Miegamasis

Ji nebuvo ta panelė, kuri sugebėdavo ilgai laikyti nuoskaudas ir pyktį, ypač ant mylimų žmonių, tad jau dabar ji buvo jam atleidusi, nors jis jai sukėlė fizinio skausmo. Tačiau, matydama kaip šis kankinasi ir dėl to bando ją atstumti, mergina tik atsiduso ir lėtai priėjusi prie jo, pasilenkė truputi apkabindama jį per kaklą ir prisitraukdama jo galvą prie krutinės. Švelniai pabylučiavusi jį į viršugalvį priglaudė skruosta prie jo galvos ir užmerkusi akis švelniai paglostė jo nugarą. Matant jį tokį, atrodė, kad kažkas lėtai jai peilį kiša vis giliau į jos širdį, taip priverčiant skausmą išplisti dar ir po visą kūną. - pamirškime tai, kas buvo tas, nereikėjo man ten lįsti, atleisk,- tyliai sušnabždėjusi stipriau užsimerkdama ir bandydama suturėti ašarą, bet ta išdavikė visgi išsprūdo ir nuriedėjusi merginos skruostu nukrito ant Jonathan'o maikės.

Merginai vis artėjant, vaikino kūnas suvirpėjo. Rodėsi lyg ji bandė prasisprausti pro ta daiktą, kuris palaikė atstumą tarp judviejų. Sofijai apsikabinus jį, Džonotano kūnas nurimo, lėtai užsimerkė ir įsivaizdavo, jog nieko net nebuvo įvykę, paniro į savo vaizduotės pasaulį, kuriame buvo daug ramiau, jokio streso, dramų, pykčių. Sumaištis jo viduje po truputi nurimo, kūnas atsipalaidavo, o mintyse buvo tuščia, jis stengėsi apie nieką negalvoti, taip tik dar lengviau buvo nurimti. - aš nenoriu, kad mus skirtu paslaptys.. - sumurmėjo. - bet dar ne laikas.. - šitie žodžiai turėjo patikinti Sofiją, jog vaikinas viską papasakos, tik ne dabar, viską ji sužinos laikui bėgant, žinoma ne iš karto. Atsidusęs lėtai pramerkė akis.

Sophia taip pat nurimo, atrodo, kad viskas aplinkui išnyko, liko tik jie du ir jokių nemalonių emocijų, tik ramybė, meilė ir jų nenutraukiamas tarpusavio ryšys. Išgirdusi jo žodžius Shay šyptelėjo atsimerkdama ir pažvelgusi į Jonathan akis linktelėjo. Ji pasitikėjo jo žodžiais ir nutarė tiesiog palaukti, kol jis bus pasiruošęs jai papasakoti.- gerai,- nusišypsojusi dar sutiko ir prisilenkusi pakštelėjo į jo nosies galiuką, - o dabar pamirštam ir einam valgyt, kol netapau pikta aplkana mergina,- sukikeno velniukiškai šypteldama. O jos pilvas jai pritariamai sugurgė priversdamas mergina kiek nurausti.

- Ačiū.. - menai šyptelėjo nuleisdamas akis. Pagaliau jis turės laiko viską sudėlioti į savo vietas ir po truputi viską jai papasakoti. - na tiek to, gerai. - pakėlęs galvą nusijuokė. Nors Džonotanas vis dar nebuvo alkanas, bet bent palaikys šiai merginai kompaniją. Vaikinas švelniai paėmė Sofijos ranką ir nestipriai suspaudė, jos rankutė buvo gležna, švelni ir truputi atšalusi. Jis lūpomis švelniai prisilietė prie rankos paviršiaus ir pabučiavo. - atleisk.. - dar kartą atsiprašė už nesenai įvykusi pratrūkimą, kuris vis dar graužė jam sąžinę.

Jam švelniai pabučiavus jos ranką ir atsiprašius, Sophia mielai šyptelėjo žvelgdama į jo akis,- jau senai atleidau, viskas gerai, - mirktelėjusi tarė. Kita mergina turbūt vis dar ožiuotusi ir vaidintu nepasiekiamą bei labai piktą, bet tai buvo ne šios merginos charakteriui. Kam vaidinti piktai ir versti žmogų dar labiau save griaužti, kai esi seniausiai pamiršusi ir atleidusi, beto tai įvykio tik dėl pykčio kaltės, gi jis niekada prieš ją nesmurtavo ir šis kartas buvo pirmasis, dėl kurio jis siaubingai gailėjosi, bent jau jai taip atrodė. Atsitūpusi priešais Jonathan suėmė jo skruostus į savo delnus ir jį truputį prisitraukusi pabučiavo saldžiai ir karšta į lūpas, taip dar patvirtindama savo žodžius. - visko pasitaiko, beto lindau kur nereikėjo, net ne savo namuose,- liūdnai šyptelėjusi gūžtelėjo petukais. Ji visada būdavo per daug smalsi, ir turbūt vieną kartą tai ją pražudys kaip ir tą pelę.