Staliukai lauke

...

Įėjęs vaikinas pasuko staliukų link, kurie buvo išdėstyti lauke, paeiliui. Sustojęs prie stalo vaikinas padėjo savo krepšą ant žemės ir prisėdo. Visą dieną nešioti dvidešimt kilogramų ant kupros, tikrai ne malonumas, o dar visa kelionė nuo Čalulos iki pat Bykon Hilzo.. Džonotanas trumpam atrėmė galvą rankas, jis jautėsi mieguistas ir šiek tiek pavargęs. Priėjus padavei prie jo staliuko tamsiaplaukis paprašė stiprios kavos, akims atmerkti. Nusimato dar naktis po mišką, o vaikinas vos ne griūna ant stalo. Ilgai jam laukti nereikėjo, kava akimirksniu buvo paruošta ir atnešta prie staliuko. Įsimetęs pora šaukštų cukraus, lėtai maišė puodelyje esančia kavą, kad padėtų cukrui greičiau ištirpti. Pasukęs galvą stebėjo aplinka, žmonių buvo labai mažai, vėjas buvo truputi pakilęs, tačiau tai netrukdė vaikinui prisėsti būtent prie lauke esančio staliuko.

Kadangi visą dieną buvo siaubingai užsiėmusi mat prisikaupe visokių neatidėliotinų reikalų mergina nerado ne vienos laisvos minutės pavalgymui tad dabar jautėsi alkana tarsi vilkas.O kadangi buvo velus vakaras kaip žinia daugelis kavinių jau buvo uzsidariusios o ir iki namų dar buvo likę nemažai kelio.Visą dieną praleidusi ant kojų mergina jautėsi ne tik alkana bet ir pavargusi o tas puikiai atsispindėjo jos dabartinėje nuotaikoje.Pagaliau suradusi nors vieną vis dar veikiančią kavinę mergina įsmuko į vidų ir nusipirkusi  bandelę bei kavos nusprendė toliau žygiuoti namo mat naktis tikrai nebuvo pats geriausias metas ilgiems pasivaikščiojimams.Tad šitaip skubindamasi mergina ne nepastebėjo vienišo vaikino sėdinčio prie staliuko nei šalia jo esančio jo krepšio už kurio aišku ir užkliuvo. Tad ne tik kad susimuse koją į tą krepšį bet ir asfaltą pavaišino kava
-Prisirenka čia visokių-bambejo susiemusi už skraidančios kojos ir mestelejo kiek suraukta žvilgsnį į vaikiną

Vaikino žvilgsnis buvo nukreiptas į aplinką, bet jo dėmesį patraukė nepažįstamos šviesiaplaukės bambėjimas, greitai atsisukęs šiek tiek suraukė veidą, na nejaugi šitame mieste visi tokie bambeklei, pagalvojo vaikinas. Pasirodo bambėjimui buvo priežastis ir tai buvo šio vaikino kaltė, Džonotanas greitai pakilo nuo savo sėdimos vietos ir priėjo arčiau merginos. - aam.. - jis net nežinojo nuo ko pradėti. - atleisk, čia mano kaltė. - prikandęs apatinę lūpą metė žvilgsnį į išpiltą kavą. Gyliai įkvėpęs oro atsiduso. Grįžęs žvilgsniu prie merginos pasižiūrėjo jai į akis. - viskas gerai? - kilstelėjęs antakį pagriebė savo krepšą, kuriame buvo jo visa įrangą. Jam žūtbūt reikėjo patikrinti ar jo įrangą sveika, bet pirmiau reikėjo įsitikinti, jog šviesiaplaukė neužsigavo. - niekur neužsigavai? - šiek tiek suraukęs antakius pažvelgė į merginą. - aš tau atpirksiu kavą, kokia pirkaisi? - iš kišenės lėtai traukėsi piniginę.

Dar kiek pabambejusi mergina pagaliau atsitiesė ir kai vaikinas prie jos priėjo kiek piktai paklausė-tu ten ką plytas nesiojies?-pagaliau pakėlusi akis į vaikino veidą iš pradžių ji nuzvelge.Supratusi kad jis visai naujai čia atvykęs kiek susinepatogino mat tokia pažinties pradžia tikrai buvo ne kokia o ir jos bambejimas mažų  mažiausiai buvo it senos bobutes.Šiam paklausus ar ji neuzsigavo atsidusta-na viena melyne daugiau ar mažiau-guzteli-o taip kavą tai tų man tikrai skolingas-pritariamai palinkusi galvele-cia buvo macchiato-parodo pieštuku į asfaltą nuo kurio  garavo visai neseniai jos rankose buvusi kava

Vaikinas stebėjo, kai šviesiaplaukė pagaliau atsitiesė. Išgirdęs jos repliką apie jo krepšą, kilstelėjo lūpų kamputį. - tiesa pasakius ne. - šyptelėjo. - darbo įrangą, kurią tikiuosi tu nesugadinai. - pilnai išsišiepė. Tiek to, savo mantą pasitikrins vėliau, pastūmė krepšą po stalu, kad daugiau niekam netrukdytų praeiti ir, kad nebe įvyktu tokių atsitikimų. - na, nuo poros mėlynių dar niekas nemirė. - kilstelėjo pečius aukštyn. Na palyginus su Džonotano randais, merginos mėlynes buvo tik trupinėliai, kurie vienaip ar kitaip išnyks laikui bėgant. - palauk čia, aš tuoj. - ranka parodė gestą reiškianti palaukimą ir nulėkė į kavinę prie kasos atpirkti savo žalą. Sumokėjęs pinigus už Mocchiato išsinešimui, jis grįžo atgal ir padėjo jos puodelį ant stalo. - štai, atpirkau. - šyptelėjo. - gal.. Nori prisėsti? - šiek tiek pats nustebęs paklausė. Na draugijai tikrai neprošal būtų, nors jos ir neplanavo. Turbūt panaktinėti spės dar ir kitą dieną, nėra kur skubėti.

Vaikinui prabilus apie įranga ir jos sugadinima mergina prikanda apatinę lūpą-tikiuosi kad nieko nesugadinau-mesteli žvilgsnį į krepšį mat jai šiuo metu tikrai nereikėjo kad jis dar ir pateiktų sąskaita už turto sugadinima-o ir be to nespyriau juk jau taip smarkiai kad ten kažkas suluztu-nusisypso-nemirsiu ir aš-nusijuokia kai šis užsimena apie melynes.Vaikinui nulekus nupirkti jai kavos mergina kiek nedrąsiai apsidaire mat žmonių čia buvo tiek kad rankos pirštų būtų užtekę suskaičiuoti o ir pūtė visai nesiltas vėjas tad mergina susisupo į megztuka kuris menkai ką besilde bet vis gi buvo geriau negu nieko.Vaikinui grįžus su kava nusišypso-dekui-paemusi puodelį gurksteli-mm palsima-pasigardziuodama nuryja gurkšnį. Vaikinui pasiūlius prisėsti ne nesuabejodama sutinka-zinoma kodėl gi ne-sypteli-beja aš Hayden-sypsodamasi atsisuka į vaikiną ir atkisa rankute pasisveikinimui

- Tokiai įrangai kokia aš turiu, stipriai nereikia spirti, kad kažką nulaužti. Bet nesijaudink. - išsišiepia bandydamas nuraminti merginą. - susitvarkysiu manau. - linkteli jai, na jei ir būtų sulaužytas jo ginklas, pats tas būtų ieškotis naujo, naujesnių metų leidimo. Prisėdus šviesiaplaukė prie stalo, Džonotanas padarė ta pati ir gurkštelėjo truputi savo karštos kavos. - malonu Hayden, aš Džonotanas. - ištiesė merginai ranką ir švelniai paspaudžė. - taigi, Hayden. - pakėlė akis į ją. - ką taip vėlai veiki mieste? - lėtai gurkšnojo savo kavą. - šviesiaplaukėm labiausiai būna pavojinga, niekada nežinai kas gali nutikti. - išrietęs antakį šyptelėjo. Džonotano akimis, pavojus slepiasi už kiekvieno kapo, jeigu ne vilkolakiai ar kitos būtybės, tai paprasti žmonės, kurie turi naglumo užsipulti silpnąją lytį.

-Tai koks tada tavo darbas kad įranga tokia trapi?-pasidomi gurksnodama kavą kai abu priseda.Na merginos isitikinimu nepakeičiamų dalykų nebuvo tad jei kas ir suluzta visada galima pakeisti nauju ir ne ką prastesniu.Vaikinui paklausus ką ji taip vėlai veikia mieste ji tik guztelejo petukais-skubejau namo bet buvau baisiai alkana tad uzbegau kažko nusipirkti-sypteli-na o visą kitą jau žinai-nusijuokia ir gurksteli kavos-seip stengiuosi naktimis ne vaikščioti po miestą na nebent esu ne viena-pasiaiskina-na bet kol kas dar nieko blogo nenutiko tai kažkaip dar ir nebijau viena vaikscioti-sypteli-o tu kaip čia atsidurei?-pasūdomi pažiūrėjusi į vaikiną-is kažkur grįžti ar naujai atvykęs?-apiberia klausimais vaikiną gurksnodama savo kavą

- Naa, užsiėmus medžioklę. - kiek nedrąsiai pasako, nuleisdamas akis, bet tuojau pat grįžta prie jos. Žinoma, Džonotanas neužsimins kokio tipo medžioklės jį domina, tegul galvoja, jog atsidarius sezonui šaudo į antis, šernus, stirnas ir kitus silpnuosius gyvūnėlius. - na galiu tave nuraminti, dabar tu tikrai ne viena. - šypteli. Jeigu merginai reiktu lėkti, Džonotanas tikrai ją palydėtų, kad įsitikintu, jog ji grįžo saugi. - niekada nežinai, kas gali atsitikti. Dažniausiai nelaimingi atsitikimai įvyksta visiškai netikėtai. - gurkštelėjo kavos. Tamsiaplaukis norėjo Hayden šiek tiek pagąsdinti, kaip kokia maža mergaitę pamokyti, kad daugiau nebevaikščiotu viena vėlyva vakarą. - aš.. - šiek tiek atsilošia ant kėdės ištiesdamas rankas, kurias šiek tiek buvo surakinę. - ką tik atvykau. -lėtai vėl susikūprino ir sunėrė rankų pirštus.

-Medžiokle?-kilsteli antaki pažiūrėjusi į vaikiną-ir ką gi tu medzioji?-alkūnėmis atsirėmusi į staliukai ismeigia akis į vaikiną laukdama atsakymo.Nors ir iš išorės mergina galbūt ir atrodė trapi,gležna būtybė tačiau iš tiesų ji tokia nebuvo ir jei būtų reikėję tikrai būtų apsigynusi.Vaikinui uzsiminus apie tai kad ji ne viena mergina sypteli-aisku kad ne juk tų su manim-nusijuokusi vėl gurksteli kavos.Atsilosusi kėdėje susikelia koją ant kojos ir vėl susisupa į megztuka-seip nepasakyciau kad šis miestelis toks labai jau pavojingas kad už kiekvieno kampo gali tykoti pavojus-kiek sypteli pažiūrėjusi į vaikiną-o ir seip manau kad sugebeciau apsiginti-iskelusi kumstukus pamosikuoja ore-as moku-nusijuokia.Kadangi vaikinas dažnai minėjo žodį pavojus tai merginai susidare įspūdis kad jo gyvenimas iš tiesų nelepino jei jis jau kiekviename žingsnyje mato tą pavojų. Vis dar Atsilosusi stebėjo vaikino judesius-ir kas gi tave čia atvedė?turi čia pažįstamų ar tiesiog seip išsirinkti bet kokį miestelį?-pasūdomi vis dar žiūrėdama į vaikiną

- Taip, medžiokle. - dar karteli patikslino. - gyvūnus. - lengvai atsiduso ir išsišiepė. Šiek tiek juokinga jam buvo, gal dėl to, jog lėkštai skamba medžioti paprastus gyvūnus, na o apie savo tikrąjį darbą jis nelabai gali užsiminti. - tik jums merginoms atrodo, jog esate labai stiprios.. - nusijuokia. - iš tikrųjų neesate tokio stiprios, kaip jums atrodo. - trumpam nuleido akis į kavos puodelio vidų, kuriame jau matėsi kavos tirščiai, akies krašteliu žvilgtelėjo į merginą. - tiesiog.. Visą gyvenimą pragyvenau Meksikoje. - iškėlė galvą ir pabaigė savo kavą. Nustūmė puodelį į šalį. - nusprendžiau, kad laikas pakeisti aplinką. - šiaip Džonotanas nebūtų palikęs savo gimtųjų namų, tačiau prisiminimai apie mergina, mama.. Ji graužė kasdien. Jam buvo sunku vaikščioti ta pačia žeme, kur praleido laiką su jomis, todėl jis ir išvyko. Jis tikisi, jog nauja aplinka padės jam pamiršti širdies nuoskaudas ir leis toliau dirbti savo darbą. Prisiminai apie merginą, jį dažnai blaškydavo medžioklėje.

-Saudai vargšus paukščiukus ir niekuo nekaltus gyvūnėlius fu kaip negrazu-nusijuokia.Seip ji nebuvo prieš medžiokle bet pati turbūt niekada nebūtų sutikusi eiti į jokią panašią pramogą mat vis tik gailėjo niekuo ne nusikaltusių gyvūnėlių. Vaikinui pradėjus kalbėti apie merginų silpnybę mergina primerkia akeles-oj tik nereikia mūsų taip sumenkinti-paziuri į vaikiną-mes ne tik pačios save mokam apginti bet dar ir jūs vaikinus galim apginti-pasididziuodama savimi pasako mat kažkada jai taip buvo kad  apgynė skriaudziama chuliganu vaikiną. Vaikinui prabilus apie savo praeitą gyvenimą mergina pastebėjo kad šis nelabai noriai apie tai pasakoja-ir kas gi tave išvijo iš gimtinės?-pabaigusi kavą nustumia puodelį į šalį-aisku jeigu nenori gali nepasakoti-mergina paklausė grynai smalsumo vedama bet kartu ir matė kad kažkas kas susiję su jo praeitimi draskė vaikiną iš vidaus tad nieko nuostabaus jei jis nebūtų norėjęs to pasakoti visiškai nepazistamam žmogui

- Nieko nepadarysi. Toks verslas. - šyptelėjo. O kad tik šioji mergina žinotu tiesą. - nesiginčysiu. - iškėlęs rankas pečių aukštyje sukikena. - bet kiekvienas turime savo nuomone, tad nereikėtu jos smerkti. - gūžtelėja pečiais ir rankomis atsiremia į kojų šlaunis. Gyliai įkvėpęs atsiduso ir prikandęs apatinę lūpą nuleido akis. - prisiminimai. - sumurmėjo. Lėtai kėlė galvą. - blogi prisiminimai, apie kurios nedera šnekėti. - išsišiepė. Taip, tai tikrai buvo tokie prisiminimai apie kuriuos Džonotanas nelabai norėjo šnekėti. - tiesiog galvojau, jog nauja vieta galėtų mane prablaškyti ir padėtų man pamiršti senas nuoskaudas. - linktelėjo. - girdėjau, jog Bykon Hils, puiki vieta tam. - kilstelėjo lūpų kamputį. Jo tėvas yra daug kartų sakęs, jog šis miestelis be mistinių būtybių ir veiksmo neapsieina, tad ši vieta pats tas šiam medžiotojui.

Anksčiau ar vėliau mergina vis tiek sužinos tiesa mat keli jos pažįstami tikrai nebuvo tik paprasti žmogeliai tad ateis toks laikas kai merginai teks susipažinti su kitokių Bykon hilso miestelio veidu o kas ten žino gal ir ji priklauso tam kitam pasauleliui tik kol kas to nežino.Tačiau visą tai isaiskes vėliau mat galima sakyti kad šiuo metu ir ji yra naujai atvykusi o tiksliau grįžusi tad jai iš pradžių reikėtų įsilieti į normalų Bykon hilso gyvenimą.Vaikinui prakalbus apie tai kad miestelis yra puiki vietą naujam gyvenimui pradėti mergina pakraipos galvele-na neblogas neblogas toks-kiek pasidairo-is pažiūros ramus,nieko labai ypatingo nevyksta-guzteli petukais-tiesa sakant aš ir pati dar visai neseniai čia sugrizau tad vis darbandau įsipaisyti į miestelio gyvenimą-sypteli-bet sutikau kelis senus pažįstamus tad manau kad tai bus visai nesunku-vel sypteli-kaip supranti atvykai vos prieš pora valandų?kur apsistojai?-mergina iš ties buvo labai maloni tad galėjo netgi pasiūlyti laikiną prieglobstį jos namuose mat gyveno viena o vietos buvo daug o ir seip šis vaikinas buvo visai geras pašnekovas o tokių tiesiog pokalbių jai trūko

(Klausimas: ar Hayden neturėtu būti 15? :D Ne Liamui pagal serialą tiek yra, o kaip žinoma, jie kaip ir vienmečiai ;D)
- Na, kol kas tikrai nieko ypatingo neįvyko, bet tik laiko klausimas. - gūžtelėjęs pečiais nusišypso. - tad iš kur pati atvykai ir kodėl grįžai? Iš visų pasaulio miestų galim rinktis bet kur, o tu grįžai būtent į Bykon Hilsą. - kilstelėjęs galvą išrietė antakį. - taip, supratai teisingai. - linkteli galvą. - atvykau prieš geras tris valandas. - vos išgirdęs apie apsistojimą pas šviesiaplaukė vaikinas suklapsėjo akimis. Jie ką tik susipažino, o ji jau siūlo jam prieglobsti, visai malonu, bet kita vertus Džonotano akimis truputi nejauku. Visu pirma jis yra vyresnis už ją, kaip ir suaugęs vyras. Su paaugle nelabai prie širdies gyventi kartu. - tu su tėvais negyveni? - truputi suraukė antakius. - na jeigu jis būtų tėvas, tikrai savo dukrai neleistu parsivesti vaikino, kurį ji vos pažįsta.

(Ech gali būt :DDD vyresne šiek tiek norėjau pabut :D ir seip ji apsigyventi pas save nesiūlė ji tik apie tai pagalvojo bet neigarsino )
-Vaikystėje čia gyvenau paskui tėtis gavo darbo pasiūlymą kitame mieste tai ir isvaziavim-guzteli petukais- o paskui kai paaugau uzsimaniau grįžti o ir sese sužinojo kad šio miestelio Šerifas ieškosi padėjėjo tai ir pasisiūlė į tą vietą ir štai mes abi čia-sypteli.Vis gi sese policininke ne juokas visada apgins.
-Ne gyvenu tik su sese nes tėvai liko kitame miestelyje-sypteli

Vaikinui išėjus po minuteles ir mergina patraukia namo