Miegamasis

Džordanas bandė jau dabar nesukti sau galvos, bet jam kažkaip nepavyko pabėgti nuo minčių apie tai kas yra kas. Jis nieko gi nežino ir neturėjo būti pasimetęs kiek laiko turi praeit, kad ta tiesa pagaliau pakeltų akis ir suprastų kaip giliai sėdi bei imtų kapanotis į viršų. Jis atsiduso užmerkdamas akis. Elander šalia. Jam tai puikiai tiko, ypač kai jos reikėjo, kad pasijustų laimingas. Bent tiek, jog šypsotųsi. Mergina jam patiko labiau nei reikėjo. Juk ji draugė... ta kuri visada yra šalia. Kiek ironiškai sau šyptelėjo. Draugė... Taip. Puikus pasirinkimas Džordanai. Neleidi jos arčiau, juk ne tu žinai apie nelaimes ir jei kas nutiks jai gal žinos kaip ir ji? Vaikinas sėdėjo ant žemės paklausdamas tik vieno klausimo. Nors atsakymo nei vienas iš jų nežinojo. Abu keistos būtybės ir abu nežino kaip sau ką nors pasakyti. Tiesiog variantas tobulas. Gyvenimas juokauja su jais kaip reikiant. Vyptelėjo ir atsisuko merginos pusės prabilus apie uniformą kuri išdžius ir ją dar teks lyginti. Nors jos palydinimas apie tai kur jis miegojo privertė jį šyptelėti ir pasižiūrėti šios pusėn. Paklaustas ar nenori miego, nes drabužius išlygins, o savęs kaip ir ant lyginimo lentos nepadėsi, kad ir kaip norėtum, Džordanas gūžtelėjo pečiais. Neaišku ar nori ar ne. Visiškai. Atgniaužė rankas pakildamas ant kojų bei greitai pakeldamas Elander tarstėjo, jog ši palauktų, o pats nulindo į vonią nuspręsdamas, kad pagaliau reikia nusiprausti. Nors ir maudėsi ežere, bet skirtumas kaip ir buvo didelis. Išsimaudęs įsisuko į rankšluostį praeidamas atgal pro Elander ir nusigriebdamas kelis drabužius. Sugrįžo atgal atsistodamas tik su pilkomis treninginėmis kelnėmis bei nužvelgdamas merginą susidūrė su šios žvilgsniu bei tiesiogine prasme atklodamas patalynę įsivertė ją į lovą. Paskui atsigulant ant pagalvės ir žvelgiant į jos veidą. Nežinia ko jame ieškojo. Gal nuovargio, gal kažkokios kitos emocijos, kuri kažką sugebės išduoti. Parišas nežinojo, todėl palinkęs dar priglaudė lūpas prie jos ir pasitraukė užsimerkdamas bei padėdamas apsunkusią galvelę ant pagalvės tuo pačiu apsiglėbiant Elander. Nežinia ar dėl to, kad nepabėgtų, kas buvo gan realus variantas, ar dėl savų norų kas parodytų, kad abejingumo pas jį nulis, gal dar net į minuso pusę eina. Kad mergina jį traukė buvo visiškai aišku. Tik visa kita čia painu ir niekaip neišpainiojama. O norėjosi to aiškumo, kam sunku susitaikyti kai bent nežink atrodo kas bus rytoj. Nors... Džordanas buvo policininkas. Darbe niekada negali būti tikras kas nutiks. Visko gali būti ir būna. Kai esi pavaduotojas. Gal kokią dieną kai Stilinski negalės ar jo vaikas tiek prisidirbs ir jam reiks išeiti... Atrado pliusų būti jaunesniam. Turi daugiau laiko ir gali daryti kas patinka. Gal rytoj vėl viskas stos į vėžias ir šios dienos neliks nei trupučio, kuris bus persismelkęs nežinomybe, skausmu, pasimetimu ir nuovargiu. Daug kas sako, kad rytas už vakarą protingesnis. Jei vakare negerai ryte bus geriau. Nebent problema labai didelė kaip pas šiuos du gyvenimo mėtomus žmones tai kitas reikalas. Juk nepabusi jau žinodamas kas tu jei vakare nieko išvis neišpešei. Belieka viltis, kad pasidarys lengviau.

Nieko keisto, kad vaikinui nedavė ramybės klausimas, kas jis toks išties yra. Bene visą gyvenimą laikęs save eiliniu mirtinguoju, kuris turi atlikti piliečio pareigas ir nugyventi prasmingą, jaukų ir gražų gyvenimą, atsidūrė kažkokiame nelemtame mirtininkų sąraše su apvalia sumele šalia, kurios sužavėtas, tuometinis jo porininkas nepabijojo įkalinti Parišo automobilyje ir paversti pelenais. Tuo metu dar nei vienas nežinojo, kad ugnis nėra ta stichija, kuri galėtų sužaloti šerifo padėjėją, o kai tai paaiškėjo, buvo jau per vėlu griebtis vaidybos ir apsimesti, kad jis neketino pasipelnyti iš kolegos mirties. Jei ne tas sąrašas, galbūt Džordanas iki šiol nenutuoktų, jog turi nepaaiškinamos kilmės gebėjimą likti nepaliestas ugnies ir veikiausiai iššaukti tą stichiją, pačiam nesuvokiant, kaip tai padaryti. Elander vardas irgi mirgėjo viename iš sąrašų, šalia Martin ir dar kelių banšių, kurios, kaip ir visos kitos mistinės būtybės Beacon Hills'e, turėjo dingti nuo žemės paviršiaus, jog kadaise niekuo neišsiskyręs miestelis ir vėl taptų ramia gyvenviete.
Pastatyta ant kojų ir palikta kambaryje, tamsiaplaukė įnėrė pirštus į plaukus ir išnarpliojo pora nepaklusnių, tarpusavyje susipynusių sruogų, po to priėjo prie lango ir susinėrusi rankas po krūtine, be ypatingo susidomėjimo žvalgėsi po gatvę, apšviestą neryškios žibintų šviesos. Visi seniausiai miegojo ir jei kažkas dar vaikštinėjo gatvėmis, tai nebent benamiai šunys ir katės. Ūmai apėmė noras ir pačiai pasileisti į pasivaikščiojimą, kai aplink nieko nėra, minios niekur neskuba ir pikti automobilių vairuotojai nespaudžia garsinio signalo, ragindami tiek pėsčiuosius dingti iš kelio, tiek kitus vairuotojus minti greičio pedalą ir lėkti, vos šviesoforas įžiebs žalią šviesą. Nakties metas buvo kur kas ramesnis palyginus su diena, galbūt todėl Harnett jis labiau ir patiko. Nereikėjo niekur skubėti, niekas netriukšmavo, neerzino, nebent retkarčiais užklupęs vienišumo jausmas, bet ir tas neatrodė toks nepakeliamas, kai prisimindavo, kad ryte tikriausiai susitiks su Parišu, kuris prieš darbą būtinai atras minutėlę ir užsuks į kavinę, kurioje ji dirba.
Net nepastebėjusi, kaip vaikinas sugrįžo ir neilgai trukus dar pora akimirkų dingo, tamsiaplaukė krūptelėjo, kai šis sučiupo ją ir įsitempė į lovą. Tiek iš to bandymo sutvarkyti nepaklusnius plaukus, kurie vėl draikėsi aplink veidą ir krito ant akių. Nusibraukusi sruogas, Elander nusišypsojo, kuo ramiausiai leisdama Džordanui tyrinėti jos veidą žvilgsniu. Už ką nusipelnė bučinio, taip ir nesuprato, tačiau gavusi tokią dovanėlę, nesipriešino ir kiek įmanoma ilgiau pratęsė jį, o po to leido vaikinui atsitraukti ir pagaliau pasidžiaugti ramybe, kurią ji bet kada galėjo sudrumsti, nutarusi paerzinti vaikiną ir suregzti kokią nors provokaciją, nors faktas, kad viskas anksčiau ar vėliau atsigręš prieš ją pačią, tad neliks nieko kito, kaip tiktai sukąsti dantis ir valdytis, jog neperžengtų ribų, kurias tikriausiai vis dar derėjo saugoti nepaisant to, kaip klostėsi aplinkybės.
Užmerkusi akis, tamsiaplaukė minutėlę rymojo, netardama nei žodžio ir net nekrustelėdama, kol staiga atsimerkė ir sunkiai atsiduso.
-Išduok paslaptį, kaip gali būti toks ramus. - kone suzyzė ir sukando apatinę lūpą. Kaži ar reikėjo aiškinti, link ko ji suka, prašydama atskleisti būdą, kaip ignoruoti tą nepakeliamą trauką, kuri atsisako paklūsti protui, pasislėpti tamsiausiame kampelyje ir leisti ramiausiai užmigti, ganėtinai patogiai įsikūrus vaikino glėbyje.

Vaikinas norėjo beveik gero. Jis nebūtų pažinojęs Elander, nebūtų niekada gyvenime stovėjęs prieš ją, klausimas tada toks ar kas nors dabar būtų kitaip? Ar jis nebūtų susiradęs kitos tokios draugės ir ji nestovėtų priešais jį namuose. Nežinia. Ar jis atsikeldavo anksčiau prieš darbą vien tam, kad pasėdėtų kavinėje ir galėtų persimesti tik keliais žodžiais bei pamatyti jos šypseną. Tai toks naivumas ar tokia meilė? Jis pats nežinojo. Viskas pakankamai kėblu. Būdamas prie jos tikrai nesijautė ramus. Nelabai jam išėjo, ypač žinant, kad Elander gali būti jo, tik jis kvailys ją stumia kaip galima tolyn nenorėdamas merginai blogo. Jis ir nenorėjo, beliko tik giliai atsidusti ir tiesiog elgtis taip kaip reikia. Galiausiai sugrįžo į kambarį parsiguldydamas merginą į lovą ir gulėdamas su ja taip, lyg niekur nieko. Jam visai patiko jausti jos šilumą. Apsimetant, kad ne jis degė visai neseniai bei tai nėra šilumos šaltinis. Ateis laikas kai kas nors sužinos ir visi ateis pasikepint zefyrų... Parišas būtų tokiu atveju atsidusęs. Jis būtų paprastas normalus žmogus jei ne tas sąrašas panoręs iš Beakon Hills išvyti visas antgamtines būtybes. Tada sudeginimas automobilyje ir tariama jo mirtis. Daug kas tikėjo, kad tai bus paprasta tik gaila, kad ugnis buvo Parišo sritis ir jis nelabai degė paskui papuošdamas savo tariamo draugo veidelį ne viena mėlyne. Kiek kartų ten buvo nutaikytas ginklas, kiek kartų Džordanas gijo ir turėjo būti paslėptas nuo visų. Ironiškai bei labai įdomiai būtų galima pasakyti. Gulėdamas užsimerkęs šis tiesiog netarė nei žodžio galėdamas justi kaip ši mergaičiukė jo glėbyje nesugeba išlikti rami bei muistosi kaip nežinia kas. Džordanas galėjo kiek kreivai šypsotis ir erzinti ją iki kol trauka taps sunkiai pakeliama ir viskas aplink juos taps tarsi pripildyta elektros. Išgirdęs klausimą, kuris prilygo zyzimui jis atmerkė akis žvelgdamas į jos veidą. Toks jausmas, kad nebuvo niekada su ja miegojęs vienoje lovoje. Nežymiai gūžtelėjo petukais.
- Negalvoti apie tai nelabai sekasi... Jei nori atsikratyti visko kas neramina... Duok jiems arba sau tai ko nori ir paskui būsi rami. - Lyg paaiškino ir jis nebūtų labai prieštaravęs glaustytis prie merginos vaizduodamas mielą katinuką, kuriam prireikė šilumos šaltą rudens dieną. - Reikėjo tau pasakyt, kad myli vos parėjus iš Afganistano. Nebūtum sugebėjusi ištarti kelių žodžių. Atiduočiau viską. - Tuo pačiu kiek paerzindamas jis nusišypsojo ir palingavo galvele kai galiausiai jam šovė labai protinga mintis ir Parišas atsisėdo apsidairydamas lyg kažko ieškotų.
- Mes galim viską labai lengvai ištaisyti. – Jis nebūtų pats Džordanas Parišas jei nesugalvotų problemos sprendimo. O mergina tikriausiai labai norėjos sužinoti, todėl šis dar pakštelėjo jai į lūpas ir sukando lūpą tvardydamas šypseną, kad nesijuoktų nuo minčių galvoje. Kurios galėjo jau dabar vesti tamsiaplaukę iš proto nežinant nieko. – Mes tave... Išgydysim. – Tarstelėjo nuleisdamas akis link jos veido ir suimdamas šią už šonų. – Užkutensiu taip, kad nieko nenorėsi. – Taip ir baigėsi jo noras miegoti pirštams atsirandant ant jos ir imant kutenti. Jo namuose labai trūko ne tik moteriškos rankos, bet ir juoko, atsiklausys jo už visą prarastą laiką iki kol jie abu įsipainios į patalynę taip, jog niekas nesugebės atpainiot bei vienintelis pasirinkimas bus užmigti glaudžiantis vienas prie kito.

Jam tai gal ir būtų išėję į naudą, bet žvelgiant iš savanaudiškos Elander pozicijos - jai nelabai. Jo dėka ji, suklupusi šimtąjį kartą, vis tiek sukando dantis ir net labiausiai nenorėdama, stojosi ant skaudančių kojų, kad žygiuotų toliau, kad įveiktų kiekvieną prakeiktą kliūti ir pagaliau nusigautų iki savo laimės. Anksčiau atrodė, kad ta kelionė niekuomet nesibaigs, bet kai sužinojo, jog vaikinas jai neabejingas, galėjo prisiekti, jog įveikė daugiau nei pusė atstumo. Likusią dalį jie įveiks kartu. Kaip nors. Svarbiausia buvo niekada nepasiduoti, niekada nenusigręžti ir nenueiti lengvesniu keliu, kuris anksčiau ar vėliau atves prie bedugnės, kurioje laimės neįžvelgsi nei su žiburiu. Kaip tik lengvesnį kelią Parišas ir siūlė, norėdamas atstumti Harnett vien todėl, kad bijojo ją užgauti, pats pilnai nesuvokdamas savo galimybių. Jei nutiks kas nors baisaus, Elander neabejojo, jog sugebės ne tik suvaldyti Parišą, bet ir išvengti visai nepageidautinų traumų ar nudegimų. Juk kai ji pasiliko, jis nepavertė savo namų degėsių krūva. Susivaldė. Užgniaužė ugnį ir nurimo, o tai reiškė, kad jeigu mokysis valdyti savyje užslėptą stichiją, nekels niekam pavojaus ir nepagarsės kaip pareigūnas, kurį galima išsikviesti norint pasikepti zefyrų.
Vienoje lovoje jie miegojo ne kartą ir ne du. Bet esmė tame, kad būtent miegojo. Jokių nekaltų bučinių, jokių savininkiškų apkabinimų ir siekių prisiglausti kuo arčiau. O dabar ta riba dingo, nes abu puikiai žinojo, kad myli vienas kitą, o toji meilė ir vertė elgtis kiek... Kitaip. Būtent taip, kaip elgiasi iki ausų įsimylėję, kartais aistros proveržių užklupti žmonės. Iš prašymo atskleisti paslaptį, kaip Džordanas gali išlikti toks ramus, buvo tiek pat naudos, kaip ir iš mėginimo įsivaizduoti, kaip šiuo atveju viskas turėtų pasisukti. Taigi čia būtų ne susilaikymas, o tikrų tikriausias nuklydimas pragaro keliais, bet kaži ar būtų taip jau blogai, kai jis pats merginai tą mintį ir pakišo, tariamai tiesdamas pagalbos ranką. Kai Džordanas dar pareiškė, kad jai reikėjo prisipažinti, jog myli jį, vos šis grįžo iš Afganistano, tamsiaplaukė prisimerkė ir išsiviepė.
-O ko pats nieko nesakei? Atsirado mat proto bokštas. Aš iš tavęs mokausi, tad iš tavęs imu ir netikusi pavyzdį apsimesti abejinga. - atkirto ir parodė vaikinui liežuvį, nežymiai susiraukdama. Kaži kaip viskas būtų pasisukę, jei dar tada Elander būtų prisipažinusi, jog myli Džordaną? Kažkodėl atrodė, kad jis būtų nepatikėjęs ja, pasišaipęs ir nuleidęs viską juokais. Galų gale, palaukusi nieko neprarado.
Klausiamai išrietusi antakius po to, kai vaikinas pareiškė, kad yra būdas, kaip galima viską ištaisyti ir išgydyti ją, mergina spėliojo, link ko jis suka, tačiau nenumanė, ką šį kartą nutėkš ir ko imsis. Variantas, kad nusikratys pora nereikalingų rūbų, neatrodė realus, tačiau piršosi idėją, jog ji bus susukta į antklodę ir visgi įgrūsta į spintą, kaip anksčiau ir tikėjosi. Pasirodo, kad šiek tiek klydo. Džordanas rado kitą būdą, kaip išblaškyti jos mintis ir išvaikyti visus miegus.
-Nedrįsk. - piktai ištarė ir sužaibavo akimis, kai šis perkėlė savo rankas ant jos šonų. Tapo aišku, kas jos laukia. Lėta ir neskausminga mirtis nuo oro stygiaus. Vos jo pirštai pradėjo kutenti, tamsiaplaukė plačiai išsišiepė ir prapliupo skambiu juoku, besimuistydama ir mėgindama ištrūkti iš jo gniaužtų, nors niekaip nesisekė.

Jis nebūtų pasakęs. Tikriausiai niekada gyvenime nebūtų prabilęs apie tai, kad jaučia kažką daugiau nei susižavėjimą ar mielą trauką, kuri jam niekada gyvenime nesugebės peraugti į stipresnius jausmus, kokie padarytų juos dviem įsimylėjėliais, kurie nesugebėtų tvardyti savęs bei netraukti arčiau žmogaus. Jis tikėjosi, kad pavyks negalvoti. Vien jos žodžiai apie ramumą privertė jį pagalvoti. Nebuvo ramus, nei kiek, gal išorėje šypsojosi gan švelniai laukdamas progos, bet iš tikrųjų jokios progos jam nereikėjo. Norėjosi priglausti merginą arčiau ir niekada nepaleisti. Geros ateities perspektyvos piršosi, tačiau netroško įkalinti nei vieno kažkokiuose keistuose santykiuose, kur jis dabar abu grūdo. Abu mato kaip elgiasi, abu nori ištiesti rankas, bet pasijaučia taip, lyg kas per jas kirstų. Atsiduso gulėdamas ir gaudamas atsakymą, kad pats galėjo pasakyti. Galėjo? Nelabai. Daugeliu atvejų tada nenorėjo kažko panašaus. Jie abu dar velniškai jauni, todėl jiems nieko panašaus nereikėjo. Tada būtum galėjęs jų draugystę vadinti prisirišimu. Gal jokios meilės per tą laiką net nebuvo, ji atsirado palaipsniui.
- Negalėjau pasakyti. Tu tada būtum pabėgusi. O ką aš būčiau daręs? Naujos Elander tai neturiu. - Nepatenkintas patempė lūpą žvilgtelėdamas merginos pusėn bei vis dar žiūrėdamas gan liūdnai jos pusėn lyg laukdamas kol ji atsiims žodžius, jog jis labai blogas pavyzdys. Visai ne, jis buvo geras ir visai niekas negalėjo dėl to prikaišioti. Jau tik ne Ela. Ji buvo blogas žmogus, čia ji ta blogietė, kuri daro blogą pavyzdį jaunajam šerifo pavaduotojui ir dėl to nesuka galvos, kad šiam jau dabar susuko galvelę ir jis pasidavė šiai merginai visapusiškai. Na jau ne, tegul pagalvoja ką padarė.
Parišas nusprendė kaip labai lengvai būtų galima ją atbaidyti. Nors... Ar jis priešintųsi jei jie sugalvotų iškrauti merginą taip, jog ta trauka pasidarytų gal net kiek atgrasi. Jis sugebėtų tikriausiai. Bet šiam kartui pasirinko kutenti ir pridėjus rankas ir išgirdus kelis žodžius, kurie liepė nedrįsti taip padaryti Džordanas linksmai išsišiepė, lyg iš jo pusės ateitų klausimas ar ji nori dėl to lažintis, kad tikrai išdrįs ir tikrai padarys. Pradėjęs kutenti ir tamsiaplaukei ėmus sukiotis į visas puses jis netgi neketino paleisti šios liaunos merginos iki kol ji neatsiprašys už viską ką padarė. Tuo pačiu viskas pasibaigė, kad sugebėjo įsipainioti į kelis patalus ir pora pledų, kurie buvo ant vaikino lovos. Iki tol vis dar kuteno, o paskui patraukė pirštus, bet pats pasitraukti kažkaip nesugebėjo tik įsitaisydamas šalimais ir perbraukdamas lūpomis per jos kaklą.
- O gal čia visai netinkama idėja? – Lyg garsiai galvodamas pasiteiravo pasidėdamas ranką jai ant liemens ir pakeldamas akis į šios veidą, lyg vėl būtų sugalvojęs pakankamai įdomią veiklą. Miegas ir vėl išgaravo ir visam pasitelkta vis įdomesnė veikla. Normaliomis aplinkybėmis jis jau seniai arba snūduriuotų, arba jau miegotų. – Gal suerzinkim tave taip, kad pabėgtum nuo manęs ir niekada gyvenime nebenorėtum matyti? – Paklausė jos pakreipdamas galvą ir neturėdamas šalia pagalvės buvo priverstas atsiremti į ją.
Išties Parišas buvo vyresnis už Elander penkeriais metais. Tai davė jam ir didesnę „patirtį“ bei sugebėjimus elgtis kažkiek protingiau, nors gal tai, kad tiesiog Parišo vaizduotė buvo laki ir jis nuspręsdavo susigalvoti kaip galima įdomesnių veiklų ir tuo pačiu įtraukti Elą.

Elander spėjo pastebėti, kad Džordanas ne iš tų, kurie ramia galva ryžtųsi žengti pirmą žingsnį link kažko, kas gali pakeisti gyvenimą bent trisdešimties laipsnių kampu. Apie devyniasdešimt ar tris šimtus šešiasdešimt net kalbos negalėjo būti. Kartais atrodydavo, jog vaikinas mieliau apsipils benzinu ir susidegins arba pasiims ginklą ir persišaus kepenis vien tam, kad raitytųsi iš skausmo ant žemės ir negalėtų veltis į kalbas apie tokius dalykus, kaip jausmai ir santykiai. Aišku, tokių drastiškų ir beprotiškų veiksmų jis, dėkui dievui, niekada nesiėmė, tačiau rasdavo būdų, kaip nukreipti temą kita linkme arba išvis nutraukti jam nepatinkantį pokalbį. Lygiai taip pat išradingumu ir sumanumu nesiskundė, kai reikėjo į vietą pastatyti pašonėje įsitaisiusią banšę ir net kai ši grasino, kad užsikars jam ant kaklo, jis vis tiek sugalvojo, jog galima ją išblaškyti labai civilizuotu ir nekaltu būdu - užkutenant taip, kad pradėtų stigti oro ir akys prisikauptų juoko ašarų, kurių Harnett akyse jau seniai nebuvo. Jei kada nors ir pravirkdavo, tai nebent nesugebėjusi atlaikyti įtampos ir vidinio spaudimo, o kitais atvejais ji taupė skysčius ir neašarojo nei iš liūdesio, nei iš džiaugsmo.
Papūtusi lūpas po Parišo žodžių, tamsiaplaukė pavartė akis ir nežymiai šyptelėjo. Negalėjo jo teisti, kad šis tylėjo. Juk ji irgi tylėjo. Abu neturėjo nei menkiausio supratimo apie tai, kas vyksta. Ar tai viso labo iš draugystės išsirutuliojusi simpatija, ar meilė, ar dar kas nors, kam net nėra tinkamo apibūdinimo? Prabilti anksčiau nei spėji susigaudyti savo jausmuose ir mintyse, nebūtų pats protingiausias poelgis, nes jis gali kainuoti viską, ką turėjai iki tol. Galų gale, jei kažkas myli, niekada negali žinoti, jog prisipažinus apie tai, sulauksi tokio pat atsako. Meilė ne visada laiminga.
-Merginos niekada nebėga. Tai labiau vaikinų bruožas. - atsakė ir sulapsėjo akimis, akimirką pasijausdama kaip užkietėjusi feministė, pasiruošusi pavogti kelių remonto darbams skirtą volą ir sulyginti su žeme kiekvieną priešingos lyties atstovą be priežasties. Iki feministės jai dar buvo tolokai, nors tie išskirstymai į stipriąją ir silpnąją lytį kartais erzino, bet ne tiek, jog prisijungtų prie Pussy Riot aktyvisčių ir išsirengusi žygiuotų per aikštę su plakatu, į kurį dėmesio niekas nekreipia vien todėl, jog yra ir kur kitur paganyti akis. Moteriška logika.
Elander neketino atsiimti žodžių ir atsiprašyti Džordano, narsiai kęsdama nesibaigiančius kankinimus kutenimo forma. Nuo juoko taip įsiskaudo šonus ir pradėjo trūkti oro, kad atrodė, jog dar šiek tiek ir praras sąmonę, tačiau nuo pastovaus spurdėjimo, abu įsipainiojo į antklodes taip, kad vaikinui neliko nieko kito, kaip tiktai pagaliau palikti merginą ramybėje. Sunkiai gaudydama kvapą, tamsiaplaukė visgi plačiai šypsojosi, nei kiek neširsdama už tai, kad jis nepaklausė jos ir išdrįso pasitelkti užkutenimo metodą. Panašu, kad jis suveikė ir nedoros mintys bent kol kas teikėsi užtilti. Deja, beveik sutramdęs Elander demonus, Džordanas vėl pažadino juos, vos lūpomis prisilietė prie merginos kaklo. Stipriai įsikandusi į apatinę lūpą, ji sunkiai atsiduso. Nors atrodė aptingus ir visai nebudri, mikliai sugebėjo parversti vaikiną ant nugaros ir įsitaisyti virš jo lygiai taip pat, kaip ne per seniausiai buvo padaręs ir jis. Skirtumas tik tas, kad nelaikė prispaudusi jo rankų, nes ar šiaip ar taip tai nebūtų davę jokios naudos. Viena akimirka ir ji vėl gulėtų po juo, šalia jo ar dar geriau, ant grindų.
-Nagi, bandyk laimę. - sumurmėjo. Rankomis pasirėmusi į Parišo krūtinę, Harnett palinko virš jo ir gudriai prisimerkė, kilstelėdama kairį lūpų kamputį aukštyn. Taip, jis buvo vyresnis už ją penkiais metais, tačiau tai nereiškė, kad galės vedžioti ją už nosies ir erzinti, stebėdamas kaip mergina neranda sau vietos ir virpa iš jaudulio, sumišusio su siutu, kad nesugeba užgniaužti kai kurių pojūčių.

Galbūt iš tokios pusės ne, jis geriau pasirinkdavo kitus variantus, kurie pakeisdavo gyvenimą. Tarkim kaip Afganistanas, ėjimas dirbti į policiją, nors ir jis neatrodė pradžioje kaip tas, kuris sugebėtų, bet įdėjus pastangų kaip visada, viskas labai lengvai eina ir įmanoma pakeisti ne tik savo kūno formas, tuo pačiu išugdžius ir kai kurias charakterio savybes jas padarant pakenčiamas tiek, kad žmonės galėtų susipažinti su juo. Tuo pačiu jis sugebėjo padaryti su savimi pakankamai daug, kad pasikeistų. Aišku, Elander pirmą akimirką jam grįžus ir netgi nenusimetus dar drabužių stovėjo prie jo namų durų ir nei kiek nesijautė nusikaltusi, kad neleidžia jam pailsėti, todėl dar išgirdus žodžius, kurie privertė jį šyptelėti šis ir priėmė atgal ją ne tik į savo glėbį. Džordanas ne iš tų, kurie turėtų dėl ko liūdėti, jis mėgdavo priversti visus šypsotis pats nekreipdamas dėmesio kaip turėtų būti liūdna jam ar kas nutiko per tą laiką. Šis buvo koks buvo ir dėl to dažniausiai nereikdavo jaudintis. Neskaitant dabartinių laikų kai nesuprato koks gali būti su Elander. Negalėjo išsiaiškinti nieko, tačiau šalia esanti persona lyg ir būdama šalia žadėjo, kad padės. Ji visada ir padėdavo. Nereikdavo prašytis, ji tai padarydavo nieko neklaususi ir nusprendusi, jog tai į gerą. Gal tas bruožas ir patraukdavo Parišą.
Kutenant merginą ir verčiant garsiai juoktis bei sukiotis kaip tik galima į šalis, kad tik jo rankos nesugebėtų pasiekti jos, kas tikrai nebuvo realu, nes jis ją pasigaudavo kur tik norėdavo ir kaip, tad merginai teliko muistytis ir bandyti patraukti jas tolyn. Iki kol jie abu įsipainiojo į patalynę ir beliko tik gulėti visai šalimais, kad galėtum klausytis kaip ši atgavinėja kvėpavimą, lyg būtų nubėgusi patį didžiausią maratoną savo gyvenime. O gaila, neteko jai to daryti. Beacon Hills'e niekas tokių nebėga ir nemanė, kad neatsirastų sukčiaujančių, gali sakyti, kad kas antras ne tik jaunuolis, bet ir suaugęs yra kažkokia būtybė, kuri netgi ten apgaudinėtų. Labai jau tikėtinas variantas, labiau nei būtų galima įsivaizduoti.
Žinoma, Džordanas nesugebėjo susivaldyti dar kartą priglausdamas lūpas prie jos kaklo ir vėl ją priversdamas galvoti ne apie tai ką reiktų. Kodėl jis tiesiog negalėjo pasiimti ko norėjo? Gal dėl to, kad Ela jam rūpėjo, labiau nei kuri nors kita ir jis neketino jos versti ką nors daryti, versti gailėtis, kad jie buvo draugais, buvo tais, kurie neketina palikti vienas kito... Tai tiesiog tarsi apsidraudimas, kad jis neliks vienas, turės galimybę likti su ja. Kažkiek savanaudiškas poelgis, bet jis nesugebėjo bent jau dabar savyje viso to pakeisti. Jei jau rautų ją iš širdies tai tektų skausmingai, su visomis šaknimis, kad nebūtų galimybės dar kartą sugrįžti ir suėsti tai kas liko.
- Pabandyti tave erzint ar tai, kad nenorėtum į mane dar kada nors pasižiūrėt? - Matydamas jos kreivą šypsnį ir gudrų žvilgsnį nuleido akis į rankas atremtas į jo krūtinę. Labai įdomu kaip ilgai jie galės taip žaisti ir vesti vienas kitą iš proto. Jis sugrįžo ties jos veidu nežinia ar laukdamas atsakymo į savo klausimą ar galvodamas ką jam reiktų daryti, kad šią dar kažkiek paerzintų. Parišas vis dar žvelgė į tas šviesiai rudas akis, kurios spindėjo netgi tamsoje ir ištiesė ranką pervesdamas jos skruostu. – Tu neįsivaizduoji kaip žaviai atrodai. – Nežinia kodėl ir tikriausiai lūpos nei kiek neklausė minčių ar taip galima padaryti ir pasakyti būtent tokius žodžius, dėl ko Džordanas save mintyse ir subarė kam taip greitai leidžia jam kalbėti, bet vis vien šyptelėjo vis dar laikydamas pirštus ant merginos skruosto ir gan atsargiai šypsodamasis.

Tikriausiai reikėjo šiek tiek daugiau laiko, kad tiek Džordanas, tiek Elander apsiprastų su mintimi, jog juos sieja kur kas daugiau nei paprasta draugystė. Kitu atveju trapūs jausmai galėjo neatlaikyti spaudimo ir pasmerkti myriop viską, kas juos kada nors laikė šalia. Nebuvo kur skubėti, nebuvo dėl ko panikuoti. Kažkam reikėjo sužinoti, kodėl netikėtai užsiliepsnoja, o kažkam - pataisyti ne per geriausią savo reputaciją ir įrodyti, jog nėra pasmerkta dienų užbaigti už metaliniu grotų. Ko imsis Parišas, kad susidorotų su savo bėda, Harnett nenumanė, tačiau geriau nei kada nors suvokė, jog visapusiškai palaikys jį, tuo tarpu pati besimokydama reguliariai prilaikyti liežuvį už dantų, prispausti į kumščius sugniaužtas plaštakas prie savęs ir užtildyti nelauktai prabilusius balsus mintyse. Neturėtų būti taip sunku, tereiks pradėti ir žingsnelis po žingsnelio, atsiras šioks toks progresas. Kaip juodaplaukė vienu dažymu netampa peroksidine blondine, kaip Ela vienu mirksniu iš nelabosios netaps gera mergina, kurią visi galėtų pasitikti be baimės akyse, o su plačia šypsena lūpose. Auksine mergaite tapti tikrai neketino, bet būti geresne nei ta, kuria buvo dabar, tikrai norėjo.
-Kad ir ką darytum, erzini mane, todėl imdamasis veiksmų, kurie galėtų mane nuo tavęs tariamai atbaidyti, garantuotai ir toliau sėkmingai erzinsi to net nepastebėdamas. - atsakė ir sulapsėjo akimis po to, kai išgirdo komplimentą. Galėjo prisiekti, kad pajuto, kaip skruostai vos vos nukaito ir raustelėjo. Gerai bent tiek, kad patalpa skendėjo prieblandoje ir įžiūrėti kokį nors pokytį, turėtų būti ne taip paprasta, kaip dienos šviesoje. Vieną ranką priglaudusi prie vaikino rankos, kuri vis dar lietė jos skruostą, tamsiaplaukė priartėjo prie Džordano dar labiau ir reikliai susigavo jo lūpas, nusivogdama bučinį, kuris turėjo atstoti kompensaciją už visus jos sugadintus nervus. Galėjo žaisti su juo šitaip iki paryčių ir veikiausiai apsieiti be aistros protrūkių, temdančių protą. Tas jaudulys, sumišęs su malonumu, apninkančiu po kiekvieno, net menkiausio prisilietimo, neatrodė jau toks prastas reikalas. Nereiktų daug, kad sugebėtų jį išprovokuoti, tačiau matydama, jog vaikinas stengiasi neperžengti ribos, mergina irgi privalėjo nepiktnaudžiauti turimomis galimybėmis, kad vėliau netektų jaustis kaltai dėl to, jog pati išstūmė Parišą į frontą.
Baigdama bučinį, Elander žaismingai sukando apatinę Džordano lūpą ir nestipriai timptelėjusi, paleido. Nors jos akys vis dar spindėjo tomis pačiomis kibirkštėlėmis, mergina daugiau netampė liūto už ūsų ir šyptelėjusi, nusirito nuo vaikino, įsitaisydama šalia tame patalynės jovale, kurį jiedu ir sujaukė.
-Vis dar nenori miego? Tau reikia į darbą iš ryto, o man tik į popietinę pamainą. - numykė ir prisimerkė. Nenorėjo, kad jis per ją rytoj jaustųsi nepailsėjęs, tačiau čia jau pats kaltas buvo, jog parsivedė tokį džiaugsmą į namus ir negalėjo taip paprastai įsirangyti lovoje, kad pagaliau pailsėtų.