Tiltelis

Viktorija lėtais žingsniais kulkšniavo tiltelio link, pasiekusi jo vidury, mergina sustojo ir atsirėmė alkūnėmis į turėklą, pakėlusi galvą žvilgtelėjo į upelį tenkanti po juo. Viena ranka pasitvarkė savo šortukus nuleisdama juos žemiau, nes nuo to atsirėmimo jie šiek tiek pakilo. Užmerkusi akis ji mėgavosi grynu oru.

Tikriausiai kiekvienas žmogus, nors truputelį pažįstantis patį Derek, žinojo, jog jau vaikystėje šis mieliau pasirinkdavo vėjo ošimą, paukščių čiulbesį bei tylų vandens čiurlenimą, o ne tingių žmonių skleidžiamą šurmulį. Paprastomis dienomis vilkas traukdavo link miško, čia beveik visuomet tvyrojo ramybė, o žmonės, įskaitant ir pačius paprasčiausius medkirčius, dažnai prisibijodavo žengti gilyn, juk būtent apie tą mišką, šalia kurio stovėjo senieji Hale namai, sklandė įvairios kalbos bei gandai. Deja, šį kartą jam taip nepasisekė. Vos prabudus ir išgirdus miške slandančias žmonių kalbas, visi Derek planai sužlugo, liko tik du variantai: likti namuose stebint įvairius serialus ir laidas, ar galiausiai prisiruošti ir patraukti link miesto su viltimi, jog jame nebus daugybės žmonių. Žinoma, Hale pasirinkimas buvo pakankamai akivaizdus ir jau po kelių minučių, šiaip ne taip apsirengęs pirmais po ranka pasitaikiusiais drabužiais, vaikinas patraukė link mieste įsikūrusio parko. Neplanavo čiu užsibūti ilgiau nei, tarkim, penkiolika minučių, tačiau prieš akis iškilusi liekna fizionomija sujaukė bene visas mintis.-Ir ką aš čia matau..-Kreivai nusišypsojęs Derek atidžiai nužvelgė ant tilto sustojusią merginą bei ranka pasirėmė į vieną iš šio turėklų.

Išgirdusi vyrišką balsą mergina nusišypsojo ir lėtai atsimerkė, šita balsą ji atpažintu belekur. Atsitraukusi nuo turėklo mergina atsisuko į vyrą, kuris nutraukė merginos mintis ramybėje. Viktorija sunėrė rankas ant krūtinės ir liemeniu atsirėmė į tilto turėklą. - pasakyčiau lygiai tą pati, bet kam man gaišti laiką. - mergina išsišiepė. Jau senai Dereko nematė ir nesitikėjo, kad ji kada nors besutiks. Ji nužiūrėjo vyrą nuo galvos iki kojų ir prikando apatinę lūpą. Mergina visados žinojo, kad šis vyras jai simpatizavo, tačiau jis niekados to nepripažindavo, bet Viktorijai to nereikėjo, jai užteko to ką ji matė žiūrėdama į jį. - ką veiki čia vienas? - iškėlė galvą.

Švelnus moteriškas balsas, netrukus sudarkęs ramia parko tylą, be abejonės, privertė patį Dereką kreivai nusišypsoti. Pažinojo Viktoriją jau pakankamai daug laiko, stebėjo, kaip ši subrendo ir iš tiesų tapo žavia, akį patraukiančia moterimi.. Gaila, tačiau net žvelgdamas į šią, Hale nebuvo tikras dėl savo jausmų. Žinojo, kad kažkas buvo, tačiau tas kažkas vis dar kėlė rimtų abejonių, kad ir dabar, žvelgdamas į šą smulkią figūrą bei besišypsantį veidą, vaikinas juto savotišką potraukį, nors ir nebuvo įsitikinęs - tai dėl jos išvaizdos, ar tai tiesiog kiek rimtesnė simpatija.-Na, dabar jau ne vienas..-Kiek pašaipiai vyptelėjęs vaikinas atitraukė žvilgsnį nuo merginos ir pažvelgė į vandenį. Neketino atsakyti klausimo, galbūt dėl to, kad pats nežinojo atsakymo, o gal dėl to, kad tai turėjo išlikti savotiška paslaptimi. Nežinia.

- Ne, dabar tikrai ne vienas. - su gundančia šypsena nužvelgė Dereką. Daug kas galėjo šia merginą laikyti keista dėl jos bendravimo būdo ar elgesio, tačiau tai buvo tiesiog jos stilius, jai patikdavo būti nesuprastai, kai niekas nesupranta ką ji galvoja ar ką sugalvojo iškrėsti, tai ją darė paslaptinga. Lėtai priartėjo prie Dereko ir kriptelėjo galvą į šoną. - ką galvoji? - kilstelėjo antakį. Turbūt ne šiaip sau vaikinas atitraukė akis nuo Viktorijos, jai niežtėjo sužinoti kokia buvo viso to priežastis. Atsargiai uždėjo jam ranką ant peties, taip draugiškai.

Kartais pats Derek susimąstydavo, kas jį traukė būti su šia mergina, kas liepė jam su ja pradėti bendrauti? Bet ,atrodo, kelio atgal nebebuvo. Dabar jis buvo kažkokioje jausmų kryžkelėje, visiškai nežinojo, kurį kelią pasirinkti. Gal pasakyti merginai ką jaučia, gal išvis ją pamiršti? Ką jis tvirtai žinojo, tai buvo, jog nieko gero iš kiekvieno dalyko neišeis. Jeigu šis jai prisipažins, ir kažkas tarp jų užsimegs, jis liks tik su ja, kadangi visi jo draugai, arba net ir ta pati gauja, visi nusisuks, tuo labiau sakys, kad tai beprotybė, nors ir pats Hale tą žinos. O jeigu šis nusisuks, neigs viską ir pabėgs kuo toliau nuo čia, pačiam bus blogiau, ir žinos pats, kad neišmes iš galvos jos, tad šis nusprendęs, kad tiesiog tylės. Tylės, nieko neužsimins. Geriau būti tyliu, negu tokiu, kuris lieka su draugais, bet viduje vienas arba su mergina, bet vienišas kitu atžvilgiu. Daug buvo visokių teorijų, hipotezių, bet Derek negalėjo vienos išsirinkti.- Aš tiesiog negaliu rasti tinkamo atsakymo į tavo klausimą, kodėl aš vienas. Turbūt, norėjau to pats.- pasakęs jis kiek šyptelėjo ir tada vėl atsisuko į Victorią.

Viktorija matė, jog kažkas šiam vaikinui nedavė ramybės, tačiau niekaip negalėjo atspėti kas. Žinoma, būtų daug paprasčiau jeigu jis tiesiog pats pasakys kas jam graužia sąžinę, gal ši mergina jam ir padėtų, juk jų santykiai buvo visai geri, kartais Viktorija pagalvodavo, kad gal net per geri. Išgirdusi jo pasiteisinimą mergina primerkė akis ir pasilenkė prie jo. - žinai.. Tu man gali pasakyti kas blogai. Ir šiuos žodžius tikrai sakau iš širdies. - švelniai uždėjo savo ranka ant jo. Netgi ši jaguare turi širdį. Nusijuokė, kai jis atsisuko į ją. - nagi, Derekai, nebūk bailys, pasakyk tetai Viktorijai kas blogai. - išsišiepė.

Dar tomis dienomis, kai Derek gyvenimas klostėsi tiesiog puikiai, su savomis problemomis šis kovodavo vienas, nemėgo bereikšmio dėmesio. Tais retais atvejais, kai spindinčios akys apsitraukdavo savotišku rūku, o platūs pečiai nusvirdavo, jis siekdavo likti visiškai vienas, lyg ta jauki, raminanti vienatvė būtų galėjusi išmesti visas žiaurias mintis iš šio galvos.. Ir dažniausiai tai padėdavo, po kelių valandų praleistų tamsoje, šis visiškai pasikeisdavo, rimtą veidą nušviesdavo kreivas šypsnis, o šio akys vėl suspindėdavo taip, lyg viskas būtų gerai, o šio gyvenime neegzistuotų nė menkiausios problemos.. Galbūt kiek keista, tačiau tai nepasikeitė net ir prabėgus daugybei metų, kad ir šiandien, palikęs namus vaikinas tikėjosi pabūti vienas, atsigauti, nors galbūt netoliese stovinti Viktorija būtų galėjusi pakelti šio nuotaiką dvigubai greičiau.-Nagi, Viktorija..-Galiausiai rusvas vaikino lūpas paliko skambus juokas ir šis nesusilaikęs papurtė galvą.-Galbūt geriau einam kur nors, kur būtų galima ne tik pastovėti?-Kilstelėjęs antakius šis dar kartą nužvelgė netoliese raibuliuojantį vandenį, o tuomet dar kartą šyptelėjęs pakėlė akis į merginą.

Mergina išsišiepė. Viktorija turėdavo mažai draugų, galima sakyti, jog beveik iš vis jų neturėjo. Tad jos ir Dereko santykiai jai buvo itin svarbūs, ji norėjo žinoti kas šiam vyrui graužia sąžinę, neleidžia, net ramiai pabūti ant tiltelio. Nors jeigu Derekas ir nepasakytų merginai priežasties, labai pykti ji tikrai negali, pati nėra iš tų, kuri imtu visiems pasakot savo bėdas. Nors tokia Viktorija buvo ne visada, viską pakeitė tas prakeiktas alphos įkandimas prieš dešimt metų, mergina porą metų buvo užrakinta, vienui viena, neturėjo su kuo, net pasikalbėti. Gulėti ant šaltos betoninės žemės tris metus. Dabar mergina supranta, jog jos tėvas tiesiog stengėsi apsaugoti kitus ir ją pačia, tačiau tai nekeičia jos požiūrio į gyvenimą ir bendravimą su kitais. - nagi, Derekai.. - sukikena. Ranka nuslydo jo nugarą ir kilstelėjo antakį. - na jeigu nenori, nesakyk. - linktelėjo. - o turi pasiūlymų kur nueiti? - pakreipė galvą.

Dabar, kiek liūdnomis akimis stebėdamas Viktoriją, Derek negalėjo atsiginti į galvą plūstančių minčių. Pastaruoju metu jo jausmai jai buvo nusilpę, viduje liepsnojo menka kibirkštis, įkyriai primenanti apie tuos laikus, kai vilkolakis tiesiog kraustėsi iš proto dėl tos šypsenos, spindinčių akių ir garsaus juoko, kuris dažnai primindavo gražiausią muziką. Vaikinas visuomet žinojo, kad su jį užklumpančiais jausmais kovoti neverta, geriau viską nutylėti bei palikti paslaptyje, tačiau su Morris viskas buvo kitaip.. Jis kovojo, ignoravo bei vengė, tačiau su kiekviena akimirka tie jausmai didėjo, lyg žiauriausia ugnis plito jo krauju, siela bei mintimis. Žinoma, galbūt dabar jis ir manė, kad viskas išnyko, tačiau šios veide pasirodžiusi šypsena vėl sužadino kažką keisto, neperprantamo.-Na, miestas nemažas.. Manau, tikrai rasime, kad ir kokią paprastą kavinę.-Pats kiek susimėtęs Hale nusijuokė ir papurtė galvą, kreivai nusišypsodamas bei atkišdamas Viktorijai prankę, lyg paragindamas įsikibti.

Mergina minutėlė patylėjo, ji galvojo kur galima būtų nueiti su šiuo vilku, tačiau jo kavinės variantas, visai sužavėjo šia jaguarę. - na, kavinė visai ne bloga mintis. - išsišiepė. Turbūt pirma kartą po šitiek metų mergina nueis, kad ir tokia paprasta vietą, kaip kavine. Dažniausiai jos susitikimai vykdavo miške ar šiaip kokiame užmiestyje, kur kuo mažiau žmonių, kur jos niekur nepastebėtų. Turbūt iki šiol jos tėvas vis dar jos ieško po visą pasauly, tad reikia būti merginai atsargiai. Atkišus Derekui paranke, Viktorijos veide pasirodė meili šypsena, įsikibusi į ją mergina atsuku savo veidelį į jį. - veskite pone. - sukikena.

Beklaidžiodama po Ameriką, Shay užklydo ir į šį miestelį, kadangi nebuvo kažkur pilnai įsikūrusi, tad pakerėta gamtos ir kažkokios mistinės jėgos, mergina nusprendė čia ir likti. Tai jos antrasis vakaras šioje vietovėje, net spėjo susirasti vietelę, kur glėtų pabūti viena ir netrukdoma. Tai tiltelis parke, ant kurio nelabai kas ir lipa, mat pastovėti tinginisi, o ir turėklai ne iš tvirčiausių, kad galėtumei užsilipus pailsėti. Taigi palaukusi, kol sutems, Sophia besidairydama atėjo į parką, ir pati sau šyptelėjusi nukeliavo link tuščio, nelabai įmatomo tiltelio. Jau stovėdama ant tiltelio kiek atsargiai pasirėmė į turėklą ir nulenkusi galvą žemyn, pažvelgė į vos įmatomą, kiek mėnulio šviesos apšviestą savo atvaizdą. Dabar jos galvytėje sukosi įvairiausios mintys: kaip laikosi jos draugai, močiutė, o svarbiausia, kaip gyvena vaikinukas, kuris ją paslaptingą naktį miškę, išgelbėjo nuo kažkokio gyvio, kuris buvo panašus į didžiulį vilką. Bet ne dėl įvykio ji rūpinosi juo, o dėl to ką jautė jam. Meilę, kuri įsiplieskė taip staiga, kad net išgasdino Sophia, prisidedant prie jos pabėgimo be jokio pranešimo.

Džonotano galva buvo visiškai tuščia, tėvui jokių naujienų neturėjo, o tai jį siutino. Jau važiuojant Čarlzas vaikinui liepė rasti Keite Argente, tačiau vaikino spėjimu, ji liko Meksikoje, kur paskutinį kartą ir matė. Lėtai žingsniais vaikinas ėjo tilteliu, žiūrėjo į medines lenteles. Ji lėtai pakėlė akis norėdamas pasižiūrėti į dangų, tačiau jo žvilgsni patraukė žmogaus siluetas. Tai buvo mergina. Džonotanui padėjus dar viena žingsni paleido krepšą ant žemės ir sustojo. Jis jautėsi, lyg jo kūnas būtų suvaržytas ir negalėtų pajudėti. Vaikino širdis pradėjo daužytis it patrakusi, kūną išpylė karštas prakaitas, o mintyse bėgo prisiminimai apie jo mylimąją, kuri paliko vaikiną be jokio paaiškinimo. Džonotanas lėtai prarijo seilių gumulą, kuris buvo įstrigęs gerklėje. - Sofija..? - ne drąsiu balsu paklausė. Jo akys buvo įsmeigtos į šviesiaplaukę merginą. Lėtai suspaudė kumščius, jam rodėsi, jog jis sapnuoja, jog jam tik vaidenasi, jog tai tiesiog baisus košmaras, kuris jį lanko kas nakt.

Kiek užsigalvojusi apie savo keistą, pilną nutikimų gyvenimą, Sophia net neišgirdo, kaip kažkas prie jos priartėjo, turbūt ir nenorėjo girdėti, mat visada manė, kad jei nekreips dėmesio į praeivius, jie nenuspręs prie jos prisidėti, jos užkalbinti ir kapstytis po jos gyvenimą, kai ji pati nesugeba susitaikyti su praeities šešėliais, kurie jos nepalieka net miego metu. Tačiau išgirdusi savo vardą, S. sustingo. Ji net ir prikelta vidurį nakties atpažintu tą balsą. Giliau kvėptelėjusi ir prisivertusi pažvelgti į žmogelį šalia, ji pasisuko ir kiek kilstelėjusi galvą viršun, ji pažvelgė į vos įžvelgiančias, pilnas nuostabos, ir vis dar tokias kerinčias vyruko akis. Visas kūnas nutirpo, net silpna pasidarė, atrodė, kad praeitis ne tik jai neleidžia užmigti naktimis, bet ir seka iš paskos. - Jonathan?- kiek drebančiu balsu tarstelėjo, nors ir žinojo atsakymą į šį klausimą. Kiek kilstelėjusi drebančią ranką, keliais pirštais atsargiai prisilietė prie vyruko skruosto, tikėdamasi, kad jis tikras ir neišnyks kaip dūmas.

Merginai prisilietus prie jo skruosto, jis užsimerkė ir apšalo. Jausmas buvo tartum per visą kūną perbėgo šimtai šiurpuliukų. Džonotanas švelniai ranka palietė jos gležna ranką, kuri dar lietė jo skruostą. Jis žvelgė į merginos spindinčias akis ir niekaip negalėjo patikėti, jog tai ta pati Sofija, stovi priešais jį. Vaikinas lėtai pakėlė ranką ir švelniai pirštais perbraukė per jos skruostą ir kaklą. Šiek tiek labiau apčiuopė jos pečius ir ranką. Turbūt, net aklas atpažintu, jog tai tikrai ji. Vaikinas pora sykiu greitai įkvėpė oro, kuris buvo susimaišęs su Sofijos kvepalais. Lėtai kaktomis prisiglaudė ir užsimerkė, kramtė apatinę lūpą. Turbūt senai jis nesijautė toks palūžęs, silpnas. Jis norėjo jai kažką pasakyti, kažko paklausti, tačiau nežinojo, kaip sudelioti visus tuos sakinius į vietas, viskas maišėsi, buvo sunku blaiviai mąstyti.

Vyrukui prisilietus prie jos skruosto ir kaklą, Sophia užsimerkė šypteldama iš malonumo ir to, kad po tiek laiko susitiko. Tiesa ji nesitikėjo jo pamatyti, bet tai buvo neapsakomai gera, ir nors ji pabėgo, jos jausmai niekur nedingo, ir net paslapčiomis ji vylėsi jį sutiksianti, bet baimė ją vis stabdydavo nuo tokių minčių, kas bus jei jį praras? gi ji pasirinko dingti iš jo gyvenimo, tam, kad jo neprarasti ir nekentėti, o štai dabar viskas veltui, užteko vos kelių sekundžių, ir ji pasidavusi stovi priešais vyruką, susiglaudusi su juo kaktomis, ir gerinti į save jo kvepalų aromatą. Atsargiai uždėjusi delnus ant jos kaklo, nuslydo delnais jam už kaklo, ir stipriai prisiglaudusi prie tvirto vyruko kūno, stipriai jį apsikabino, paslėpdama veidą Jonathon krutinėje. Skruostais pradėjo byrėti ašaros, kurios kuo toliau, tuo labiau šlapino vaikino maikutę. Ji pasidavė ir dabar tenorėjo būti jo glėbyje, kuris buvo toks malonus, lyg saugus prieglobstis. Senai ji taip jautėsi,- aš tavęs taip pasiilgau,- kiek užkimusiu balsu sušnabždėjo Soph.

Jos prisiglaudimas tik dar labiau sužadino jausmus, kuriuos jis tiek metų stengėsi užgožti kažkur viduje. Jis prispaudė ją šalia savęs stipriau atremdamas savo smakrą jai į kaktą. - aš tavęs taip.. - tyliai pasakė ir ranka švelniai nuslydo jos nugara, pasiekus liemenį truputi spustelėjo arčiau savęs. Jis nepamena kada paskutini kartą jautėsi toks "gyvas", visi tie metai buvo lyg kančia kokia, pyktis, įniršis.. tai tiesiog būdavo nebevaldoma. Visa tai išliedavo medžioklėje, žudydamas tuo, kurie nužudė jo motiną. Tačiau dabar.. dabar rodėsi viskas kitaip, lyg viskas savose vietose ir nieko nebetrūksta. - kur tu buvai visus tuos metus? Kodėl išvykai? - pagaliau sugebėjo sudėlioti visus žodžius ir vietą ir paklausti tuos du klausimus, kurie jį labiausiai kankino.

Jam ją stipriau prisiglaudus, Sophia pasijuto daug geriau, lyg visa audra, ir skausmas būtu nuslopęs, ji buvo laiminga. Laiminga pagaliau susitikusi su šiuo žmogučiu, kuris vienintelis ją priversdavo užsimiršti apie praeitį, padėjo jai bent kiek laiko geriau gyventi su mintimi apie tėvų mirtį, net išklausydavo arba kartu patylėdavo, o bemiegės naktys buvo pats geriausias praleistas laikas. Tačiau išgirdusi jo klausimą, kur ji buvo ir kodėl išvyko, merginą vėl apėmė liūdesys ir kaltė. Ji nenorėjo kalbėti apie savo išvykimą, visgi jautėsi kalta ir kaip išdavikė, kad jį paliko, net nepranešusi, kai šis jai padėjo tiek daug. Jis nusipelnė bent jos įspėjimo, kad išvažiuoja, ir ne kokio raštelio ar telefoninio pokalbio. Kiek atsitraukusi, kad matytu jo akis, Shay giliau įkvėpė ir nusivaliusi ašaras nudelbė akis žemyn,- buvau visur, tiesiog bėgau nuo praeities ir skausmo, nenorėjau prie tavęs per daug prisirišti ir netekti, kaip paliko visi, kuriuos mylėjau,- kiek prikandusi apatinę lūpą dusliai atsakė, nenorėdama slėpti tiesos, gi anksčiau ar vėliau yla išlįs iš maišo,- aš per daug bijau prisileisti žmones, atleisk man,- stipriai užsimerkusi pridūrė, vis dar nenorėdama pakelti akių į vyruką ir pamatyti nusivylimą, pykti ar dar kokias neigiamas emocijas jo veide ir akyse. To jai būtu per daug.

Vaikinas švelniai delnais pakėlė jos veidelį ir nusišypsojo. - aš būčiau supratęs.. būčiau su tavimi vykęs, bet kur. - tyliai sukikeno. Jis vis dar negalėjo patikėti, jog jo gyvenimo meilė stovi čia pat, priešas jį, jaučia jo prisilietimus ir girdi jo žodžius. Džonotano skruostu nuriedėjo viena ašarą, tai tik įrodė kokia jam laimė būti šalia Sofijos, vėl. Po tiek laiko jis tikrai nesitikėjo surasti ją vėl, o ypač šiame mieste. Švelniais paėmęs jos ranką priglaudė prie savo krūtinės. Širdis daužėsi siaubingai greitai, vaikinui net buvo sunku kvėpuoti. - tik dėl tavęs ji daužosi.. - šyptelėjęs dar kartą pirštais perbraukia per jos skruostą, kuris buvo truputi pabalęs. Jos oda buvo švelni ir lygi, tokia graži. O akys lyg švytėjo melsva spalva. Džonotanas švelniai lūpomis prisilietė prie jos viršugalvio pabučiuodamas ir lėtai atsitraukė. Jo kūnas jautėsi toks lengvas, silpnas.. Atrodė, kad kojos nebelaikys. Tai buvo ji, kuri sukėlė šiuos visus jausmus. Dabar liko svarbiausias klausimas: ar ji liks su juo? Jeigu ne.. Džonotano širdis plyš iš naujo.. Tik turbūt šį kartą dar skaudžiau. Vėl porą mėnesių kankins nemiga ir prastas apetitas. Bet dabar jis šio klausimo neklaus, dabar jis tiesiog nori jaustis mylimas, bent trumpam..

Jonathan pakėlus jos veidą, Sophia prisvertusi pakėlė akis, pažvelgdama į vyruko akeles. O tie žodžiai, buvo lyg graži muzika jos ausims. Ji žinojo, kad jis toks geras ir tikrai su ja būtu keliavęs kartu, o ką kalbėti apie jos vienos paleidimą, gal dėl to ji ir dingo be žinios.- o kas būtu jei tau kažkas būtu nutikę?- kiek baikščiai paklaususi kilstelėjo antakiuką ,- juk žinai, kad dar vienos netekties neišgyvenčiau,- atsidususi kiek suraukė nosytę. Jis puikiai žinojo, kaip ji išgyveno tėvų mirtį, tad tegu net nebando pasekti jų keliu, nes ši panelytė jį prikeltu ir pati nudėtu, už tai, kad ją paliko. Jam paėmus jos ranką ir pridėjus prie savo krutinės, mergina pažvelgė į savo ranką ir mielai šyptelėjo besiklausydama jo žodžių,- vadinasi ne tavo vieno,- sukikenusi plačiai nusišypsojo pajusdama jo bučinuką ant savo viršugalvio, bei nusivalydama ašaras nuo skruostų ir pažvelgdama į vyruko akis. Ji nebegalvojo apie ateitį, suprato, kad nesugebės nuo jo daugiau atsitraukti, taigi nebuvo ir reikalo stengtis tai daryti.- ar būtu labai blogai, jei paprašyčiau kur nors nueiti ir na pasikalbėti, bei atsigriebti?- nekaltai nusišypsojusi suklapsėjo blaktienomis brūkšteldama keliais pirštais per vyruko skruostą.

- Manau būčiau sugebėjęs savimi pasirūpinti. - išsišiepė. - tavimi juk tą vakarą pasirūpinau.. - prikando lūpą. Turbūt nereikėjo jam tai sakyti.. Tai vieni iš blogesnių merginos prisiminimų. Švelniais spustelėjo juos liemenį. Džonotanas tikisi juk jis nesukėlė jai dar blogesnių prisiminimų. - atleisk.. - nuleidęs galvą atsiduso. Išgirdęs jos pasiūlymą vaikinas išsišiepė. - žinoma galima būtų. - sukikeno. - su tavimi tik tą ir noriu daryti - leisti laiką. - stipriai ją apkabino. Kiekvienas prisilietimas, jos žodis - lėtai klijavo perplėšta vaikino širdį, o kiek vienas jos kūno jutimas ir kvapas - varė Džonotaną iš proto, kaip ir ankščiau. Nebuvo nei vieno ryto ar vakaro, kai vaikinas nebūtų pagalvojęs apie Sofiją. Apie jos šypseną, juoką, nuostabias mėlynas akis. Jam ji buvo viskas. Dabar Džonotanas aplinkui nieko nebematė, tik ją. Jam netrukdė jokie pro šalį praeinantys žmonės, kažkokios keistos kalbos ar šaltas vėjas. - kur nori nueiti?

Prisiminusi tą vakarą kiek prikando lūpą, tai tikrai nebuvo jos mėgamiausias prisiminimas, - neatsiprašinėk, viskas gerai,- mielai šyptelėjusi mirktelėjo vyrukui, pastebėjusi, jo susipratimą ką pasakė. Jis galėjo jai priminti tuos įvykius, visgi žinojo, ir tiesa, tas įvykis buvo jų pažinties vakaras, tad iš vienos pusės jis buvo įsimintinas ir malonus prisiminti. -puiku tada,- sukikenusi taip pat apsikabino vyruką kiek stipriau spusteldama, ir bandydama stipriai jį patraiškyti, bet žinojo, kad tai jam labiau buvo mielas spustelėjimas, negu skausmingas traiškymas. Beto galimybė jį apsikabinti ir būti jo glėbyje merginą vertė plačiai šypsotis ir nuvyti visas blogas mintis šalin, dabar ji turėjo visą savo pasaulį glėbyje.- ammm... nelabai žinau, kas čia atidaryta tokią, ir kur nebūtu žmonių, tad gal kur esi įsikūręs ir galim keliauti į tavo namus?- nekaltai ir labai žaviai nusišypsojusi gūžtelėjo petukais. Visgi ji nenorėjo dabar matyti kitus žmones, apart šio vyruko, beto, nebūtu linksma būti išvarytiems pačiam pokalbio įkarštį.

Na, Džonotano namai nebuvo pati geriausia idėją kur pasišnekučiuoti, kadangi visur išmėtyti daiktai, vis dar krauna savo garažą, kad galėtų susidėti visus savo ginklus ir įrankius tvarkingai, bet pats šios vietos per geriausiai dar nepažinojo, tad turbūt Sofiją išimtis ten nusivesti. - keliaujam pas mane. - švelniai paėmė jos šilta rankutę ir sunėrė pirštelius. Kita ranka sugriebė savo krepšą ir nukeliavo su ją link savo namų.

nusišypsojusi nuėjo su Jonathan