miškas šalia namo

Breiden lėtu žingsniu ėjo mišku link Heilų namo. Nors dėl pačiai nesuvokiamų priežasčių ji pasiliko Bykon Hilse, bet savo paieškų ji nesustabdė. Kaip ir anksčiau, ji toliau sekė savo aistra ir stengėsi rasti kokių nors duomenų apie didžiausią ir sunkiausią užduotį jos gyvenime - Dykumų Vilkę. Neseniai samdinė sužinojo, kad ši turi šiokį tokį ryšį su Bykon Hilsu - bendrą vaiką su miestelio psichopatu Piteriu Heilu. Ir nors šiam visus prisiminimus ištrynė jo mirusi sesute, Breiden tikėjo, kad kažką susijusio su vilke galima rasti senajame Heilų name. Mergina rankoje spaudama nemenką šaunamąjį ginklą gana atsargiai ėjo link to namo, vis apsidairydama aplinkui, juk šis miestas tikrai nebuvo pats saugiausias šalyje, jo miškai tuo labiau, tad visos atsargumo priemonės buvo suprantamos.

Grįžimas vėl prie Heilų namo turbūt nebuvo pati geriausia mintis, ne kartą Aizekas yra sutikęs medžiotojų, nuo kurių reikėjo tekinom bėgti. Tačiau šį kartą jis sustojo ir dar kartą apsvarstė ar jis tikrai nori ten eiti, deja vaikinas nespėjo apgalvoti savo veiksmų, nes jo dėmesį patraukė tamsaus gymio mergina, kuri iš tikrųjų nebuvo taip toli nuo Aizeko, bet rodėsi, jog ji jo nepastebėjo. Vaikinas labiau įsižiūrėjęs pamatė, jog tai Breiden, mergina, kuri išgelbėjo Aizeko subinę, kai jį vijosi alpha vilkolakiai. Turbūt jis niekad nesugebės jai atsidėkoti už jo.. Turbūt už jo išgelbėta gyvybę. Vaikinas pasinaudojo progą, kol ji jo nematė ir nusprendė ją žaismingai išgąsdinti. Aizekas švelniai suėmė merginai už nugaros. - būū. - greitai atitraukė rankas išsišiepdamas.

Pajutusi rankas ant savo nugaros mergina sekundei išsigando, bet tada jos blaivus protas jai pasakė, kad jei kas nors bandytų ją nužudyti, elgtųsi visiškai kitaip. Tad ji instinktyviai neatsukdama savo ginklo į vilkolakį pasisuko visu kūnu į jį ir kiek nustebo išvydusi Aizeką. Kad Heilai apimti sentimentalių minčių vis pasivaidena čia mergina nesistebėjo, bet šio penkių minučių vilkolakio buvimas čia kiek nustebino samdinę. Ji kelis kartus giliai įkvėpusi, kad nuslopintų tą išgąsti, kuris neseniai buvo užvaldęs jos kūną, prabilo:
-Ką čia veiki, Aizekai?
Mergina atlenkė gaiduką, paversdama ginklą savo rankose mažiau pavojingu ir nuleido jį prie savo kojų. Greitai apsižiūrėjusi aplinkui ir nepamačiusi daugiau jokios gyvos dvasios aplinkui ji atsuko savo rudas akis į vaikiną.

Vaikinas dar labiau išsišiepė. - na aš kaip visada, tiesiog mėgaujuosi aplinka. Bet turbūt įdomiau yra tai, ką tu veiki? - kilstelėjo antakį. - vėl kažkas pasamdė? - apsižvalgė aplinkui. Na Heilų namas tikrai nebuvo tokia vieta, kurioje galima buvo prisirinkti kažkokios informacijos, na nebent tame Peterio kompiuterija, kuris buvo paslėptas kažkur name, tarp laiptų. Aizekas mestelėjo žvilgsnį į Breiden ginklą, turbūt jam šiandien pasisekė, jog šis ginklas nebuvo atremtas į vaikino pilvą ar blogiausiu atveju galvą. - tu visados taip akivaizdžiai nešiojiesi ta daiktą? - pirštu parodė į pistoletą, pats primerkė akis. Šiek tiek vaikinas išsigando, gal merginai būtų šovė į galvą šauti, net nepažiūrėjus kas už jos sliūkina, Aizekui būtų tikrai ne pyragai.

-Dirbu,- pasakė Breiden gana atsainiai, bet ji nelabai norėjo plėstis. Ir staiga ji susivokė, kad galbūt iš Aizeko galima būtų sulaukti naudingos pagalbos. - Derekas yra man minėjęs Piterio kompiuterį, kur jis laiko visą informaciją apie antgamtiškas būtybės, galbūt žinai, kur jis ją slepia?
Aišku, ji galėjo tiesiog paprašyti Dereko pagalbos, bet ji stengėsi jo nevelti į visą šį faršą. Mergina manė, kad jis yra užsiėmęs su nauja keistenybe aplankiusią Bykon Hilsą, keistom neantgamtiškom antgamtinėm būtybėm, tad samdinė nutarė, kad apsieis ir be jo pagalbos. Aizekui užsiminus apie pistoletą ji pažiūrėjo į šaunamąjį ginklą savo rankose ir pavarčiusi jį savo pirštuose Breiden atsakė:
-Juk supranti, kad esant reikalui man neišdygsta ilgi aštrūs nagai, o aš noriu išgyventi šiame miestelyje.
Bykon Hilsas paal nelaimingų atsitikimų skaičių tikriausiai buvo pirmas šioje valstijoje, ir dėl šio fakto Breiden be ginklo jausdavosi lyg nuoga, per daug pažeidžiama.

Vaikinas suklapsėjo akimis. - ne. nežinau. - papurtė galvą. Gerai, kad Breiden ne vilkolakė, kituo atveju iš karto būtų pajutusi Aizeko padažnėjusi pulsą. Nelabai jis norėjo merginai meluoti, tačiau jeigu Peteris sužinotu, kad Aizekas pasakė kur jo slaptoji informacija, turbūt gyvos galvos nebūtų išnešęs. - teks tau Dereko paklausti. - kilstelėjo pečius. Prisidengęs ranka burną atsikosėjo, tai tikrai turėjo išduoti vaikino melą. Mestelėjo žvilgsnį vėl į jos ginklą. - na abejoju ar ginklas gali tau kažkuo labai padėti. - vien ginklu tikrai sunku apsisaugoti nuo vilkolakių ir kitų antgamtinių būtybių, nors žinant Breiden, turbūt prisidėjo sidabrinių kulkų pilna kišenę. - nors nesiginčysiu, vis dėl to išgelbėjai mano gyvybę. - palinksėjęs nusišypso.

Pastebėjusi ženklus apie vaikino melą Breiden žengtelėjo mažą žingsnelį link vaikino. Pakėlusi savo tamsias akis į jo, ji kiek primerkė savąsias ir pasakė:
-Tu meluoji. Iš viso, kodėl tu meluoji? Kur Piteris laiko kompiuterį?
Išgirdusi abejonę dėl ginklo samdinė kiek nusijuokė ir pakėlė jį aukščiau, apžiūrėdama jo šviesaus metalo korpusą. - Kulkos mirkytos kurpelėje,- vėl pasukusi akis ji kiek nusišypsojo Aizekui ir kilstelėjusi antakius paklausė,- Nori išbandyti?
Švelniai priglaudusi neužtaisyto ginklo vamzdį vaikinui į pilvą ji toliau žiūrėjo į jį nenuleisdama savo šypsenos, kurioje galima buvo rasti netgi kiek pašaipos, bet tikrai ne piktybiškos. Ji Aizeko nepašautų, jis buvo vienas iš to nedaugelio žmonių, kurie patiko Breiden.

- Aš nemeluoju. - nusišypso. - tu teisi kodėl aš meluoju, tiksliau kodėl turėčiau meluoti. - greitai sumalė viską ir atsiduso. - jis name. Tarp laiptų. - linkteli galva. - kam tau jis? - vaikinas suvokė, jog jeigu Peteris sužinos, kad išpliurpė, gaus tikrai malkų ir nemažų. Breiden priglaudus ginklą prie vaikino pilvo, jis kilstelėjo antakį. - manau kad praleisiu. - gyliai įkvėpęs oro linkteli. Na tikrai jis dabar nenori jausti graužimo savo kūne. - ir aš abejoju ar išdrįstum į manę šauti. - linksmai kilsteli lūpų kampučius palenkdamas galvą ir dar kartą žvilgtelėdamas į jos atremta ginklą.

Aizekui pagaliau pasakius, kur yra kompiuteris, Breiden nusišypsojo savimi pasitikinčią šypseną. Kaip ir manė, tiesą išmušti iš šio vilko nebuvo labai sunku. -Dykumų vilkė, kuri pasirodo yra buvusi Piterio sugulovė ir jo dukros motina,- trumpai paaiškino viską. Vilkui pradėjus abejoti, ar Breiden išdrįstų jį pašauti, samdinės veidą papuošė "o, vaikyti" šypsena ir ji nuspaudė gaiduką. - Juk žinai, kad aš dirbau samdine, kuri už pinigus galėtų padaryti bet ką? Manau su šiokia tokia sąžinės graužatimi susidoročiau,- kelias akimirkas dar palaikius ginklą prie jo, galiausiai mergina jį nuleido vėl nuspaudus gaiduką. - Tik gal ne šiandien. Ypač jei padėsi man rasti tą kompiuterį.

Na, Aizekas tikrai nebuvo labai geras melagis, kartais jauduliui apėmus visą kūną, sunku buvo susitelkti į ne tik savo kūno kalbą, bet ir savo žodžius. - o jų dukra Malia? - kilstelėjo antakį. Kažką tokio jis jau yra girdėjęs, bet tik nepamena kur. Vaikino ausis pasiekė nuspausdo gaiduko garsas, jis gyliai įkvėpė oro. - na, tada turėtum mane nušauti. - rimtai linktelėjo su šypsena veide. Jis abejojo ar Breiden galėtų iškeisti jų draugystę į pinigus. Nuleidus ginklą Aizekas išsišiepė "taip ir galvojau" - pasakė sau mintyse. - juk aš tau pasakiau kur jis, manau padėjau pakankamai. - Aizekas nelabai norėjo raustis po tuo namu, jeigu tas beprotis netikėtai grįžtu abiejų galvas į šalis išnešiotų.

Aizekui prakalbus apie Malia, Breiden linksėjo galva. Jai labai nedaug teko bendrauti su ta mergina, tiesiog nelabai susidurdavo jų keliai, bet ji žinojo, kad iš jos pagalbos maža, mat visą gyvenimą ji laikė save visiškai kitos šeimos dalimi. - Taip, ta pati,- na, Aizekas tai girdėti galėjau tikrai daug kur, mat vienu metu, ypač pasklidus 'Aukotojo' sąrašams tai buvo top naujiena. Girdėdama tokį nemažą Aizeko nenorą tikriausiai iš viso eiti į tą namą, Brei greitai pasisuko į vilką. -Kodėl tu ten taip nenori eiti? Ar tu bijai Piterio? - galbūt samdinė šiuo klausimu ir buvo kiek kvailoka, bet ji nelabai bijojo Piterio. Pabuvojus alfų gaujos nelaisvėje senas eks alfa, dabar net omega, ne toks ir baisus atrodė.

- Pasirodo mano gyvenimas nėra toks žiaurus, kaip jos. - timptelėjo lūpą. - nieko nėra baisiau, kaip būti Petrio dukra. - rimtai linktelėjo. Aizeko vaikystę praleista šaldiklyje išblėso priešais Malios tikrąsias gimines. Išgirdęs Breiden klausimąm vaikas išsižiojo, lyg ir norėjo kažką sakyti, lyg ir nelabai. Apsilaižė viršutinę lūpą ir trumpam žvilgsnį nudelbė į žemę. - na supranti.. - pakėlė akis į Breiden prikąsdama lūpą. - yra taip. - išsitiesė pilnai. Sudėjo abu delnus kartu ir truputi traukė nuo vieno kito, kol atstumas buvo apie kokius šešis centimetrus. - štai čia maždaug kiek Peteris mane mėgsta. - greitai atitraukė delnus kur vos atstumas nesiekė dviejų metrų. - o štai ant kiek jis nori mane nužudyti. - nuleido rankas. Gaila vaikinas neturėjo ilgesnių rankų, tie vienas su puse metro tikrai neapibūdino Peterio neapykantos Aizekui. Gal tai ir nebebuvo pats geriausias pavyzdys, bet ekspromtu taip staigiai nieko nesugalvojo.