius darbus dirbdamas tiesiog dar tiek padirbėjęs ir pamaloninęs Eleną, ištraukia savo draugužį iš jos katytės. Atsigulęs šalia Elenos švelniai pabučiuoja jai į petį ir gyliai kvėpuodamas ir žiūrėdamas į Eleną prikemša savo galvą vėl milijonų minčių. Kas dabar? Kodėl viskas taip? Kaip visa tai baigsis, ar Elena nepabėgs ir panašiai.

Šiek tiek atsikvepė, kai Stefanas pagaliau baigė. Pasukus galvą į jį matė jo gana sunerimusią išraišką ir kadangi neišmąstė ką pasakyt tai tiesiog išspaudė šypseną ir žiūrėjo į jį. Čia turbūt bus tas awkward momentas kai niekas nežino nuo ko pradėt ką sakyt. Šiek tiek nors ir šypsojosi, bet vat jau pamažu nervai kilo, nepastebimai pirštukus į lovą barbeno, bet pratarti jokio žodžio negalėjo.

Kaip ši nusišypsojo jo galvoj pradėjo suktis dar daugiau minčių. Jis gulėjo galima sakyt sumišęs ir nebeturėjo ką pasakyt. - Elena.. - išlemeno vos ne vos žiūrėdamas tiesiai į jos gylias akis, perbraukė savo pirštais jai per šoną, pažiūrėjo į jį, po to vėl pakėlė akis į Eleną. - Aš vis dar beprotiškai tave myliu, nė trupučio nemažiau, nei seniau.. Vis dar reiški man viską..- neaišku kelintą kaltą, bet vėl pasako šiuos žodžius, nes dabar buvo toks sumišęs, kad nebežinojo ką ir be turėtų sakyt, tiesiog sakė viską, kas buvo ant liežuvio galo. Apskritai, viskam pasiteisinimas juk gali būt tai, kad Stefanas Elenos nuomone yra šiek tiek padauginęs viskio.

Jau būtų uždengusi jo burną piršteliu ,kad šis nekalbėtų, tačiau kažkaip nei ji tos rankos pakėlė nei pirštą iškėlė. Išgirdusi Stefano žodžius tik dar labiau nusišypsojo. - Kad ir kaip stengiausi neigti šitą faktą, tačiau aš tave taip pat vis dar myliu. Myliu beprotiškai. Neapsakomai. - Ranka pasitraukė plaukų sruogą užkritusią ant veido. - Taigi kas dabar? - kilstelėjo antakį viršun, žiūrėjo į Stefaną, kažkaip net pamiršo, kad jis šiąnakt gėrė.

Išgirdęs šiuos žodžius, kad Elena jam neabejinga, kad vis dėl to ji jį myli, visos blogos mintys tiesiog pro ausį pabėgo iš vaikino galvos. Jis pačiai išsišiepė, pažiūrėjo į Eleną, pasilenkęs prie jos stipriai pabučiavo jai į lūpas, po to atsirėmė galvą ranka, ir pažiūrėjo į ją. - Žinai.. kad ir kaip nemandagu būtų prašyt, ir sakyt, bet visai norėčiau kažką praryt.. Bet kažką žmoniško, supranti.. Kokį didelį kepsnį ar šeimyninę picą.. - pasako ir nusijuokia, nes jam net pačiam buvo juokinga, kad jis normalų maistą valgys.

Išgirdusi Stefano norus tyliai nusijuokė. - Tai čia suprasti šitą kaip tavo didelį norą valgyt ar kaip kvietimą mane į pasimatymą? - parėmė alkūnę savo galvą, žiūrėjo į Stefaną. - Aš visai neatsisakyčiau blynų, kaip senai juos valgiau... - gražiausiai, dar abu jie čia apie žmoniška maistą šnekėt pradės. Mintysę kalbėjo maldas jėzui, kad tik čia visa tai reikštų ir tolimesnį laiko leidimą su Stefanu, visai jinai jo palikt nenorėjo, prisiriš dabar kaip mažas vaikas prie jo turbūt.

- Tai reikštų manau tai, kad jei jau pradedam viską iš pradžių, jus panele man reiktų pasikviesti į pirmą pasimatymą, padovanot glėbį rožių, nusivest į prabangiausią miesto restoraną, kad palikčiau tau gerą įspūdį, tada mes turėtumėm pareit į namus, išgert arbatos, nes mums bus beprotiškai šalta, tuomet sugalvosim pažiūrėt filmą ir visai tai baigsis seksu,- susako viską visiškai ramiu veidu, o po to pats nusijuokia iš savo sapalioniu. - Bet čia dar ne pabaiga, ryte atsikelsim, viens šalia kito, nesuprasim, kodėl mes vis dar čia, bet tu nepabėgsi, tu padarysi man pusryčius, kavos, mes pasedėsim, pasikalbėsim, dar labiau susipažinsim vienas su kitu, ir tuomet abu vienas kito mintyse pradėsim kurt iziulijas, kaip mes susituoksim ir turėsim futbolo komandą,- pradeda jis čia jau ir apie ateitį kalbėt, pats aišku to net nesuprasdamas, bet supratęs, kad per daug užsikalbėjo sustingsta. - Blynų? Bet juk mes jų ir čia pat galim išsikept, pieno, miltų, kiaušinių turim, druskos manau taip pat,- truputį susiraukia, pažiūri į Eleną.

Klausydamasi Stefano žodžiu Eleną tik plačiai šypsojosi, karts nuo karto linktelėdama ar nusijuokdama. Kai šis apie glėbį rožių užsiminė, prisimenė kai prieš kelis metus jis prie jos durų pasirodė su puokšte gėlių. Nuo to karto jai gėlių nieks daugiau ir neatnešė... - Man nereikia prabangaus restorano, kad paliktum man gerą įspūdi, kadangi tu jau jį man padarei ir abejoju ar tai kada nors pasikeis. - šyptelėjo nežymiai lūpų kampučiais. - pala pala pala futbolo komandą? Nejuokauuuk - garsiai nusijuokė ir rankute persibraukė plaukus. - Vat būtent blynų aš ir noriu ir neatsisakyčiau arbatos. - jau kuria planą kaip maždaug Stefaną miltuose paskandins šiandien. - Tai ką pasakytum jeigu eitume išsikept blynų? - kilsteli antakį viršun ir eilinį kartą jam plačiai nusišypso, nežmoniškai laiminga Elena dabar buvo.

Prisitraukia Eleną arčiau savęs ir apsikabina ją stipriai. - Bet daabar mes dar truputį pagulėsim, nes dėdė Stefanas taip pasakė,-nusijuokia ir suspaudžia merginą savo glėbyje, jautėsi tiesiog tobulai. Visą savo gyvenimą sedėjo apsikabinęs dviem rankom, ir jautėsi visiškai pilnai laimingas. Toks laimingas Stefanas dar niekad nebuvo. - O ką? Kuo tau netinka futbolo komanda?- paklausia su susirūpinimu balse. - Aš jau įsivaizduoju visus tokius pačius mielus, gražiom akytėm vaikučius kaip tu, ir kaip jie griauna mūsų namus,- nusijuokia, o po to ir lieka plačiai išsišiepęs.

- Kiba dar neprisigulėjai šiandien? - su menka nustebusia tonacija tarstelėjo . - Jeigu futbolo komanda ir turėtume ,tai būtent tu valytum jų visą jovalą kai tuo tarpu aš sedėčiau ir perjunginėčiau tv kanalus šiltai apsiklojus lovoje. - šyptelėjus patogiau įsitaiso lovoje ir įsistebeilija į lubas . - Žinai... gal ne dabar bet kada nors vaikų turėt aš tikrai norėčiau.. - atsidūsta, gi galvoja Elė, kad susilaukt būnant vampyrę yra neįmanoma, tačiau kas čia žino kaip ten bus. Begulint Elenai sugurgėjo pilvas, jau gal penkias ar šešias paras neturėjo kraujo lašelio burnoje, o tai buvo viena iš priežasčių kodėl ji užėjo į Salvatorių namus. Kažkaip tikėjosi, kad Stefanas to neišgirdo ir akimirksniu sugrįžo prie blynų temos. - Netyngėk ir einaam blynų kept, jeigu eisim dabar aš gal dar tau ir kavos padarysiu.. - knietėjo Elei pirštukai miltuose paskandinti Stefaną o ypač jo ševeliūrą.

- Gerai, neturėsim mes jokios futbolo komandos,-pasako ir nusijuokia visai ne linksmai išgirdęs Elenos sapaliones apie namų kuopimą, kol ji chillintų prie teliko šiltoje lovoje su kavos puodeliu. Išgirdus kaip ši kalba apie vaikus Stefanas šypteli ir pažiūri į Eleną. - Ir turėsi, kaip norėsi,-pasako ir pabučiuoja merginai į kaktą. Po to išgirdęs kaip ši pradeda kalbėt apie blynus suraukia nosiuką, bet po to jau sutinka su Elenos nuomone. - Gerai, gerai panelyt, einam kept blynų,-pasako ir pavarto akeles. Ir žinoma jis ne toks kvailas, kad neišgirstų, kad Elenos pilvelis ten jau maršus groja iš alkio, todėl pažiūrį į jos pilvą, o po to tiesiai jai į akis. - O tu, pirmiau, panelyt, apsirengi, nuvarai į rūsį, pasisotini ir tuomet ateinį į virtuvę kur tavęs jau lauks virtuvės šefas Stefanas,-pasako ir nusijuokdamas paragina Eleną eiti.

- Kaip tik atvirkščiai, turėsim. Ir būtent tu būsi jų auklė, pats prisikalbėjai. - patenkinta savimi Elė dabar, kad jai jokiais vaikais nereiks rūpintis.  - Na tu turbūt supranti, kad man vaikų turėt jau nebelemta.. - atsidūsta, gavus bučkį kakton atsisėda lovoje, užsikiša plaukų sruogą už ausies ir pažvelgė į Stefaną. Nelabai jai patiko mintis apie išėjimą iš kambario, bet argi galima pasakyt šefui Stefanui ne? - Gerai tuomet aš einu šiek tiek pasisotint, bet nedrįsk šefe pradėt blynų kept be manęs. - pagrąso draugiškai piršteliu šiek tiek suraukus nosiuką. Tuomet išlipo iš jo lovos, apsidairius aplink užmatė savo suknelę, pasikėlė ir ją apsirengė. Prieš išeidama dar nusiuntė oro bučinuką Stefkai ir nužingsniavo rūsio link.

Kiek laiko dar pagulėjęs ir stebėdamas kaip Elena išeina vaikinas nuoširdžiai nusišypsojo. Gera buvo ją vėl matyt kartu su savimi, ir nebesinervint, kad pastaroji grįš pas jo brolį. Galvoje sukosi dar milijonas minčių, bet prisiminęs, kad šefas turi eit į virtuvę šis šoko iš lovos, apsivilko, kad atrodytų kaip žmogus ir nevaikščiotų po namus nuogas jeigu netyčiom kokių svečių užšoktų, ir laimingas išžygiavo ir miegamojo link virtuvės niunuodamas panosei kažkokios dainos melodiją.