baras

Atėjusi mergina klesteli į savo tradicinę vietą ir užsisako kažkokį gėrimą. Niekam nebuvo įdomūs, jos dokumentai, nes buvo sava. Nors dauguma Marcelio vampyrų Monique nemėgo, jam jos reikėjo, nes be raganos savo pusėje jis niekada nelaimėtų ir nepasirodytų stiprus. Gavusi gėrimą mergina gurkštelėjo ir suprato kaip pasiilgo to deginančio jausmo gerklėje. Tad greitai ištuštinus užsisakė dar vieną ir apsidairė ar nėra naujų veidų ar kokio veiksmo, kuris patrauktų jos dėmesį, tačiau nusivylusi vėl atsisuko į barą.

Christianas nutarė, kad jau gan senokai lankėsi kokiame tai bare, tad nusprendė užsukti ir išgerti šio to stipresnio nei mineralinio vandens. Palikęs savo automobilį stovėjimo aikštelėje, jis nužingsniavo link įėjimo į barą, virš kurio švietė ryški, daug kartų regėta neoninė iškaba. Vampyras plačiai praverė duris ir įžengė į vidų, trumpai nužvelgdamas lankytojus aplinką, tarsi tikėdamasis, jog kas nors pasikeitė. Tačiau viskas buvo lygiai taip pat, kaip ir visada. Christianas išsyk patraukė link baro ir įsitaisė ant laisvos kėdės šalia ekscentriškos merginos rožiniais plaukais. Jis iš mandagumo jai mestelėjo šypsenėlę ir mostelėjo barmenui, kad šis praeitų. Užsisakęs viskio su ledukais, vaikinas pasirėmė alkūnėmis į baro stalviršį ir ėmė skaitinėti butelių, sudėliotų lentynose, pavadinimus, laukdamas savo užsakymo.

Gurkšnodama savo gėrimą Monique nužiūrėjo patrauklų vaikiną ką tik prisėdusį šalia. Nusišypsojo jam atgal labiau priversta, nei nuoširdžia šypsena, tačiau beveik niekas nesugebėjo to atskirti. Nors ir buvo mokyta mandagumo, vos kažkas šaudavo į galvą ji garsiai tai pasakydavo, tad šį kart net nebandė tvardytis. Ji visu kūnu pasisuko į vaikiną ir paklausė to ko ji klausdavo kiekvienos nematytos personos šiame bare:
- Tu dar vienas iš Marselio kekšių ar tiesiog čia atklydai?- klausiant ji pakėlė antakį, kas buvo jau gilus įprotis nuo pat vaikystės ir Monique bandė jo atsikratyti šimtus kartu, tačiau kiekvieną kartą susimaudavo. Baigus gėrimą ji pastūmė stiklinę barmenui tarsi prašydama įpilt dar

Vaikinas paėmė nuo šalto viskio aprasojusią stiklinę, kurią kątik atnešė barmenas, ir gurkštelėjo gėrimo. Vos nepaspringo išgirdęs merginos klausimą, tačiau, laimei, iš šono to nepasimatė. Jis padėjo gėrimą ant baro, pasisuko veidu į šią nemandagią būtybę ir pakėlė antakius iš nuostabos. Nors iš veido, nežiūrint į flamingo spalvos plaukus, mergina buvo simpatiška, tačiau jos išorė akivaizdžiai buvo visiška priešingybė vidui. O Christianas nemėgo įžūlių ir storžieviškų žmonių. Nežinia, kas jį šokiravo labiau: pats klausimas ar šita išvaizdos ir asmenybės priešprieša.
-Atsiprašau?-paklausė su nuostaba balse, nes jis, kad ir kaip keista, nepažinojo jokio Marselio, nė iš tolo nebuvo panašus į kekšę ir juo labiau nebuvo koks užklydėlis, atėjęs nusitašyti į pirmą pasitaikiusį barą.

Monique išgirdus jo atsakymą vėl atsisuko į barą ir sumurmėjo tyliai panosėj, tik taip, kad vampyras būtų išgirdęs:
-Nekreipk dėmesio,- tai buvo jos savotiškas testas, kuris buvo labai primityvus, tačiau dažniausiai suveikdavo. Tai, kad vaikinas nežinojo Marselio ar bent išdidžiai neprisipažino, kad esąs jo armijos dalis merginą kiek nustebino, tačiau suprato, kad šis kvartalas gali turėti ir personų kurie tiesiog neįsivėlė į visą tai, nes žinojo, kad galiausiai kažkas jį nužudys ir, na, pagrindinis pliusas kai esi vampyras tai, kad gali gyventi amžinai, jei tik nekiši savo nosies į įvairius antgamtinius karus. Gavusi savo gėrimą ji gurkštelėjo, tačiau šį kartą ji tai darė daug ramiau, nes nenorėjo būti visiškai apgirtusi ir pamiršti sutikusi nematytą vampyrą (jos manymu), o alkoholis jau pradėjo periminėti jos smegenis, tačiau vis dar neturėjo nė minimalios jos kūno kontrolės

Kuomet mergina nusisuko, Christianas taip pat nieko neatsakęs, nors ir girdėjo jos atsakymą, vėl ėmė spoksoti į butelius, surikiuotus lentynoje. Vampyras jau kartą buvo pasimokęs nekišti nosies ten, kur nereikia, juo labiau vengti raganų, tad nusprendė geriau patylėti bei nerizikuoti, nors ir nežinojo ši mergina susijusi su antgamtiniu pasauliu ar ne. O ir šiaip ji nepasirodė labai draugiška, tad nelabai norėjo su ja turėti reikalų. Christianas vėl paėmęs stiklinę gurkštelėjo viskio, o tada, sekundę padvejojęs, užsivertė ir vienu ypu išgėrė visą likutį. Tuomet mostelėjo barmenui, kad šis įpiltų tuo paties ir gavęs savo gėrimą, vėl jį užsivertęs išgėrė iki dugno. Stiprus gėrimas degino jo gerklę, o po kūną pamažu ėmė plisti šiluma. Vaikino nuotaika nebuvo pati geriausia, juolab jos tikrai nepakėlė šalia sėdinti nepažįstamoji, tad jis tikėjosi bent kiek atsipalaiduoti alkoholio pagalba.

Monique buvo nuobodu, ji mėgo kištis ne į savo reikalus, užknisti žmones ir iš Marselio jai buvo pavesta užduotis žinoti apie kiekvieną prancūzų kvartalo lankytoją, dėl šių priežasčių ji vietoj to, kad paliktų ramybėj vaikiną, akivaizdžiai ne kokioj nuotaikoj, Monique toliau bandė išsiaiškinti kas jis toks, tačiau šiandien ji su subtilumu nedraugavo, tad spoksodama į savo gėrimą, šį kart nesivargindama atsisukt, ji tarė:
-Tu antgamtinė būtybė. Tikrai ne vilkolakis, nes nerizikuotum čia ateit, raganas žinau, o jei būtum hibridas dabar klausytum Klauso nurodymų, tad esi vampyras. Vampyrai yra arba Klauso arba Marselio armijos dalis, todėl jei čia atvykai nelik, o jei jau gyveni dink, nes kitaip mediena atsiras tavo širdyje arba bus ištraukta širdis. Žinoma, jei nemelavai, kad nežinai Marselio, tuo atveju tave prieš tai tikriausiai nukankins,- be abejo mergina perdėjo, smarkiai, dauguma atveju nebūdavo nukankinimų ar kitų barbariškų dalykų, tačiau ne visada.

Christianas, jei nebūtų išgėręs dviejų stiklinių viskio, merginą tikriausiai būtų paprasčiausiai ignoravęs arba persėdęs kitur, tačiau, matyt, alkoholis po truputį ėmė daryti savo ir tarsi atrišo jam liežuvį. Jis padėjo tuščią stiklinę ant baro ir stiklas skardžiai cinktelėjo, atsitrenkdamas į jį. Vaikinas pusiau pasisuko į merginą, pasirėmė alkūne į barą, o kitą ranką atmetė ant kėdės atlošo ir nutaisė pačią abejingiausią miną, kokią tik galėjo:
-Oho kaip baisu...-ironiškai atsakė. Išgėręs Christianas tapdavo arba pasiutęs ir ištroškęs nuotykių kaip paauglys, pirmą kartą patekęs į naktinį klubą, arba niurzga ir bambeklis lyg koks senukas. Šį sykį jis buvo tarsi šių abiejų asmenybių mišinys.-Aš Danielis,-prisistatė ir pusiau šyptelėjo nepažįstamajai.
Christianas kartais prisistatydavo antru vardu, kuomet jam tai būdavo parankiau ir norėdavosi likti pusiau anonimu, nes jį mažai kas žinojo. Visgi merginos išvados buvo teisingos, jog jis vampyras, kad ir kas buvo tas Marselis. Tačiau jos grasinimai vaikino nė kiek negąsdino, nes jis nelabai ir turėjo ką prarasti, net jei juose ir būtų nors lašelis tiesos. O pasisėdėjimas bare kažin ar gali pridaryti tiek bėdų.

Kai vaikinas atsisuko visu kūnu, mergina padarė tą patį ir gurkštelėjo gėrimo. Tada Alkoholis pradėjo veikti Monique taip pat, tad jos filosofiškoji pusė atsivėrė. Suraukė antakius išgirdusi vaikino repliką ir atsakė su kiek panika į jo abejingumą, tačiau ir su kiek nuoširdumu, tarsi ji pati tuo tikėtų:
- Gal ir ne baisu, tačiau visi turime dėl ko išlikti gyviems, nors ir tos priežastys gali atrodyti bereikšmės paskutines minutes jos tampa svarbiausiai gyvenimo aspektais,- po šio sakinio Monique vėl gurkštelėjo gėrimo, o išgirdusi vaikino vardą šyptelėjo, nes tikrai nesitikėjo išpešti daug žodžių iš jo, o vardo pasakymas yra pokalbio,- gražų vardą turi,- tada mergina prisiminė, kad jis vis dar nei patvirtino nei paneigė jos hipotezės apie jo buvimą vampyru, tad tarsi pasikartojo,- gal pasakysi kas esi? Man reikalinga informacija, o tai tau nepakenk,- dauguma pasakymą, kad jai reikia informacijos būtų palaikę kvailu žingsniu, tačiau taip išsirutulioja pokalbis, o tada asmuo pasako viską to nesuprasdama, tad nemeluoja ar kažko neslepia.

Nors alkoholis kiek ir susuko vaikinui galvą, visgi dar turėjo pakankamai proto vengti pirmam sutiktam asmeniui atskleisti viską apie save, juo labiau, kad jis yra vampyras. Jis šyptelėjo gavęs komplimentą dėl vardo, ko nesitikėjo, nes tai buvo tarsi prieštara įspūdžiui, kurį prieš tai Christianas susidarė apie merginos charakterį.
-Kažkaip nenugirdau kuo tu vardu...-ignoravo filosofinius pamąstymus, merginos klausimą ir pabandė kiek pakreipti pokalbį kita linkme. Nelabai vampyrui norėjosi kalbėti apie antgamtinio pasaulio reikalus ar gyvenimo prasmę. Šį vakarą jam tesinorėjo pasimiršti, galbūt apturėti vienos nakties nuotykį, o sekančią dieną eilinį kartą apsimesti, kad nieko neįvyko. Christianas, nenuleisdamas akių nuo merginos, vėl mostelėjo  ranka padavėjui, užsisakydamas tą patį.

Monique ir nesitikėjo, kad vaikinas iš kart viską papasakos, tačiau pokalbio metu atskleis vieną detalę, kuri pasirodys nereikšminga, tačiau giliau pasiknaisiojus nupasakos visą jo gyvenimo istoriją. Deja, taip turbūt nebus, bet gal netyčia pasiseks? Pamačius vaikino nedidelę nuostabą akyse ji šyptelėjo, daug kas sakydavo, kad labai priklauso Monique charakteris nuo nuotaikos, alkoholio kiekio, net ar lauke lyja ar šviečia saulė, tad tai, kad ji pasakė komplimentą negalvojo, kad kažką nustebins. Pamiršusi, kad jos tikslas buvo išpešti informaciją mergina tiesiog tarė, tol kol kūno neperėmė alkoholis (o ji galvojo, kad tai bus gretai) ir nepradėjo šnekėti nesąmonių, nuo ko ,deja, net užkeikimai neapsaugodavo:
- Aš Monika,- ranka pastūmė stiklinę barmenui prašydama daugiau,- nusprendei prisigert su priežastimi ar....?- Monique stengėsi palaikyt pokalbį.

Vaikinas šyptelėjo galiausiai sužinojęs merginos vardą. Barmenas, atnešdamas jau trečią stiklinę viskio, kiek keistai pažiūrėjo į vampyrą, bet greit nusuko akis ir grįžo prie savo darbo, kuomet Christianas pagavo jo žvilgsnį. 
-Nieko nebūna be priežasties,-tarė sukiodamas aprasojusią stiklinę rankoje ir stebėdamas joje plaukiojančius ledukus.-O tu ar ne per jauna lankytis klubuose?-paklausė nužvelgdamas Monique, kuri akivaizdžiai už jį buvo jaunesnė bent penkeriais metais, ir kilstelėjo vieną antakį.
Christiano nuomonė apie merginą pamažu ėmė keistis ir jam buvo malonu, jog ne vienui vienam teks nusitašyti bare. Ir nesvarbu, jog jis jos visai nepažįsta, šiokia tokia kompanija buvo daug geriau negu vienatvė.

Gurkšnodama savo gėrimą ji stebėjo kiekvieną Danielio judesį, bei kas vyko aplinkui. Nori ar nenori jie gėrė vampyrų pilname bare į kurį bet kuriuo momentu gali užklysti Klausas, Marselis ar dar koks ramybės drumstėjas ir sugadinti jos planus nusigerti, ką jau pradėjo vykdyti. Išgirdusi vaikino klausimą dėl nežinomos priežasties netgi sau padvejojo, tačiau galiausiai atsakė jam ne tiesiai:
- O gal aš vampyrė kaip ir tu? Ir man jau trys šimtai septyniasdešimt du metai?,- taip pat pakėlė antakį tarsi klausdama, kol ji dar valdė savo veiksmus (o jei nereikėjo laabai daug, kad tai pasikeistų) Monique nusprendė dar pažaisti, nors tai ir nieko nekeistų, tačiau erzinti žmones buvo vienas iš jos hobių. 
Kol neatėjo vaikinas monique net nesiruošė nusigerti. Išgerti, taip, bet ne nusigerti, nes nemėgo viena sėdėti prie baro ir žiūrėti į sieną laukdama. kad prasidėtų ginčas tarp kažko, kad galėtų įsikišt, o paskui pasigailėtų. ,- ir kokia ta priežastis?

Christianas net pats sau kartais nenorėdavo pripažinti, kad jis jau tris šimtmečius yra vampyras, juo labiau kątik sutiktai merginai, tad tik trumpam nuleido akis į žemę, duodamas suprasti Monique, jog ji neklysta. Tačiau pati ji savo elgesiu nepriminė vampyrės, tad Christianas ėmė svarstyti kaip mergina galėtų būti susijusi su antgamtiniu pasauliu. Bet jo mintys alkoholio dėka greit pakrypo į šalį.
-Vienatvė,-ramiu balsu ištarė ir vienu lūpų kampučiu šyptelėjo Monique.
Nors jis ir nebuvo vienas, turėjo keletą draugų bei pažįstamų, tačiau visvien jautėsi vienišas, tarsi būtų netekęs dalelės savęs.
-Už mus,-pasakė ir kiltelėjęs stiklinę viskio aukštyn, vėl išgėrė ją iki dugno. Alkoholis vis stipriau veikė jo mąstyseną ir vaikinas pasijuto jau gerokai įkaušęs. Tačiau toli gražu jis neketino jau keliauti namo, nes jo dar laukė ilga naktis, kuri nežinia kaip baigsis.

Gavusi netiesioginį atsakymą į savo seniau užduotą klausimą Monique šyptelėjo, o tada atsake į jo prieš tai paklaustą klausimą visiškai tiesiai, be filosofinių komentarų, o tai buvo jai labai neįprasta, bet alkoholis periminėjo jos smegenis ir ji net negalvojo, nors kažkiek vis dar kontroliuoti ką daro sugebėjo:
- Man septyniolika,- šyptelėjo. Išgirdusi vaikino atsakymą Monique palinksėjo, nes puikiai žinojo tą nei vieno pasaulyje žmogaus nemėgstamą, tačiau dažnai užplūstantį jausmą. Pastaruoju metu jis dažnai užklupdavo ir Monique. Mergina taip pat pakėlė savo gėrimą ir pakartojo jo žodžius ,- už mus!- tada ji užsisakė dar vieną gėrimą, kuris turbūt bus paskutinį kurį Monique atsimins.

Christiano Monique amžius nė kiek nenustebino. Mergina iš ties atrodė jaunai, nors visgi jis būtų jai davęs kiek daugiau nei septyniolika. Nors tarp jų buvo gan didelis metų skirtumas ir Monique apskritai dar net neturėjo teisės sėdėti bare su taure rankoje, jam tai neberūpėjo. Vaikinas šyptelėjo Monique, kuomet ji pakėlė gėrimą pakartodama tostą.
Vampyras dar kartą mostelėjo ranka barmenui, kad šis atneštų dar vieną stiklinę viskio. Christianui įprasta buvo vienatvę skandinti alkoholio taurėje, tad pasipiktinęs ar susirūpinęs barmeno veidas jo nepaveikė. 

-Ir kokia gi tavo priežastis šį vakarą praleisti bare?-paklausė, nors kuo toliau, tuo labiau jautė kaip pinasi liežuvis, o kūną ima mušti karštis. Jis perbraukė ranka per sau plaukus.

- Panaši kaip ir tavo. Tik skirtumas, kad aš neprieštarauju ir tai švenčiu,- ji šypteli ir išgeria kas liko jos stiklinėje iki dugno. Monique pradėjo pirštu brėžti pirštu per stiklinės viršų. Žinoma, niekas nemėgo vienatvės, tačiau ji pati privertė visus ją mylinčius nusisukti ir vienas iš jos minusų buvo, kad ji niekada nepripažįsta jeigu ji suklydo,- o kodėl vienatvė kamuoja tave? Tu išvaizdus, gal kiek nuobodus, tačiau daug žmonių tokie, tad tikrai turėtum turėt draugų ar merginą.- kadangi gėriai atrišo merginai liežuvį ir ji praėjo švaistytis savo pamąstymais,- gal tu per liūdnas, kad kažkas norėtų su tavim prasidėt. Galiu padėt pralinksmėt. Tai neturėtų būt sunku, niekas nėra toks surūgęs, kad aš nesugebėčiau pralinksmin.t

Vienatvė Christianą sekiojo lyg šešėlis ne dėl jo rimtumo, nes niekas net negalėtų atspėti kokių nuotykių jis turėjo, kol gyveno Atlantoje. Mylėti jis tikrai mokėjo, tačiau, matyt, prisirišdavo ne prie tų žmonių, tad jo jausmai dažniausiai būdavo tik vienpusiai. Išvis vaikinui sunkiai sekėsi suderinti savo jausmus su protu, todėl vienatvė jam pasidarė nebesvetimas dalykas.
Monique pasiūlius Christianą pralinksmint, jis nežymiai palinksėjo galva. Seniai jau reikėjo prasiblaškyti, o linksmybės su tokia simpatiška panele tik į naudą, nors kažin kiek jų links atmintyje sekančią dieną...
-Iššūkis priimtas,-tarė ne ypač rangiai pagriebdamas viskio taurę, kurios ryte jau tikrai nebeprisimins. Iki pusės nugėrus savo gėrimą, jam kažkaip užėjo noras pašokti, nes pasikeitė baro fono muzika, tačiau dar sugebėjo susilaikyti.