Garažas

...

Sophia nežinia kur bėgo, bet tiesiog pastebėjusi duris, bėgo link jų, taip nelabai apskaičiuodama greičio ir fakto, kad jos gali būt užrakintos. Tai vietoje to, kad jas atidarytu, ji į jas įsimūrijo, ir atsimušusi nukrito,- auč,- suinkštusi susiėmė už dešinės rankos, ir prisimerkusi pažvelgė į iš kažkur atsiradusi raktą, gulintį ant grindų. Paėmusi jį dar nė nepažvelgė ar Jonathan ateina,- nuo kada virtuvės rakinamos,- nežinia kodėl ji galvojo, kad ten virtuvė, tiesiog šiaip ne taip atsikėlė ir įkišusi raktą į spyną pasuko raktelį, taip atrakinant spyną. Nulenkusi rankeną, ji lėtai pravėrė duris ir žengtelėjusi į priekį vos nenusivertė, mat ten buvo laipteliai. Susilaikiusi už durų rankenos, ji kiek suklapsėjo tamsoje, ir apgraibomis suradusi jungiklį jį nuspaudė, paskui save tyliai užverdama duris. Staiga mirksėdamos, viena po kitos užsidegė lempos, apšviesdamos visą patalpą, kuri buvo nepanaši į virtuvę, o greičiau į ginklų parduotuvę. Sophia išpūtusi akis ir tiesa truputi persigandusi lėtai apsidairė, ir lyg ne savo kojomis nulipo nuo likusių dviejų laiptelių. Kiek apšalusi ir nesuvokdama ar tai ką mato, tiesa, Shay pastebėjusi ant stalo knygas nuėjo link jo. Atsargiai perbraukė pirštais per knygos viršelį, ir greit sumirksėjusi, bei susiraukusi atvertė knygą. Pirštu vesdama per tekstą bandė kažką įskaityti, bet visas tekstas buvo lotyniškai, kiek susiraukusi ji tiesiog pradėjo žiūrinėti paveiksliukus, kurie vaizdavo visokius gyvius. Vienas buvo panašus į didžiulį juodą vilką su auksinėmis akimis. Čia tikrai kažkas keisto. Pakėlusi galvą nuo knygos peržvelgė ginklus ant sienų, ir dabar jau ne juokais išsigando. Tai Jonathan nėra tik paprastas medžiotojas, kuris pasitenkina tik kokio šerno nužudymu ar anties nušovimu.

Vaikinas jau iš kambario išėjęs leidosi laiptais į apačią, jis pastebėjo, jog garažo duris praviros. Trumpam Džonotanas sustojo ir stipriau įsikibo į laiptų turėklą ir tvirtai sukando dantis. Tamsiaplaukis jautėsi šiek tiek įniršęs, nes Sofija negerbia jo privatumo. Baigęs lipti laiptai jis pasuko link garažo ir pamatė Sofija jo viduje, turbūt ji buvo prie knygų esančių ant stalo, nes ten buvo jų vieta. Lėtai nulipdamas laipteliais po savęs uždarė duris ir jas užrakino su užraktu. Atsistojęs sukryžiavo rankas ant krūtinės. - paskutini kartą, kai tikrinau, virtuvė buvo kitoje pusėje. - jo žodžiai skambėjo šaltai, o veide nesimatė nei vieno džiaugsmo lašelio. Mintyse jis tik dabar galvojo, jog galėjo mergina negrįžti, būtų buvę daug lengviau. Kaip visa tai paaiškinti? Tik melu, bet buvo neaišku ar ji juo be patikės. Lėtais žingsniais pajudėjo link merginos, atsiradęs suprato, jog šis buvo teisus, ji vartė antgamtinių būtybių knygą, lotynų kalba, kurios Džonotanas mokėsi aštuonis metus Meksijoje. - ji lotyniškai, nesuprasi. - jis net nepakėlė akis į mergina, tiesiog užvertė knygą ir pastūmė ją truputi į šalį. Vaikino kūnas buvo įsitempęs, tai galima buvo pastebėti nuo suspausto kumščio kitoje rankoje ir įtempto kaulo, kuris vis su trukčiodavo.

Mergina buvo ant tiek įsijautusi į tuos paveiksliukus ir savo apmastymus, kad net neišgirdo kaip į garažą įžengė Jonathan, o jo šaltiem žodžiam pasklidus po patalpą ir sutrikdžius mirtiną tylą, mergina net kruptelėjo. Jos širdies ritmas padažnėjo, atrodė, kad iššoks iš krutinės. Suprato, kad šis piktas, bet ji irgi nebuvo labai patenkinta tokiu radiniu,- na, o aš netikrinau, nes nebuvau čia anksčiau,- tokiu šaltu, ir kiek sarkastišku balseliu atsakė pasukdama į jį galvą ir savo veriantį žvilgsnį,- susiruošei kalnų liūtų medžioti?- kilstelėjusi antakiuką ironiškai paklausė sunerdama rankas po krutine. Šiam užvertus knygą ir ją pastūmus, ji kiek atsitraukė,- ta jau pamačiau, bet paveiksliukai irgi išraiškingi,- gūžtelėjusi petukais tokia apsimestina šypsena šyptelėjo ir pažvelgė jam į veidą,- Jonathan'ai, kas čia per kambarys? ir nė nebandyk meluoti,- rimtu, ir kiek griežtoku balsu paklausė, matė, kad šis irgi ne pačioj laimingiausioj fazei, bet ji dabar neturėjo laiko jaustis kalta, kai ne ji buvo apsimelavusi ir iš savo garažo padariusi ginklų sandėlį, ir ne šiaip paprastų, o medžioklinių, ir plius tokių, kurių gyvenime ji nematė.

Vaikino kraujas nejaučiamai užvirė. - kur matei, jog virtuvės yra rakinamos? - kilstelėjo antakį. Na jam išėjus iš čia dar ryte, jis tikrai jas užrakino ir dar raktą paslėpė, tai nejaugi ji naudojosi tą progą, kad Džonotanas niekur neskubėjo eiti, jam rodėsi, jog ji ne šiaip sau išbėgo iš kambario ir to te ir norėjo, papulti čia. Vaikinas vos šyptelėjo išgirdęs jos klausimą ir lėtai pakėlė akis. - kai ką didesnio. - rimtu balsu pasako. Kalnų liūtai palyginus dar buvo niekis su tikraisiais priešais kuriuos jis medžiojo. - paveiksliukuose galima pamatyti įvairiausių dalykų, esu įsitikinęs, jog nesupratai į ką žiūri. - ramiu balsu pasakė. Jis bandė suktis iš padėties vėl meluodamas, jog tai ką ji matė yra visiškai niekas. Džonotanas tylėjo, kartą yra girdėjęs, jog jei nenori meluoti, geriausia tylėti. Tą jis ir darė - tylėjo. Nejauki tyla juos supo pora minučių, kol galu gale jis priėjo prie jos ir uždėjęs ranką ant liemens tempėsi ją link išėjimo. - eime. - jis nenorėjo daugiau šnekėti šia tema ir nenorėjo ginčytis dėl to, ko jis negali jai paaiškinti, tai rodėsi beprasmiška, tad kam gadinti sau nervus.

- nežinau, gal kokio naujo skonio nutelą slėpei,- pavarčiusi akeles prunkštelėjo ir prisimerkusi žvelgė į vaikiną. Išgirdusi jo atsakymą jai šmėstelėjo galvoje tas fainuolis, kuris jos vos nesuplėšė į gabalius, bet nieko nesakė, nes jis tiesiog galėjo pamatyti iš jos akių apie ką ji galvoja. Šiam pabandžius sujaukti jos protą, mergina rimtai supyko ,- ai, tai tą naktį, kai vos nelikau be kurios nors kūno dalies irgi skaitai, kaip tai, kad nesupratau ką mačiau?- susiraukusi ir pasipiktinusi kiek kilstelęjusi balso toną paklausė. Ar rimtai jis ją laiko tokia kvaila? Tas padaras paveikslėlyje buvo panašus į tos nakties pabaisą. Šiam pabandžius ją vestis link išėjimo, ji išsisuko ir sustojo rimtai pažvelgdama į vaikiną ir sukryžiuodama rankas po krutine,- arba tu pasakai dabar kas esi ir kam visa tai, arba aš pati išsiaiškinsiu, o tada saldu nebus,- ramiu balsu tarusi, žvelgė tiesiai į vaikiną ir iš kos laikysenos bei akių, galėjai suprasti, kad ji nejuokauja

- jo, nutela.. - pyktai pakartojo, na tokio šlamšto jis tikrai nevalgo. Vaikinas atsisuko į ją. - taip, tu nesupratai kas ten buvo ir niekada nesuprasi. - pakėlė toną. Jis te norėjo ją apsaugoti palikdamas ją nežionioje, tai buvo pati geriausia išeitis. Džonotanas jautėsi išsigandęs ir įsiutęs vienu metu. Ji stipriai ją prispaudė sienas, turbūt iš to pykčio, net neapskaičiavo savo jėgos. - kodėl tiesiog negali manimi pasitikėti? - pakeltu balsu jos klausė. Abidvi rankas atrėmė į sieną, kad ji būtų tarp jų. - aš išgelbėjau tavo gyvybę, turėtum džiaugtis tuo. Tas padaras tau ne galūnę norėjo nutraukti, o tave nužudyti, pats to nesuprasdamas. - žiūrėjo jai į akis ir gyliai kvėpavo. - aš tave noriu apsaugoti, o tu tokio paprasto dalyko nesupranti. Yra dalykų kurių tau nereikia žinoti. - iš kumščio stipriai trenkė į sieną, suinkštęs iš skausmo nusisuko ir susiėmė už galvos. Ant sienos buvo likę pora kraujo lašų ir negilus įdubimas.

Ji tvirtai laikėsi iki to momento kada jis ją gan stiprokai priremė prie sienos, taip,kad mergina pajuto net skausmą nugaro ir galvoje, o ką kalbėti apie stipriai suspaustas jos rankas. Jis pirmą kartą taip įniršo ir panaudojo prieš ją jėgą, o tai ją nejuokais gasdino. Jam ją aprėkus, ji tiesiog tylėjo, žvelgdama į jo pilnas įsiučio akis,- anksčiau ar vėliau sužinosiu, ir jei ne iš tavęs, tai iš kažko su kuo turi reikalų,- primerkusi akis ramiai tarstelėjo. Gi ką gali žinot,gal koks jo priešas, jei jis tokių turi specialiai jai išpliurps apie viską, taip bandydamas pakenkti, tad geriau jau ji žinotu ir sugebėtu labiau apsiginti nuo kažko, nei nežinodama ir slankiodama pamiškėm taip save kišdama vilkui į nasrus. Šiam trenkus į sieną, Sophia inkstinktyviai stipriai užsimerkė susigūždama ir užsidengdama veidą rankomis. Po kelių sekundžiu drebančias rankas patraukė sau nuo veido ir pasukusi galvą į šoną pamatė kelis kraujo lašus su duobute sienoje. Ji nežinojo kaip ir besielgti, ji buvo pasimetusi. Pirmą kartą jį matė tokį piktą, ką gali žinot ko ji dar gali pamatyti, gal net savo kailiu patirti. Nieko netarusi ji išbėgo iš garažo išėjimo link.

Džonotanas girdėjo, kaip Sofija paliko patalpą. Kažkas gyliai viduje iš naujo persiplėšė pusiau, bent taip jautėsi. Skausmas paplito po visą kūną, įtempdamas kiekviena raumenį. Vaikinas nežinojo, bėgti paskui ar pasilikti, jis nebežinojo ką jam daryti ar galvoti. Krumplių skausmas perėjo iki pat peties, atrodė tarsi žaizdą šaltu. Jis gailėjosi dėl visko, visu pirma tai, kad nenorėjo jos sužeisti, tai nutiko visai neapgalvotai ir netyčia, o antra, dėl to, kad melavo, bet tiesiog jis nenori, kad ji būtų pavojuje, jis nori, kad ji visados būtų saugi, o žinant tokią paslaptį abejotina, jog gali likti jos gyvenimas normalus. Viskas rodėsi taip sumalta. Džonotanas priėjo prie sienos, kurios buvo prispausta Sofiją, delnu į ją trumpam atsirėmė ir atsiduso. Nuo tų visų nervų, vaikino visą kūną išpylė prakaitas ir begalinis skausmas. Atsirėmęs į sieną, ją nuslydo ir atsisėdo ant žemės. Dešinioji ranka drebėjo nuo skausmo, o krumpliais pradėjo tekėti didesnė kraujo srovelė, kuri lėtai lašėjo ant šaltų grindų.

Po gerų 15 minučių, Sophia pagaliau sugebėjo nusiraminti ir grįžti iki garažo durų. Truputi giliau įkvėpusi ji suėmė rankeną, ir atsargiai nulenkusi ją stumtelėjo duris. Atsargiai ir lėtai nulipusi laipteliais, ji kiek apsidairė ir pastebėjusi ant grindų sėdintį Jonathan, bei kraujuojantį, kiek sudrebėjo. Skausmas pervėrė jos visą kūną, atrodė, kad pati jautė tokį skausmą kaip vaikinas. Shay priėjusi prie vaikino atsitūpė priešais jį ir giliau kvėptelėjusi pažvelgė į jo akis, o tada į žaizdą. Atsargiai pakišo savo delną po Jonathan'o ranka ir ją suėmusi truputi apžiūrėju kiek pasukdama link savęs,- eime, sutvarkysiu žaizdą,- kiek tyliau tarstelėjusi pažvelgė į vaikino akis, laukdama jo sutikimo, arba nesutikimo. Kad ir kaip ji dabar jo bijotu ir norėtu viską išsiaikinti, ar tiesiog ant jo pykti, bet šiuo metu ji negali apie nieką kitą galvoti, kaip tik apie Calaver'os sveikatą.

Akies kraštelius Džonotanas pamatė grįžtančia Sofiją, greitai paslėpė savo žvilgsnį. Jam buvo gėda, jis tikėjosi, jog per stipriai jos nesužalojo. Dar taip pratrūkęs jis niekada nesijautė, jautėsi siaubingai kaltas dėl visko: suteikto skausmo, melo, visko. Merginai pritūpus, tamsiaplaukis pasuko galvą į priešingą pusę. Jis nedrįso pažiūrėti jai į akis. Prilietus jai jo ranką, vaikinas stipriai sumerkė akis, per visą kūną staigiai vėl prabėgo šaltis. - atleisk..  - jo akys buvo sumerktos, o ranka buvo stipriai suspausta į kumštį. Ranka drebėjo nuo skausmo. - aš tikrai nenorėjau. - lėtai pramerkė akis ir pasuko žvilgsnį į Sofiją, vaikino akys blizgėjo, na nieko tame blogo nėra, jeigu vyras nori verkti, ypač tokioje situacijoje, kai jau nebežinai ką tau daryti su savuoju gyvenimu ir vienintelis žmogus, kurį gali kaltinti yra tik pats tu. - tikiuosi.. Jog neskaudėjo.. - sučiaupė lūpas. Kvailas mąstymas, pats žinojo, jog merginai tikrai skaudėjo.

Pastebėjusi, kad šis stipriai užsimerkė susiraukė,- atleisk, nenorėjau, kad skaudėtu,- truputi laisviau pradėjo laikyti jo ranką ir jam atsiprašius mergina nuleido akis į jo ranką,- dabar apie tai pamiršk,- menkai vyptelėjusi trumpam žvilgtelėjo į vaikino akis, o tada lėtai stodamasi suėmė sveiką jo ranką ir truputi jį nestipriai truktelėjo, kad šis keltusi kartu,- neskaudėjo,- giliau kvėptelėjusi ir pamelavusi šyptelėjo. Jai skaudėjo, dar ir kaip,  bet ji nesiruošė jam to sakyti,ypač kai šis dabar taip blogai jautėsi, o tai jai tiesiog daužė širdelę į šipulius. Ji žinojo kas būna, kai supyksti, tiesiog vieni lengviau susivaldo,kiti sunkiau. - eime, Jonathan'ai,- kiek maldaujančiu žvilgsniuku žvelgė į vaikino akis.

- Neskaudėjo. - sumurmėjo sau panosei. Pakilęs nuo žemės pasižiūrėjo jai į akis. - skaudėjo ane? - atrodė tarsi jis norėtų pasijusti kuo blogiau už savo veiksmus. Dabar Džonotanas te norėjo pradingti ir nieko nejausti, tiesiog pamiršti, kaip Sofija ir sakė, bet tai sunku padaryti, kai ji stovi priešais jį. Lėtai nuleido akis į grindis, ant kurių jau buvo nulašėję pora kraujų lašų, linktelėjo jai.

Šiam dar kartelį paklausus, Sophia rimtai pažvelgė į jo akis,- ne,- tvirtai tarė,- pakalbėsime apie tai vėliau,- linktelėjusi dar menkai vyptelėjo, ir suėmusi jo sveiką ranką išsivedė jį iš čia, paskui išjungdama šviesą ir uždarydama duris.