Skoto kambarys

...

Labai nesipriešindamas, kad Kira jį stumia gilyn į namą, pats pasuko link laiptų ir jais užkilo aukštyn atbulomis, nusprendęs, jog jo kambaryje jiems apsistoti bus saugiausia. Visgi, jo kambarys buvo vaikino asmeninė erdvė ir niekas ten paprastai nelysdavo, negavę asmeninio Skoto pakvietimo. Nestabtelėjęs net laiptų aikštelėje, ir toliau klusniai žingsniavo atbulomis, kol nugara pajautė savo kambario duris. Nulenkęs rankeną, pastūmė duris, kad šios atsidarytų plačiau ir peržengė slenkstį, atsidurdamas jau pakankamai saugioje šių namų zonoje. Taip dar paėjęs kelis žingsnius, vaikinas galiausiai sustojo, skvarbiu žvilgsniu stebėdamas Kiros akis, kuriose Skotas sugebėjo įžvelgti žaismingas ugneles, dėl kurių jis ėmė ir pats nekantrauti, nes Kira puikiai mokėjo jį provokuoti.
- Taigi mes mano kambaryje. Įdomu, ką čia veiksime... - lėtai nutęsė apkabindamas merginą per liemenį ir prisitraukdamas prie savęs. Skotą tikrai blaškė tai, kad mergina buvo be drabužių, ypač kaip vaikinui jam buvo itin sunku nekreipti į tai dėmesio, nes Kira masino neatitraukti nuo jos akių. Iš dalies, Skotas tai ir darė - įdėmiai stebėjo merginos veidą, neleisdamas akims nuklysti ten, kur nereikia. Bent jau kol kas, nors buvo beveik tikras, jog Kira vis tiek jam nieko nesakytų. Praleidę nemažai laiko jiedu vienas prie kito ėmė jaustis pakankamai patogiai ir Skotas tikrai nebesijautė suvaržytas merginos akivaizdoje. Apskritai, vaikinas dažnai neturėdavo gėdos jausmo, todėl jaustis laisvai prie savo merginos jam tapo pakankamai lengva užduotis, nors kartais Skotas sugebėdavo išmušti ją iš vėžiu su savo pasisakymais, kurie būdavo išsakyti netinkamu laiku, netinkamoje vietoje. Tačiau kad ir ką jis sakydavo, visi puikiai žinojo, jog Kira jam iš tikrųjų patinka, tai matėsi iš pačio vaikino elgesio. Jis pasikeisdavo, kai Kira pakliūdavo į vilkolakio akiratį, nepaisant to, kad mergina buvo kitsunė, kuri apskritai neturėdavo leisti laiko su vilkolakiu, ypač, jeigu tarp jų plieskėsi kažkas daugiau, nei tik paprasta draugystė.

Mergina iškarto suprato, kur link jie eina, todėl pasiruošė lipimui laiptais. Laiptas po laipto ir jiedu jau buvo prie Skoto kambario durų, kurias vaikinas pravėrė, kuomet nulenkė rankeną, o Kira toliau ėjo į priekį ir nesustojo, kol neatsirado kambario viduje. Vos tik įžengus, ji taip nenorėjo nuleisti akių nuo vaikinuko, bet noras apsižvalgyti ją nugalėjo. Yukimura prisiminė visas čia praleistas dienas ir naktis, sujauktą lovą ir bandymą būti tyliai, kuomet Skoto mama sėdi apačioje ir svetainėje žiūri televizorių. O dabar jie buvo vienui vieni, pagaliau. Kadangi šie jaunuoliai tikrai retai gauna progą pasibūti tik dviese, nebuvo kalbos apie jokias dvejones. Nors ir visi sako, kad vaikinai To nori labiausiai, bet pamiršta, jog merginos irgi yra žmonės su poreikiais, todėl nors ir tamsiaplaukė viską vilkino, bet pati nekantravo.
- Hmm.. Net nenumanau, bet jei nori, mes galime pasikalbėti, - gūžtelėjo petukais ir pažvelgė į jį tokiu supratingu žvilgsniu. Vos tik pajutus, kaip jis prisitraukia merginą arčiau, ši giliai įkvėpė oro, nes širdis pradėjo plakti greičiau, negu įprastai. Nors ir Skotas su Kira nėra labai suderinami dėl antgamtiškų sąlygų, bet kartais merginai atrodydavo, jog tai ir yra viena iš didžiausių priežasčių, kodėl jie vienas kitą taip traukia. Tas žinojimas, kad lapėms ir vilkams ne pakeliui tik ir žadino norą laužyti šią taisyklę dar ir dar, ir dar.. Kitsunė lėtai pakėlė ranką ir perbraukė plaštaka per jo skruostą, pirštais perbėgo per lūpas ir pridūrė:
- Galime pasikalbėti kūno kalba, - dabar ant jos veidelio atsirado šypsena, kuri reiškė, kad gana žaisti – laikas veikti.

Turbūt Kira nė nesuvokė, kaip dabar kankino vaikiną ir kiek jam reikėjo pastangų, kad atsispirtų merginos lūpoms. Pažaboti savo jausmus Skotui sekėsi prastai, šis kartas nebuvo jokia išimtis, jo pulsas buvo nežymiai pagreitėjęs, o kraujas venose maloniai degino kūną, tad nenuostabu, jog Skotas lengvai kilstelėjo antakius, išgirdęs pirmąjį merginos pasiūlymą, tačiau vaikinas užtruko mažiau nei penkias sekundes suprasti, kad Kira iš tiesų nori daugiau, nei tiesiog pasikalbėjimo. Ją išdavė akys, kurias vilkolakis pakankamai gerai pažinojo, jog jas perprastų. Antrasis merginos pasiūlymas buvo priimtinesnis, rodos, jiems abiems, tačiau vaikinas neskubėjo imtis reikalo taip lengvai. Norėjo dar kiek pakankinti Kirą, kuri pusnuogė buvo jo glėbyje.
- Na, nežinau, kūno kalba man yra pakankamai plati savoka, gal galėtum ją šiek tiek... sutrumpinti? - paklausė Kiros, pirštais glostydamas jos nugarą. Žaismingai pakėlęs antakius, vienos rankos pirštais suėmė Kiros liemenėlės petnešėlę ir ją įtempė, netrukus paleisdamas. - O be to, nežinau... Galbūt pasikalbėti su tavimi būtų visai gera idėja... - ir toliau erzindamas merginą trumpai gūžtelėjo pečiais ir prikando lūpą, bandydamas nesišypsoti. Paėjęs dar du žingsnius atgal, pajautė už savęs lovą, todėl atsisėdo ant jos ir, kadangi vis dar laikė Kirą apkabintą, pasisodino ją ant kelių. - Matai, taip bus patogu kalbėti, - linktelėjo galva, viena ranka pasiremdamas į lovą, o kita vis dar laikydamas merginą apkabintą per liemenį.

Matydama, kaip visa tai veikia vaikiną, Kirai ant veido vis kėsinosi išsiplieksti plati šypsena, bet kol kas valdydama savo emocijas, tamsiaplaukė padarė, taip, kad ir to menko šypsnio ant veido nebeliktų. Pajutusi, kad dabar Skotas bando ją erzinti, ji nuoširdžiai norėjo nusijuokti, nes jis tikrai buvo tas, kuris labiausiai norėjo nuplėšti likusius apatinius nuo Kiros kūno ir.. Na, o pati mergina, nors ir tikrai turi noro, ir didelio, bet kantrybė yra dorybė, o kadangi šiame kambaryje tikrai neįvyks nieko doro, tai nors dabar kitsunė šiek tiek pasikankins su laukimu, - Na, paaiškinti negaliu, nebent parodyti, - gūžtelėjo petukais ir vis dar nenuleido žvilgsnio nuo tamsiaplaukio. Nors ir jie draugauja tikrai netrumpą laiką, bet kiekvienas vaikino prisilietimas, prikimusiu balsu ištartas žodis.. Kirai tai sukelia daug jausmų, bet labiausiai merginai patinka šiurpuliukai, kurie vis laksto per jos kūną sukeldami nežymų kutenimą. Pajutusi, kaip jos petnešėlė yra ištempiama ir po to plojasi jai į nuogą petį, tamsiaplaukė kilsteli savo dailiai išpešiotą antakį ir šiek tiek prasižioja iš nuostabos. Dabar toje vietoje oda dilgčiojo, o Yukimuros širdis plėšėsi josios krūtinėje. Mergina dar niekada taip nieko nenorėjo kaip dabar. Norėdama parodyti, ką reiškia kūno kalba, kitsunė pirštais švelniai bėgo per vaikino išdailintą pilvo presą, galiausiai pasiekusi apatinių liniją, pasekė Skoto pavyzdžiu ir timptelėjo už gūmos, kurią vėliau atleido. Tuomet pradėjo ranką kišti už apatinių krašto, bet vos išgirdusi, jog jis tenori paprastai pasišnekėti, Kiros žvilgsnyje atsirado rūstumo gyslelė ir ji staigiai pakėlė akis į Skotą. Dabar žiūrėdamas į jos veidą galėjai pamatyti įsiaudrinusias akis ir mažą, galbūt šiek tiek sarkastišką šypsenėlę, kuri nieko gero nereiškė. Nusekusi paskui jį prie lovos, nė pati nepajuto, kaip atsisėdo vaikinui ant kelių, - Gerai, papasakok man, kaip tau sekasi mokslai? - pamaniusi, jog jeigu jis dar nori pažaisti, Kira taip pat prisidės, tad paėmusi biologijos knygą, nuo šalia esančio staliuko, ji nulipo nuo tamsiaplaukio kelių, išsitiesė ant lovos atsiguldama ant pilvo, kojas sulenkė ties keliais taip iškeldama jas į viršų, tam, kad Skotas galėtų mėgautis užpakaliniu merginos kūno vaizdu. Atsimetusi plaukus į vieną pusę, kitsunė vartė knygą ir atrodė tikrai susidomėjusi.

Buvo iš ties kvaila manyti, jog Kira leisis taip lengvai erzinama. Skotas pastebimai nusivylė savimi, kai mergina paprasčiausiai nulipo jam nuo kelių ir įniko į... biologijos vadovėlį. Susilaikęs nuo garsaus, beviltiško atodūsio, vaikinas susinėrė rankas ant krūtinės ir užvertė galvą į lubas, akimirkai užsimerkdamas. Jis vis dar negalėjo patikėti, kaip Kira visados sugebėdavo tokias situacijas palenkti savo naudai. Ne veltui buvo kitsunė - lapės visados būdavo protingos. O vilkai... na, paprastai jie būdavo simbolizuojami kaip plėšrūnai, amžinai medžiojantys savo grobį. Bent jau pasakose, jiems tai nepavykdavo ir juos galiausiai sumedžiodavo. Tikra likimo ironija, tiesa? Atsimerkęs Skotas dar kartą nužvelgė ant pilvo gulinčią Kirą ir sukando vidinę savo skruosto dalį. Na ir kodėl jis buvo taip kankinamas, kai nieko blogo nepadarė. Juk ir pasaulį gelbėja, ir pakankamai geras mokinys mokykloje tapo, ir sūnus pakankamai neblogas buvo... Netikėtai akims užkliuvus už vadovėlio, kurio puslapius sklaidė mergina, Skotas prisiminė, jog jame rašoma ne tik apie augalus ir kūno sandarą. Ir kas galėjo pamanyti, kad tokios temos mokykliniuose vadovėliuose jam kažkada pasitarnaus. Prisislinkęs prie Kiros iš dešinės, pasisuko ant šono, viena ranka pasiremdamas veidą, o kita skubiai atversdamas puslapį apie lytinį dauginimąsi.
- Džiugu, kad paklausei. Aš visiškai nesuprantu šios temos, tad jeigu galėtum man ją bent truputėlį paaiškinti, būčiau amžinai dėkingas. Ir pateik pavyzdžių, nes abejoju, ar ką nors suprasiu iš paprastų pasakojimų. Na, supranti apie ką aš kalbu... - nutaisęs nekalto vaiko veidą gūžtelėjo pečiais ir pažvelgė į Kirą. Kažkodėl Skotas įtarė, kad nė vienas iš jų taip lengvai nepasiduos, o tai jį privertė nusišypsoti. Regis, jo laukė ilgas ir smagus vakaras, bandant išprovokuoti merginą, tačiau nepasiduodant pačiam. Įdomu, ar tai apskritai buvo įmanoma, nes kuo ilgiau jie čia žaidė tokius žaidimus, tuo sunkiau Skotui buvo atsispirti merginai. Niekas nekaltas, kad Dievas apdovanojo šią kitsunę su puiku kūnu, kurį ji dabar demonstravo be drabužių ir vilkolakis galėjo nevaržomai paganyti akis į išlinkimus ir iškilumus. Tikras rojus jam ir jo akims.

Na, juk neveltui Kira yra kitsunė, kurios yra geriau žinomos kaip 'trickters'. Gudrioji lapė darbar gulėjo ir tikrai nesiruošė pasiduoti, vieną galimybę Skotas jau prašovė, na, o antrą.. Teks kažkaip išsireikalauti. Tamsiaplaukė akies krašteliu matė jo reakciją, kas privertė ją nežymiai šyptelėti, bet ji ir toliau rimtu veidu vartė knygos puslapius, kurie jai buvo žinomi, kadangi Kira tokį pat vadovėlį turi namuose, savo kambaryje, ant stalo. Biologija. Jai toptelėjo, kad turėjo rašyti testą, bet pabėgo iš jo, nes neturėdama laiko pasimokyti ir atsirinkusi kitus prioritetus, kurie aiškiai yra svarbesni, negu mokykla, Yukimura per mažai žinojo, kad surinktų pakankamai aukštus balus. Na, nors iš vieno dalyko galima pabėgti ir nebūti palaikytai baile - tai pamokų. Mergina užsikišo plaukų sruogą už ausies, kuri vis lindo į akis ir trukdė jai 'mokytis' iš šios knygos. Supratusi, ką vaikinas daro ir kaip dabar bando gudrauti, Kira norėjo jam paploti, bet tai neatitiktų judviejų sugalvoto 'scenarijaus' ir tikriausiai piktybiškai suerzintų vaikiną, ko ji tikrai nenorėjo daryti. Ji lėtai pasuko galvą į jį, ir pažvelgė į tas šokoladinės spalvos akis, kurios atrodė it mažo ir mielo šunyčio, nors mesk viską ir pabučiuok, bet tie principai.. Eh, tos moterys, pati sau pagalvojo Yukimura ir žvilgtelėjo į jo atverstą temą, - Juk nupiešti paveikslėliai, nejaugi iš jų nesupranti? - kilstelėjo antakį ir nesiruošė atitraukti akių nuo Skoto. Pasidavimas, buvo didžiausia nuodėmė ir to Kira daryti tikrai nenorėjo. Juk sunku buvo ne tik tamsiaplaukiui, bet ir Kirai. Skotas gulėjo tik su apatiniais, o jo velniškai seksualiai atrodantis kūnas tik ir prašėsi būti išbučiuotas. Ir ta nekalta šypsenėlė, viską dar labiau griovė. Ir pati kitsunė matė, kad tai gali tęstis labai ilgai, svarbu ne per ilgai, nes juk Skoto mama gali bet kada grįžti, kadangi jos darbas nėra labai nuspėjamas, ypač todėl, kad čia yra Bikon Hilsas. Mergina nė nepajuto, kaip kambaryje atvėso oras, jos oda pašiurpo ir ją nežymiai nukratė šiurpas, - Man vėsu, gal laikas apsirengti.. - vyptelėjo lūpą ir atsiduso, staiga pakėlė ranką ir bandė pasiekti ant nugaros esančią liemenėlės sagtį, tai buvo tik dar vienas žaidimas, kurį sugalvojo lapė, - Labai veržia, gal padėsi? - mergina laisvai galėjo pati pasiekti ir atsisegti liemenėlę, bet juk nebūtų jokio įdomumo, todėl laukė tamsiaplaukio pagalbos. Žvelgdama į Skotą ji apsilaižė apatinę lūpą ir pirštu kažką vedžiojo ant atverstos knygos. Kiros galvoje jau sukosi kiti planai, kaip reikės pratęsti šį žaidimą, bet giliai mintyse ji tikėjosi, kad Skotas nebeištvers ir ji galiausiai galės pajusti jo lūpas ant savųjų.

Kodėl visas žaidimas sviro Kiros naudai, Skotas vis dar nesuprato. Vis dėlto, jis stengėsi viską pakreipti sau naudinga linkme, bet jam stebėtinai nesisekė. Šiandien matyt žvaigždžių arba išsidėstymas jam nebuvo palankus, nes po tokių nesėkmių kitaip to ir nepaaiškinsi. Pažvelgęs į visiškai ramų merginos veidą, Skotas atsiduso, jausdamas, kad arba jis galų gale turės pralaimėti, arba abu liks nieko nepešę. Žinoma, jis galėtų toliau bandyti priversti pasiduoti Kirą, tačiau dabar tai atrodė kaip neįmanoma misija. Pasikasęs pakaušį Skotas dirstelėjo į paveiksliukus vadovėlyje ir pakėlė antakį, galiausiai vos vos papurtydamas galvą.
- Ne, visiškai nieko iš jų nesupranti. Tu pažiūrėk, kas iš viso čia pavaizduota? Kažkoks linijų kratinys. Knygos iliustratoriai turėtų gėdytis dėl tokių piešinių... - nepatenkintu tonu tarė, pabaksnodamas į tą paveiksliuką pirštu. - Ir kaip mokytojai tikisi, kad mes išlaikysime testus, jeigu mums pateikta medžiaga yra tokia nesuprantama, - vaizdingai atsiduso ir pakratė galvą į šonus dar kartą, kai netikėtai Kira viską pasuko kita, dar sudėtingesne linkme. Nejaugi ji rimtai taip norėjo išprovokuoti vaikiną? Dirstelėjęs į pradarytą langą, ir į Kirą, kuri prašė pagalbos su savo liemenėle, kelis kartus sumirksėjo, kad išnirtų iš savo seksualinių ir neseksualinių fantazijų, bei grįžtų į realybę. Nematė tikslo eiti prie lango ir jį uždarinėti, nes gaištų savo brangų laiką, tad susitelkė ties mergina ir pagalba jai. Pasislinkęs, kad būtų Kirai už nugaros, nužvelgė ją iš savo naujos pozicijos, jausdamas, kai per jo paties nugarą nueina malonūs šiurpai.
- Padėti tau? - kiek stringančiu balsu paklausė, rankoms kone automatiškai palikus prie sagties. Pakankamai greitai ją atsegęs, nors pirštai ir nelabai klausė, galiausiai kiek kilstelėjo savo rankas link merginos pečių ir suėmė liemenėlės petnešėles, jas šiek tiek nusmaukdamas žemyn. Kadangi toliau jis nebepasiekė, šias paleido ir, vis dar sėdėdamas už Kiros, pirštu perbraukė per jos stuburą. Nė pats nepajautė, kaip akys netikėtai nusidažė raudona spalva, suvokė tai tik po gerų keliolikos sekundžių. Nenorėdamas, kad tai pamatytų ir mergina, užsimerkė, mėgindamas tą raudonį iš akių pašalinti. Tiesą sakant, jam pačiam ne itin patiko, kai jo akys pakeisdavo spalvą. Tai primindavo jam kraujo raudonumą, o kraujas jam visada asocijavosi su mirtimi... Kai galiausiai Skotas atsimerkė, jo akys ir vėl buvo rudos, o tai reiškė, kad vaikinas ir vėl turėjo pilną savikontrolę. Na, galbūt 'pilną', būtų kiek per stiprus žodis, mat jis jautėsi labai išprovokuotas. Na, rodos, jis oficialiai pralaimėjo šį karą.
- Ką tu su manim darai, - galų gale sunkiai atsiduso, apsikabindamas merginą iš už nugaros per liemenį ir padėdamas savo smakrą jai ant peties. - Mes čia žaistumėme, iki kol pasentume, o tu vis tiek man nepasiduotum, tiesa? - nepatenkintu tonu suniurnėjo, kiek pasukęs galvą, kad galėtų matyti Kiros rudas akis.

Nežymiai krustelėjusi ji patogiau įsitaisė ant lovos, kurioje tvyrojo itin daug įtampos dėl šios porelės nenumaldomų principų. Įdomu ar kiti taip pat žaidžia tokius žaidimus ar tiesiog krenta į lovą ir be jokių dvejonių daro tai, ką ir planavo. Kira klausėsi, ką šneka Skotas apie prastas biologijos knygas ir nejučia sugalvojusi gerą mintį, prakalbo: 
- Na taip, tu teisus, bet juk tavo mama seselė, ji puikiai nusimano apie biologiją ir manau grįžusi tau galės papasakoti apie tą temą, kurios nesupranti, - ale protingai palinksėjo galvele ir žvilgtelėjo į vaikiną akies kampučiu, - O dėl pavyzdžių tai jau kaip pats norėsi, - gūžtelėjo pečiais ir tvirtai suspaudė lūpas, kad nejučia nepradėtų kvatotis balsu. Ji suprato, kad Skotui galimai nepatiko jos toliau tęsiamas žaidimas. Iš tamsiaplaukės pusės pasidavimu nė nekvepėjo, o ir noras mažėjo, tikriausiai dėl šalčio, kuris nemaloniai dūrė į apnuogintą odą. Ir su šia mintimi jis užgulė merginą. Vaikino kūnas šildė, o per Kiros kūną dabar lakstė tie patys šiurpuliukai, kurie velniškai jaudino ir privertė trokšti Skoto dar labiau, negu prieš tai. Vos tik išgirdusi jo šaltai suskambėjusį balsą, Kira šyptelėjo puse lūpų ir kada tamsiaplaukis atliko savo darbą atsegdamas liemenėlę, kitsunė trumpam užsimerkė jausdama, kad tai, dėl ko vyksta ši ilgai besitęsianti provokacija, tuoj įvyks. Viena ranka atsmaukė petnešėles iki galo ir nusiėmusi liemenuką padėjo jį visai netoli, ant lovos. Pajutusi, kaip vaikino pirštas jai rėžiasi per nugarą, Kira iš malonumo prikando lūpą, kadangi šiek tiek kuteno ir dabar toje vietoje švelniai dilgčiojo. Mergina galiausiai suvokė, kad Skotas jau prie pasidavimo ribos ir kuomet iš jo lūpų išsklido paskutiniai pasakytieji žodžiai, tamsiaplaukė galiausiai nusišypsojo plačia šypsena. Tie žodžiai paglostė josios širdį, o kūną užliejo šiluma. Ji jautėsi laiminga, be galo, turėdama tokį gerą, nuoširdų ir mylintį žmogų šalia. Ji silpnai gūžtelėjo dabar jau Skoto prispaustais pečiais, - Nežinau, bet atrodo, kad tu vis vien sugebi padaryti man didesnę įtaką, - šyptelėjo ir svajingai žvelgė į jo akis, kurias dabar galėjo laisvai matyti, o tai jai suteikė dar daugiau džiugesio, - Kitose gyvenimo situacijose, - pridūrė ir šiek tiek suraukė nosytę, - Na, nesu tuo tikra, bet juk reikėtų pabandyti, kad sužinotume, - tarstelėjusi ji tikrai nesiruošė to daryti, tik žaismingai paskutinį kartą paerzino vaikiną ir prisislinko veidu arčiau. Dabar judviejų nosys susilietė ir Kira nenustygo vietoje, kaip norėjo jį pabučiuoti. Nežinodama, ar tai užsiskaito, kaip pasidavimas, ar kas, ji nusispjovė į visą šį žaidimą ir įsisiurbė į Skoto lūpas, kurios kiekvieną kartą atrodo vis saldesnės ir tuo pačiu skanesnės. Kira nė nepajuto, kaip silpna elektros srovelė perėjo iš jos kūno ir galimai įgėlė į Skoto lūpas. Kitsunė išpūtė akis ir atsitraukė, - Atsiprašau, - nesupratusi, kodėl tai įvyko ji žvelgė į jo rudas akis. Po keleto akimirkų suvokė, kad tai tikriausiai tas susijaudinimas, kuris visą vakarą buvo laikomas už grotų, o dabar staiga buvo paleistas. Galimai ir Kiros galios šiek tiek pašėlo nuo tokio potraukio vaikinui, gulinčiam priešais.

Skotas net antakius suraukė, išgirdęs Kiros mintį, kad 'nesuprantamą' temą iš biologijos vadovėlio jam turėtų paaiškinti mama, galbūt net pateikdama keletą pavyzdžių. Prisiminęs tuos visus straipsnius apie iškrypusius tėvus, skaitytus internete, tik nusipurtė, dabar jau nuoširdžiai džiaugdamasis, kad jo tėvai yra normalūs ir be pastebimų iškrypimo apraiškų. Ir kaip Kira apskritai galėjo sumąstyti tokią idėją, vaikinas nė nenutuokė, tačiau išsyk nusikratė tokių minčių, nusprendęs daugiau į tą nelemtą biologijos vadovėlį nė nedirstelėti. Nuspyręs jį nuo lovos, išgirdo bumbtelėjimą ir lengviau atsikvėpė, suvokęs, kad jis sėkmingai nukrito ant žemės. Ir kaip jam vėliau reikės iš jo mokytis...
- Manau, kad tokiu atveju aš geriau pats išnagrinėsiu šią temą... kada nors, - užtikrintu tonu tarė linktelėdamas galva ir nosimi perbraukdamas per Kiros nuogą petį. Mergina visuomet maloniai kvėpėjo ir Skotas įkvėpė gerai žinomo aromato, sklindančio nuo jos odos. Nors vaikinas niekaip nesuvokė, koks tai kvapas, pernelyg į tai ir nesigilino. Jam užteko jį užuosti, kad visos mintys iš galvos būtų tiesiog iššluotos. Akimis pasekęs merginos liemenėlę, kuri nekaltai gulėjo ant vaikino lovos, nesulaikė šypsenos, kuri įsiplieskė jo lūpose. Skotas nežinojo, ar tai buvo dar viena provokacija taip gerai sužaistame Kiros žaidime, tačiau, tiesą sakant, dabar tai jam buvo nebesvarbu. Jis buvo visiškai nuginkluotas, išprovokuotas ir išerzintas. Nors vilkolakis ir ketino atsilaikyti prieš visus merginos veiksmus, bei žodžius, susimovė nenuėjęs, turbūt, nė pusės kelio. Greičiausiai čia buvo kaltas valios stygius, tačiau juk niekas negalėjo jo kaltinti. Visi vaikinai būdavo lengvai nuginkluojami merginų. O Kira tikrai mokėjo tai padaryti, Skotui apskritai atrodė, jog ji buvo viską iš anksto suplanavusi ir dabar tiesiog sekė tobulą savo planą.
- Mm? Ir ką gi aš tau darau? - pasidomėjo dabar jau nuoširdžiai nustebęs. Kilstelėjęs antakius į viršų, grąžino savo smakrą ant merginos pečių ir toliau stebėjo jos akis, kurios taip pat buvo nukreiptos į jį. - Ei, juk tu nežadi manęs dar labiau kankinti, tiesa? Aš šito tikrai nenusipelniau, - sunkiai atsiduso, pamanęs, kad Kira yra nusiteikusi žaisti dar vieną savo žaidimą. Kas čia ją supaisys, juk kaip kitsunė, ji tikrai galėjo sugalvoti kažkokį naują žaidimą, norėdama paversti Skotą savo oficialiu kaliniu, kokiu jis jau ir taip buvo spėjęs tapti. Kai tik vaikinas išsižiojo dar labiau skųstis, suvokė, kad merginos veidas artėja ir netrukus jis pajautė Kiros lūpas ant savųjų. Su taip ilgai lauktu bučiniu vaikinas gavo ir elektros srovę, kuri nebuvo labai stipri, tačiau privertė vilkolakį kiek suraukti antakius.
- Auč, - nusijuokęs prikando apatinę lūpą, kuri dabar keistai dilgsėjo ir pakėlė akis į merginą, mėgindamas atspėti, ar ji tai padarė specialiai, ar tai tebuvo nelaimingas atsitikimas. Na, atrodė, kad antras variantas šiuo metu buvo logiškesnis, mat Kira atrodė nustebusi dėl tokio veiksmų posūkio. - Buvau pamiršęs, kad tai sugebi, - turėdamas omenyje visą tą reikalą su elektra, kilstelėjo lūpų kampučius ir kurį laiką tyrinėjęs merginos veidą akimis, palinko į priekį, dabar jau pats pabučiuodamas merginą ir labai tikėdamasis, kad dar kartą negaus elektros iškrovos į savo lūpas dėl kažkokios visiškai neaiškios priežasties.

Na, nevykę merginos juokeliai dažniausiai ir lieka nevykę, bet juk pabandyti verta. Aišku, ji niekada negalėtų pagalvoti apie Skoto mamą, kaip apie iškrypusią ar panašiai. Ji yra vienas iš nuostabiausių jos sutiktų žmonių Beacon Hills‘e. Ji tokia geraširdė, padedanti, susitaikanti. Juk ne kiekvienas tėvas susitaikytų su tuo, kad jo vaikas yra vilkolakis. Aiškiai Skotas paveldėjo visus geruosius savybės bruožus iš motinos, kadangi jis yra toks pat rūpestingas ir supratingas. Vos tik Kira pamatė, kaip jis atsisuko ir pažvelgė į ją pamokoje, kada jos tėtis eilinį kartą bandė ją pažeminti viešai to nė nesuvokdamas, matė iš vaikino akių, kad jis yra draugiškas. Juk tai buvo jis, kuris pasitikėjo ja, nelaikė jos kažkokia išsigimėle, kai mergina nesuprato, kas tokia esanti. Nors tuo metu Kirai net nereikėjo vaikino, Skotas atsirado kaip iš giedro dangaus ir pakeitė jos nuomonę, jai net nepastebint. Tai buvo toks greitas žaibas trenkęs į judviejų širdį, kad abu jaunuoliai nesusivokė kaip greitai paprastas laikymasis už rankučių reiškė kažką daugiau, negu draugišką prisilietimą. O štai dabar jiedu pusnuogiai guli lovoje ir jau nebe pirmą kartą čia susitinka išreikšti savo meilę vienas kitam kūno kalba , - Tu geriau taip ir padaryk, - palinksėjo galva ir nuleido akis, nes tas pokštas tikrai buvo lėkštas. Na, ties tuo Kirai dar teks padirbėti, bet dabar jos mintys sukosi ne apie klaidas, kurias padarė ar žodžius, kurių geriau nebūtų ištarusi. Tamsiaplaukė negalėjo nustoti galvoti apie Skotą, gulintį priešais, ji norėjo pajusti jo kūno šilumą kaip tik įmanoma arčiau savęs, kaip jis glosto jos plaukus, švelniai braukia ranka per skruostą, bučiuoja jos kaklą.. Tai buvo merginos silpnybę, jis ir buvo josios silpnybė. Jeigu ir kas norėtų Kirą įvilioti į spąstus, tai turint šį vaikiną, ji bėgtų akis išdegusi ir jai būtų nesvarbu, kas nutiks pačiai, svarbu McCall‘ui viskas būtų gerai, - Hmm.. Nesakysiu, juk mergina turi turėti paslapčių, - šiek tiek primerkė akis ir šyptelėjo. Koks gi būtų įdomumas, jeigu Skotas žinotu visas jos silpnybes, kurios yra susijusios su juo pačiu. O iš tiesų tai Kirą paveikdavo jo žodžiai. Jis visuomet taip protingai kalba, žino, ką pasakyti. Atrodo, kad tai jis turi viską susiplanavęs, lyg numatytų viską į priekį. Jis yra tas, kuris visuomet randa sprendimą, kuomet atrodo, jog jo net nėra. Ją žavėjo vaikino ryžtas, atsidavimas ir drąsa, kuomet kiti yra pametę galvas, pasinėrę į savo mintis ir negali blaiviai mąstyti apie tai, kas tuo metu būna svarbiausia. Skotas yra auksinis žmogus, o Kiros protas nesuvokia, kaip žmogus gali neturėti nė vieno minuso, visada būti toks geras ir pasiaukojantis. Tai ją privertė norėti ištiesti rankas, apglėbti jį taip stipriai, kaip jokia antgamtiška būtybė nesugebėtų ir niekada nepaleisti. Aiškiai kitsunė jau buvo prisirišusi prie vaikino, galbūt net įsimylėjusi. Buvo baisu apie tai pagalvoti, nes kartais tamsiaplaukė susimąsto ar tai, kas vyksta nėra paprasčiausias sapnas. Keista, bet ne antgamtiški dalykai ją priverčia tai pergalvoti, o vaikinas, gulintis priešais, nes tokių žmonių yra retenybė. O kalbant apie retenybę, tai Kira yra tikrai atvirkščia reikšmė šiam žodžiui. Ji įprasta mergina, šiek tiek nevykusi, ji kartais kalba, bet ne visada būna užtikrinta. Tikriausiai todėl lapės su vilkais ir netinka būti drauge. Karais Kira bijo, kad nenutiktų kažkas baisaus, kas privestų prie santykių galo, nes ji išties yra įsimylėjusi šį rudakį vaikinuką, bet, deja, per retai tai jam sako, nes baimė yra jos didžiausias priešas. Ji bijo neišgirsti to iš Skoto lūpų. Galiausiai suvokusi, kad per ilgai užsibuvo savo galvoje ji atsiduso ir dabar jau prieš akis regėjo jo reakciją į nedidelę elektros srovę, kuri tikrai buvo netyčinė. Kira vyptelėjo lūpa, o tuomet šyptelėjo, kai  Skotas ištarė savo paskutiniuosius žodžius prieš vėl įsisiurbdamas į tamsiaplaukės lūpas. Ji, žinoma, nesipriešino. Ji džiaugėsi, kad galiausiai gali pamiršti tuos žaidimus ir pajusti jo lūpas ant savųjų. Kitsunė įsitaisė patogiau ir dabar jos kūnas buvo aiškiai matomas Skotui. Mergina įvėlė savo pirštus į jo plaukus ir prisitraukė arčiau. Jautė kaip kraujas verda jos gyslose, o širdies ritmas vis greitėja ir greitėja. Pagaliau. Pagaliau jie vėl kartu ir gali pasimėgauti šia akimirka, kuri ilgai užsiliks judviejų mintyse.

Skotui pro akis neprasprūdo tai, kad mergina trumpam buvo paskendusi savo mintyse. Susimąstęs žvilgsnis viską išdavė, tačiau vaikinas nepuolė klausinėti, apie ką ji galvoja. Tai būtų buvęs labai neapgalvotas klausimas, nuo kurių jis stenėsi susilaikyti, todėl tiesiog apkabino merginą per liemenį tvirčiau, savo nugara pajausdamas vėsesnį orą, sklindantį nuo lango pusės. Galbūt būtų buvusi visai gera idėja jį priverti, nors lietus, kiek Skotas pastebėjo, ir buvo nurimęs. Lauke buvo tylu, tik kartkartėmis kokia nors mašina pravažiuodavo pro šalį. Jo mamos nebuvo ir pagaliau vaikinas galėjo pasijausti saugiai, būdamas šimtu procentų tikras, kad ji darbe, prižiūri greitosios pagalbos automobiliai atvežtus pacientus. Ji visada gelbėjo gyvybes, tad nežinia, ar Skotas tai paveldėjo iš jos, ar tai tebuvo kažkoks menkas likimo atsitiktinumas, jog ir jis sekė mamos pėdomis, tapdamas savotišku didvyriu, tačiau labai retas žmogus žinojo, kas iš tiesų yra Skotas, mat vaikinas niekada nemėgo per daug girtis apie savo sugebėjimus ir pasiekimus. Miestą jis saugojo ne tam, kad būtų pastebėtas, o tam, kad norėjo, jog jame būtų saugu. Jog žmonės jame nebegirdėtų keistų pranešimų apie 'gyvūnų' užpultus žmones ir kitas nesąmones, už kurių slypėjo daug tamsesnis ir gilesnis pasaulis, į kurį jis buvo įsisukęs. Kartais vaikinas susimąstydavo, kas jo gyvenime būtų kitaip, jeigu jam nebūtų įkandęs Dereko dėdė. Jis nebūtų vilkolakiu. Nebūtų alfa. Nežaistų lakroso. Greičiausiai, nė nesuvoktu, kas dedasi miestelyje. Ir, nors anksčiau jis nekentė buvimo vilkolakiu, dabar ėmė į tai žiūrėti kiek kitomis akimis. Dabar jis bent jau galėjo kažką pakeisti, padėti įvykdyti teisingumą ar daryti panašius dalykus. Galbūt tas įkandimas nebuvo toks jau ir didelis prakeiksmas. Galbūt iš jo ir buvo įmanoma išpešti kažkokios naudos.
- Taigi, - nutęsė žiūrėdamas į kažkur nutolusią merginą, kuri netikėtai atgijo ir Skotas nusišypsojo, pats nuvydamas visas mintis tolyn. Bučiniui sėkmingai prasitęsus be jokių elektros iškrovų nei į vieną, nei į kitą pusę, vaikinas pajautė šiokį tokį palengvėjimą, nes jo lūpos vis dar buvo keistai aptirpusios iš po anos elektros srovelės, neaiškiu būdu paleistos Kiros. Kadangi mergina savo noru į jį atsisuko, Skotas ėmė šiek tiek linkti į priekį, švelniai paguldydamas kitsunę ant savo pakankamai didelės lovos. Nors savo lūpų nuo jos neatitraukė, vis tiek šyptelėjo, ne kiek girdėdamas, kiek jausdamas, kaip pagreitėjo jos širdies ritmas. Atrodė, kad ne vien jam kraujas kaitino kūną, Mergina taip pat nekantravo ir vilkolakis įtarė, kad netgi labai. Nusprendęs, kad daugiau jos nebekankins, bei lūpomis nuslydęs ant merginos skruosto, ėmė lėtai leistis žemyn iki jos kaklo, kurį netrukus apibėrė bučiniais. Paženklindamas kiekvieną savo žingsnį bučiniu, vaikinas slydo Kiros raktikauliu į šoną, tačiau galiausiai sustojo ir pakėlęs galvą, susirado jos lūpas, į kurias ir vėl įsisiurbė, tuo tarpu viena ranka pasiremdamas į lovą, kad galutinai neužgriūtų ant merginos ir jos nesutraiškytų ar nepridarytų kitokios žalos. Kira buvo tokia smulkutė, kad kartais Skotas iš tiesų bijojo ją sulaužyti, todėl nenuostabu, kad ir dabar ėmėsi kažkokių atsargumo priemonių.

Žinoma, Kira nebūtų mergina, jei po tokio ilgo mąstymo jos galvoje neatsirastų dar šimtas idėjų, kurias reikia būtent dabar apgalvoti ir pergalvoti vis iš naujo. Dabar, aišku, jos numeris vienas apmąstymų sąraše buvo Scott‘as, bet kartais ji susimąstydavo ir apie jį ir jo buvusią Elison, kuri pasirodo yra tikrai geras žmogus. Tamsiaplaukei teko bendrauti su medžiotoja ir ji visiškai supranta, kodėl Skotas pastebėjo ją ir ši tapo jo pirmąja meile. Juk tai yra natūralu, tikriausiai kiekvienas turi savo pirmąją meilę, kuri visą likusį gyvenimą kirbina širdutę. Aišku, Kiros galvoje šmėkšteli tam tikros mintys, kurios priverčia atsidūsti, nes juk ir patys geriausi žmonės kartais suklysta. Merginai anksčiau neduodavo ramybės, jog kai jie dar tik klimpo į meilės liūną, Skotas ją nusivedė į vakarėlį, kuris nelegaliai vyko Dereko namuose. McCall‘as paėmė Kirą už rankos, bet vos tik pamatęs Argent, pradėjo šypsotis ir vėpsoti į ją taip, jog tikriausiai jausmas, kad kitsunės ranka buvo jojo delne, jam ištirpo iš galvos. Bet juk vėliau jis ją susirado, apgynė nuo Onių ir viskas vyko taip greitai, kad tą vakarą Kira to labai ir nebesureikšmino. Žinoma, dabar mergina nebepamena, kada paskutinį kartą ji šnekėjosi su medžiotoja. Abi merginos nebuvo itin artimos, tikriausiai ta įtampa tvyranti ore dėl Skoto buvo per daug didelė, bet dabar, kuomet jiedu kartu, Kira visiškai suprastų, jei Allison dvejotų dėl to, kad paliko Makolą, nes jis – tikrai geras žmogus, kurį verta turėti savo gyvenime bei saugoti. Tamsiaplaukė susivokė apie ką galvosianti ir kad tai tikrai nėra itin geras pasirinkimas, kuomet užsiiminėji seksu su savo vaikinu, todėl nežymiai šyptelėjo ir pastebėjusi didesnę iniciatyvą iš Skoto, kilstelėjo antakį ir neatitraukdama lūpų nuo jojo leidosi paguldoma ant nugaros.  Kira juto jo bučinius, kurie keliavo vis žemyn, tai privertė ją tyliai suaimanuoti. Vaikino švelnios lūpos kuteno odą ir sukėlė jai nenumaldomai gerą jausmą. Galiausiai vėl susijungus jų lūpoms ji įnirtingai bučiavo vaikiną, nors ir trūko oro, bet kitsunė negalėjo atsitraukti, nes vaikino troškimas buvo didesnis, negu noras įkvėpti daugiau deguonies į plaučius. Ji žaismingai nagučiais perbėgo jam per nugarą, o vėliau švelniai atrėmė rankas į jo krūtinę, taip pati jį prilaikydama. Nors ir ji buvo smulkutė, bet tikrai ne silpna. Kira buvo stipri, bet žinojo, kad Skoto rūpestingumas pasireiškia net tokiomis akimirkomis kaip ši. Ji šiek tiek krūptelėjo, nes jai pasigirdo užtrenkiamų durų garsas apačioje, bet pamačiusi, kad Skotas visiškai nereaguoja, suvokė, jog tai tik maža paranoja ir išties Kirai pasigirdo. Atsipalaidavusi vėl visą savo dėmesį sutelkė į vaikiną. Dabar jos galvoje sukosi dar viena mintis, ar Skotas turi apsaugos, nes kol kas šio pasaulio neturėtų išvysti mini lapės ir vilko hibridai, jei tai išviso įmanoma. Tai dar viena dilema, apie kurią dabar mąstyti nesinorėjo, nes šie du dar praktiškai buvo vaikai, tad tokių pat mini versijų jiems nereikėjo. Na, bet Skotas yra tikrai apdairus ir tokiais dalykais pasirūpina, ypač tada, kai yra savo paties namuose. Žinoma, tamsiaplaukei tikriausiai būtų užtekę ir paprasto, ilgo apkabinimo arba vakaro su filmu, vaikinuko glėbyje, ramiai pasišnekučiuojant ir kartais pakštelint vienas kitam į lūpas, bet vakaras palinko kita linkme, jau tada kai jiedu susitiko parke, ant pievelės. Vos tik Yukimura išvydo Makolą, suprato, kad troško ir buvo pasiilgusi jo labiau, negu įsivaizdavo. O kažin ar tai buvo įmanoma, bet pasirodo, jog kai myli žmogų, gali nustebinti pats save veiksmais, norais ir pasirinkimais. Kira buvo šiek tiek įsitempusi, bet galiausiai atsidavusi Skoto teikiamiems malonumams, ji nebegalvojo apie nieką, tiesiog mėgavosi šia akimirka, o jos galva buvo tuštut tuštutėlė, bent jau kol kas.

Vilkolakis savo vakarą tikrai neketino praleisti būtent taip - savo lovoje su Kira, nors skųstis jis tikrai negalėjo, kadangi toks buvimas su mergina Skotui išties patiko, ypač kai jie apskritai retai rasdavo minutę laiko sau. Savaime suprantama, kad jiedu negalėjo taip paprastai leisti laiko kartu, kai aplinkui dėjosi pavojingi dalykai, tačiau dabar vaikinui nelabai rūpėjo, kas vyksta aplinkui, kadangi jo dėmesį buvo prikausčiusi ši tamsiaplaukė kitsunė. Pramerkęs vieną akį, nužvelgę merginą tiek, kiek aprėpė jo akiratis ir liko patenkintas matomu vaizdu, kadangi vienintelis dalykas, likęs ant Kiros kūno, buvo kelnaitės. Skotas neabejojo, kad ir pastarųjų mergina tuoj nebeturės, turint omenyje, kaip greitai čia vyko veiksmas. Vikriai apsivertęs ir ant savęs užkėlęs Kirą, kad ir šioji galėtų pabūti viršuje, trumpam atitraukė savo lūpas, nes jau ir pačiam vilkolakiui ėmė trūkti oro, kai atmosfera aplink jį taip įkaito. Giliai įtraukęs deguonies į savo plaučius, nedelsė ilgiau nei būtina ir savo lūpas sugrąžino ant merginos lūpų, tokiu būdu dar labiau pratęsdamas visą bučinių sesiją, kuri čia kurį laiką ir vyko. Uždėjęs savo delnus ant merginos pečių, švelniai jais nuslydo merginos rankomis iki alkūnių, o tada savo letenėles Skotas perkėlė ant kitsunės liemens, kad ji netyčia nuo jo nenukristų ar panašiai, nes juk jiems mažiausiai reikėjo tokių nesusipratimų, o ir pačiam Skotui nelabai norėjosi vėliau merginos ieškoti nukritusios kažkur po lova. Atsargiai perkėlęs savo galvą ant pagalvės, kad jam būtų patogiau gulėti, neatitraukė savo lūpų nuo kitsunės, nenorėdamas užbaigti bučinių, kurie vedė prie šio to daugiau, nei tik keletas glamonių. Šiek tiek nekantraudamas vaikinas užkišo nykščius už merginos kelnaičių kraštų ir žaismingai juos timptelėjo, leisdamas suprasti, jog nori atsikratyti iš šio rūbo, kuris vis dar puikavosi ant jos kūno. Tikrai keista, kodėl Skotas taip nenustygo savo vietoje, mat paprastai tokiuose dalykuose jis nelabai skubėdavo, nenorėdamas skubinti ir merginos. Šį kartą, rodos, visas šis neskubėjimo dalykas buvo užmirštas ir užkastas žemėje, nes tiek Skotas, tiek Kira stengėsi kuo greičiau atsikratyti drabužiais, kurie atrodė visiškai nereikalingi ir sunkūs. Na, jie neabejotinai buvo to nusipelnę, todėl norėti akimirkos malonumo nebuvo labai didelė nuodėmė, bent jau jiems, mat nuo visko atsipūsti ir pailsėti buvo protingas sprendimas, nenorint labai pervargti. Dabar buvo kiek keista mąstyti apie tokius dalykus, nes ne tai vaikinui turėjo ateiti į galvą. Nusišypsojęs nuo tokių paikų savo minčių, ėmė merginą bučiuoti kiek reikliau, sudarydamas įspūdį, jog gauna bemaž viską, ko nori, tačiau jam to vis tiek neužtenka. Iš esmės, taip ir buvo, kadangi Kiros bučinių jam niekada neužtekdavo ir jis su malonumu bučiuodavo šią merginą, žinodamas, kad visados gaus tokį patį atsaką iš jos pusės. Taip buvo ir dabar - kad ir kiek kartų Skotas kitsunę bučiavo, šioji vis atsakinėjo, lyg pati nenorėdama sustoti. Vaikinas jos nekaltino - lygiai taip pat jautėsi ir pats.

Na Kira taipogi neplanavo šį vakarą atsidurti Makolų namuose. Jos planas buvo visiškai kitoks. Vos nuėjusi į parką, ji atsivertė biologijos knygą, kuri taip sunkiai skaitėsi. Atrodo, kad jai tikrai nelemta pasimokyti, o ir Skoto padaryta staigmena ją nudžiugino. Regis, kad visi ženklai tiesiog ir vedė šiuos jaunuolius šiandien susitikti. Kadangi laiko daug jie kartu neturi, o ir jų pirmasis pasimatymas įvyko daug vėliau, negu turėjo, tai mergina dabar sunkia visko, kiek tik gali turimoje akimirkoje, kurią dalinasi su tamsiaplaukiu. Pastebėjusi, kad šį kartą vaikinas toks pat nekantrus, kaip ir ji, mergina šelmiškai šyptelėjo ir leido Skotui suprasti, kad tas vienintelis likęs drabužėlis ant jos kūno, yra visiškai nereikalingas ir jai. Kuomet vėl gavo oro, pajuto, kaip jos plaučiai prisipildo deguonies, o bučiavimasis prasitęsia. Geriau ir būti negali. Vos tik atsidūrusi viršuje ji tyliai sukikena ir vėl prisišlieja prie jojo. Jusdama rankas ant klubų Kira jautėsi saugiai, o nesustojantis kontaktas su Skoto kūnu ją vis labiau vedė iš proto. Tai privertė jos pačios mintis šėlti taip, kaip ji niekada neįsivaizdavo, jog yra įmanoma. Na, po šiandienos Yukimura ves visą savo šeimynėlę į bažnyčią, tik žinoma, neišsiduos kodėl.
Rankomis nuo pilvo preso kylo aukštyn ir tuomet įsikibo į jo kaklą taip toliau pratęsdama bučinių rutiną. Tamsiaplaukės svajas ir norus nutraukė vibruojantis telefonas. Ji žvilgtelėjo į savąjį – ramu. Tuomet suprato, kad kažkas trukdo Skotą. Aišku, juk taip niekada iki galo ramiai ir neįmanoma pasibūti. Pamačiusi, kad jis kol kas nekreipia dėmesio dar keletą kartų pakštelėjo į jojo lūpas, tuomet nuslinko į šoną, tam, kad jis galėtų paskaityti žinutę. Jaunuoliai šiaip nekreiptų dėmesio į kažkokią nereikšmingą sms, bet kadangi jų gyvenimai nė iš tolo neprilygsta normaliam paauglių gyvenimui, tai gali reikšti bet ką. Laukdama, kol jis galiausiai prigriebs savo mobilųjį, Kira užsiklojo antklode, dėl kurios pro langą pučiantis vėjas nebedirgino jos odos. Žinoma, kol jiedu ‚veiksme‘ , tol kitsunė net nepastebi, jog kambaryje išties yra gan žema temperatūra, dėl to, kad ne per seniausiai lijo, o dabar taipogi saulutė nešviečia. Bet viskam sustojus ji gulėjo ir laukė, ką pasakys Skotas. Aišku, ji tikėjosi geriausio, bet retai būna taip, kad Bikon Hilse įvyksta kažkas taip, kaip norisi.

Džiaugdamasis kiekviena akimirka, praleista su Kira, Skotas buvo visiškai atsijungęs nuo realybės, vaikinui mažų mažiausiai rūpėjo, kas vyksta kambaryje, todėl ir vibruojantis telefonas kažkur ant naktinio stalelio jo nedomino. Juk pasaulio gelbėjimas dabar galėjo palaukti, o ir kitiems galų gale reikėjo pamąstyti ir apie tai, kad Skotas Makolas taip pat yra asmenybė, turinti savo asmeninį gyvenimą, kurio negalėjo atsisakyti dvidešimt keturioms valandoms per parą. Deja, bet tamsiaplaukė, su kuria vaikinas leido laiką, puikiai žinojo visus prioritetus ir, rodos, dar sugebėjo kažkiek protauti. Kirai nuslinkus į šoną, Skotas nelaimingai atsiduso, neslėpdamas savo apmaudo ir mintyse pasižadėjęs prakeikti tą žmogų, kuris nusprendė sutrukdyti tokią akimirką. Atmerkęs savo rudas akis, dirstelėjo į naktinį staliuką, ant kurio gulėjo jo telefonas ir jį pasiėmė, kiek suraukęs antakius. Vaikinas vis dar jautėsi kiek apkvaitęs nuo prieš kelias akimirkas vykusio veiksmo, todėl ne iš pirmo karto sugebėjo atrakinti savo telefoną, tačiau kai jam pavyko, viena žinutė nuo Aizeko privertė alfą pakelti antakius aukštyn. Na, buvo kiek keista gauti žinutę nuo šio vilkolakio, ypač kai pastaruoju metu jie nelabai bendravo. Spustelėjęs ant žinutės telefono ekrane, ją įjungė ir permetė akimis. Iš pradžių vaikinas net nesuprato, kame esmė, todėl perskaitė žinutę dar kartą. Ir dar kartą. Kol galiausiai suprato, kad raidės yra išdėstytos tinkama tvarka, o žodžiai yra aiškiai, suprantamai parašyti.
- Velnias, - vienintelis žodis pasigirdęs iš Skoto lūpų nebuvo nieko gero žadantis. Nieko neatrašęs Aizekui, paprasčiausiai pasuko galvą į Kirą, tuo pačiu atsisėsdamas lovoje. - Elison ligoninėje. Ir ji turi kažkokios informacijos. Turime eiti, - atsiduso, dar kartą įrodydamas, kad to visiškai nenori, bet kažkam juk reikėjo pabūti dienos didvyriu. Akimirkai prikandęs lūpą, pasilenkė ir pakštelėjo Kirai į lūpas, o vėliau atsikėlė nuo lovos ir nuėjo prie savo spintos, susirasdamas sausus drabužius ir juos apsirengdamas. Vaikinui į galvą toptelėjo, jog šlapi drabužiai vis dar guli apačioje, o Kira neturi ką apsirengti.
- Tiesą sakant, neįsivaizduoju, ką galėčiau pasiūlyti tau apsirengti, kadangi esu tikras, jog mūsų drabužiai dar nespėjo išdžiūti, - nežymiai suraukė kaktą ir peržvelgė savo spintos turinį. Jo marškinėliai merginai bus per dideli, ką jau kalbėti apie marškinius... Viltingą žvilgsnį nukreipęs į Kirą tiesiog tikėjosi, jog mergina pati turės idėjų, kaip apsirengti, panaudojant kažką iš Skoto kolekcijos.

Mergina iškarto pastebėjo, kaip Skoto veido išraiška staiga persimainė, kuomet Kira suprasdama, kad ta žinutė gali kainuoti žmogaus gyvybę, atsitraukė. Ji pati ne ką mažiau susierzino, bet stengėsi to neparodyti, juk tai gali būti paprasta reklama ar pranešimas, jog laikas pildyti sąskaitą. Žinoma, po keleto minučių tamsiaplaukė pamatė, kaip greitai pasikeitė vilkolakio žvilgsnis, kakta susiraukė ir matėsi, kad tai tikrai nėra kažkokia eilinė sms, kurią perskaičius būtų galima numesti telefoną į šalį ir užsiimti tuo, ką jaunuoliai darė iki šiol. Aišku, ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai viskas taip susitrukdo, bet vos išgirdusi, kas nutiko, kitsunė susirūpino ir suėmusi Scott'o petį, spūstelėjo jį, taip parodydama, kad jį supranta ir palaiko. Kira išleido atodūsį, kuris reiškė, jog tikrai gaila, kad šis vakaras negali tęstis ilgiau. O jau vieną sekundę tamsiaplaukė buvo pagalvojusi, jog įmanoma, kad šie du liks Makolo namuose ir darys visus įprastus dalykus normaliai porai. Ji pakėlė akis į Skotą ir jau žinojo, kad reikia keltis, eiti į ligoninę, pasižiūrėti kaip laikosi Elison bei išgirsti visą informaciją, kuri aiškiai gali padėti. 
Atsakiusi tuo pačiu į trumpą pakštelėjimą į lūpas ji išspaudė šypsnį. Vos tik pakilusi nuo lovos, ji užsidėjo liemenėlę ir užsisegė ją viena ranka. Pamačiusi, kad vaikinas rengiasi, o jos rūbai suglamžyti ir tikrai šlapi, mėtosi ant grindų, Kira tik vyptelėjo lūpa ir pakėlė akis į jį. Tamsiaplaukė gan nedrąsiai priėjo prie spintos, bet žinodama, kad reikia skubėti, ji greit pradėjo eiti per rūbus, kurie buvo pakabinti ant pakabos, taip nužiūrėdama, kas gi visai padoriai atrodytų ant Yukimuros kūno. Visi jie, žinoma, buvo ryškiai per dideli, - O gal netyčia žinai, kur mama laiko senus drabužius? - šyptelėjo puse lūpų, bet vien mintis, kad ligoninėje įmanoma susitikti Melissą, o ši pastebės, kad Kira vilki jos rūbais.. Būtų itin nemalonu. Mintyse nusikeikusi, kad taip neapgalvotai ir spontaniškai viską darė, kitsunė susimąstė, kad geriau būtų pasidžiovusi tuos rūbus ant radiatoriaus ar dar kur, juk vis vien būtų nors šiek tiek pradžiuvę, o dabar šie voliojosi kažkur apačioje, net neištiesti. Trumpam išsitraukė Skoto lakroso marškinėlius ir užsidėjo juos, šie atrodė kaip didelė, vientisa suknelė, bet nors jau vėsa nebebadė josios kūno adatėlėmis.
 Kira priėjo prie lovos ir aptvarkė ją, susirinkusi reikalingiausius daiktus, dabar laikė juos rankoje, tik apačioje su rūbais mėtėsi ir jos telefonas, kuri Yukimura planavo pasiimti vos tik nulipusi laiptais.