Įėjimas/Išėjimas/Koridorius

Kelias iki namų neatrodė labai ilgas. Netgi einat dviese per tamsią gatvę. Jie tylėjo. Žinoma Džordanas galvojo apie jos žodžius. Ne esmė, kad viena ranka gniaužė šlaputėlius marškinius. O likusioji turėjusi būti laisva atsirado šiltame delne nuo ko jam pasidarė geriau, ne dėl baimės, nes netgi norėdamas būtų neleidęs sau bijoti. Bent jau menka šiluma buvo priversta tekėti jo kūnu, nors kaip sakė Elander čia jis pas juos šiltas. Tik, kad gaila, jog taip nebuvo, šiuo momentu baisiau nei įkištas į šaldytuvą, nedaug reikėjo, jog pradėtų drebėti kaip epušės lapas vos pajudintas vasaros brizo. Tada galvoje pradėjo suktis tas jos patinkantys vaikinai išmaudomi, lyg dėl ironiškumo vyptelėtų, niekada per daug nepuoselėjo jokių vilčių, tikriausiai to nedarė ir mergina, gal dėl nenoro visko sugadinti, o gal tiesiog dėl visko. Jį nuskriausti sunku, bet sužaloti taip, jog skaudėtų iki pačių gelmių, baisiau nei kokia kraujuojanti žaizda tikrai bent jau įmanoma. Ir tai padaryti būtų galėjęs ne kas kitas, o Elander. Pagalvojus apie visą jų buvimą kartu kai kada pasakytum, jog tai tiesiog tragedija tiems, kurie nepažinojo nei banšės, nei šalia jos dažnai pasirodančio jaunojo pavaduotojo Parišo. Taip pat manė ir moteriškė pas kurią nuomojosi kambarį. Keliskart ji pasakė, jog jam geriau eiti namo, o ne sukti pas merginą, nes ji yra tikrų tikriausias blogis. Arba, jog tikisi, kad vieną dieną pasirodydamas suims merginą. Nuo tokių žodžių dažnai imdavo juokas, o Elander tyčia dar prie jos tiesiog apsiglėbdavo vaikiną, lyg parodytų, kad netrukus ir jį nusitemps kartu su savimi. Tai kas, jog ji nebaigė nieko daugiau nei vidurinę, tai kas, jog kartais sunku supaisyti kaip jaučiasi, bet niekada nematė kitokios. Jei viskas būtų buvę gražu, o ji viena iš tų nerūpestingųjų Parišas seniai būtų pamiršęs, jog ji egzistavo ir nuėjęs toliau savo ir taip greitai judančiu gyvenimu. Nenorėdamas niekur užkliūti daugiau bandė stebėti prieš save. Žibintų apšviečiančių, bent šią gatvę buvo mažoka, tačiau užteko, jog matytum ar kas netoli slepiasi. O tiek ir užteko, jog pas Parišą būtų daug drąsos eiti tolyn iki kol pagaliau atsidūrė prie jo nelabai puošnių namų. Praėjus kiemą atsidūrė ir prie durų. Surado raktą, kurio neketino slėpti nuo Harneťt ir atleido jos pirštus atrakindamas duris bei praleisdamas ją pirma kai už savęs jas uždarė lyg lengviau atsikvėpdamas.
-Mums reikia persirengt. Kaip žinau pas mane nieko tau tinkamo nėra, bet... Jei ką rasi gali pasiimt. - Vos šyptelėjo svarstydamas kaip pats persirengs, nors čia nebuvo labai jau didelė problema. Paskui reiktų pasidaryt arbatos ir butų galima eiti į svetainę. Nebent Elander turėtų kitų variantų. O Parišas kaip ir labai atviras naujiems pasiūlymams. Todėl pasidėjo marškinius ant kabyklos ir parėjęs atgal žvelgė į merginą norėdamas sužinoti apie ką ji galvoja. Geriau jau nebūtų kažkas susiję su ugnimi, o leistų jam bent jau apytiksliai žinoti moterų mintis, galbūt apsiribotų ir vien ties Elander.

Draugystė atrodė per daug brangi, kad mergina ryžtųsi rizikuoti ja vardan jausmų, dėl kurių net nebuvo užtikrinta. Kartais tikrai atrodydavo, kad ji jam neabejinga, o jis jai, tačiau bijodama, jog visa tai yra ne daugiau nei jos pasąmonės troškimų sukurtas vaizdinys, naivi viltis ir įtaiga, paremta kažkuo neapčiuopiamu, stengėsi išlaikyti atstumą, dažnai tiesiog apsimesdama, kad Parišas jai geras draugas ir nieko daugiau. Tačiau širdies nenutildysi. Pastaroji vis tiek laisvu laiku mielai mėgindavo užliūliuoti protą ir įtikinti merginą, kad tikrai yra kažkas daugiau nei draugiški pasikalbėjimai, apkabinimai ir pakštelėjimai į skruostą. Kas be ko, tai nebuvo vien fizinis potraukis. Veikiau psichologinis ryšys ir kone aklas prisirišimas prie patikimo, artimo žmogaus, pamažu peraugęs į tą, tarp jų pakibusį, tačiau niekada garsiai neišsakytą jausmą. Rodos, niekas nepasikeitė, bet kaip tyčia šiandien Elander nusprendė subtiliai prasitarti Džordanui, kad šis jai patinka ir patinka daugiau nei paprastas draugas. Tikriausiai todėl einant link jo namų, abu ir nepratarė nei žodžio. Harnett bijojo, kad leptelėjo daugiau nei reikėjo, o nežinodamas ką į tai atsakyti, Parišas galvojo, kaip derėtų išsisukti iš situacijos neužgaunat merginos. Jau kone pradėjusi gailėtis spontaniško poelgio ir žodžių, ji kiek susikrimtusi pėdino šalia jo ir nestipriai gniaužė vaikino pirštus.
Pasiekus vaikino namus, tamsiaplaukė dirstelėjo į gretimo namo langą, prie kurio sėdėjo maždaug pusamžė moterėlė ir prisimerkusi stebėjo, kas ir pas ką atėjo. Tai reiškė, kad Harnett neliks nepastebėta ir veikiausiai jau ryt pusė miestelio žinos, jog šerifo padėjėjas parsitempė į namus tą aršią padavėją, pro kurią praeiti kartais baisiau nei pro pasiutusį skaliką. Susilaikiusi nuo negražių gestų, mergina įžengė vidun ir pakėlė akis į Džordaną. Faktas, kad persirengti tikrai reikėjo ir dar aiškesnis faktas, kad jai nederėjo čia ateiti. Bent ne tada, kai yra permirkusi.
-Neabejoju, kad kur nors spintoje tikrai slepi ir kokią suknelę. - erzindama pareiškė ir šyptelėjo ne per džiugiausiai. Šaltis, šioks toks nuovargis ir nelabai apgalvoti sprendimai, pakeliui numušė merginos ūpą, tačiau pasižadėjusi sau, kad nesėdės su papūstą lūpa, ji kilstelėjo lūpų kampučius aukščiau.
-Rodyk kelią. - pridūrė ir stumtelėjusi vaikiną, kad šis žygiuotų reikiama kryptimi, nutipeno paskui jį.