Miegamasis

- Nee, neturiu. O kas yra? - kilstelėjo antakį. Nejaugi ši mergina jam sugalvojo kažkokių planų. - gal nori jau lysti iš čia lauk? Aš dar pabaigčiau čia.. Na.. Susitvarkyti. - sukikena, na visa gyvenimą jis negali būti prisiglaudęs prie jos duše, nors ir tikrai norėtų. Pirštais švelniais perbraukė per jos kojytes ir pakštelėjo į žanduką. - o jeigu atsisakysi, aš tave užkutensiu. - šyptelėjęs prabėgo pirštais per jos liemenį.
(sry, kad db toks trumputis.. :D biški telefono sąlygom tenka rašyti..)

((nieko tokio ;D))
-tada puiku,- taip paslaptingai nusišypsojusi tarė ir mirktelėjo,- rytoj susitvarkysime namus,- parodžiusi liežuvį linktelėjo.- ei ei, tik be kutenimų,- sugavusi Jonothan rankas perspėjo ir kiek apsitvarkius išlipo iš dušo, apsivyniojusi rankšluostį per krutinę dar nužvelgė savo vyruką švilpteldama ir plačia šypsena veiduki išėjo iš vonios. Kol J. maudėsi, mergina pakeitė patalynę ir kiek prastūmdė dėžes, padarydama daugiau vietos. Radusi kažkokį tušinuką ant stalo norėjo jį įdėti į stalčių, bet pastebėjusi sarašą po taše, žvilgtelėjo link vonios ir pamačiusi, kad vaikinas dar maudosi, kiek stumtelėjo krpšį šonan ir peržvelginėjo pavardes. Kol ten skaitinėjosi tiesiog apgraibom suėmė stalčiaus rankenėlę ir truktelėjo, bet šiam neprasivėrus, Sophia susiraukė ir atitraukusi dėmesį nuo lentos, pažvelgė į stalčių su spyna. Nesuprato, kam reikalingas rakinamas, stalčius bet nenorėdama per daug šeimininkauti tiesiog atsitraukė ir nuėjusi prie spintos, išsitraukė pirmus pasitaikiusius marškinius. Kiek apsišluosčiusi apsivilko Jonothan marškinius ir palikusi kelias viršutines sagas neužsegtas įsirangė ant lovos po antklode.

- Turbūt juokauji. - nusijuokia. Na tai nebūtų labai gerai idėją, namuose krūva daiktų, kuriuos geriau Sofijai nematyti, Džonotanui būtų labai gerai juos suslėpti į garažą kol dar ne per vėlu. Vaikinas stebėjo, kaip šviesiaplaukė išeiną iš dušo ir nužiūrėjęs ją visą prikando apatinę lūpą. Tamsiaplaukis ilgai neužtruko, greitai apsiprausęs išlindo iš dušo ir prisidengė rankšluosčiu. Grįždamas į kambarį mestėlėjo akį  į merginą ir nusišypsojo. Iš spintos išsitraukė apatinius ir įlindęs į juos įsirangė į lovą šalia Sofijos. Stipriai apkabino ją per liemenį ir pakštelėjo į skruostą.

Jonothan galiausiai grįžus iš dušo, Sophia jau buvo pradėjusi snudūriuoti, tad tik jam atsigulus šalia, sugebėjo kiek prasimerkti ir prasibudinti. Vyruko rankoms apsivijus jos liemenį ir pakštelėjus jam į jos skruostuką, Shay mielai šyptelėjo paglostydama jo rankas ir kiek pasukusi galvytę pažvelgdama į vaikino akis,- geriau jau spėk ryt paslėpti savo kokius vyriškiam skirtus žurnalus, nes išmesiu,- sukrizenu mirktelėjo dar pabučkindama į vaikino lūpas, ir dantukais neskaudžiai grybžteldama apatinę jo lūpą. Čia ji taip pabandė jį pagasdinti, kad jei jis nesusirinks savo tų žurnaliukų, tai jie greitai bus savartyne. -labanaktis,- tyliai sušnabždėjusi šyptelėjo ir patogiau įsitaisiusi užsimerkė. Neužtruko nei minutės, o jau Sophia saldžiai miegojo ir sapnavo devinta sapna. Buvo netgi keista, kad į galvą nelindo košmarai, o kaip tik buvo kažkas gražaus.

Vaikinas tik nusijuokė iš Sofijos žodžių. - jokių žurnalų aš neturiu. - jis nemelavo. Kam žurnalai, jeigu interneto platybėse gali rasti kur kas daugiau. Gavęs bučinuką šypteli, o grybžtelėjimas tik sukėlė jam juoką. Patiko jam toks jos gąsdinimas, nuo to tik dar mielesnė Sofija atrodė. - labanaktis. - pakštelėjo jos petuką ir apsikabinęs per liemenį trumpam dar mėgavosi jos artumu ir džiaugėsi jos grįžimu pas jį. Vaikinas buvo laimingas, o širdelė dar labiau. Pagaliau mylimoji ne tik grįžo, bet ir pasiliko pas jį gyventi. Pagaliau jiedu bus laimingi kartu ir niekas tam nesutrukdys. Trumpam, jis net pamiršo, jog yra medžiotojas, o tai tik kėlė džiaugsmą, buvo malonu jausti normaliu, o ne kažkokiu ligoniu. Nors jis tikrai negalvojo, kad toks dalykas yra nesveikas, atvirkščiai - būdavo pagarba. Tiesiog kartais jis pasvajodavo apie normalu gyvenimą, kai nereikdavo su savimi nešiotis krūva ginklų, peilių ar dar kokių pribambasų. Trumpam dar pagalvojo apie jų gyvenimą kartų ir užmerkęs akis, užmigo.

Ramiai išsimiegojusi iki pat ryto, ir vos ne iki vidurdienio, Sophia prabudo, nuo veidą pradėjusių šildyti saulės spindulių. Tačiau norėdama, bent kiek ilgiau pasnūduriuoti, apsisuko vayruko glėbyje ir paslėpusi veiduką Jonothan krutinėje toliau sau saldžiai snūduriavo. Bet staiga jos akys greitai ir plačiai prasimerkė, Shay net nesuprato, kur yra, kiek pasižvalgiusi, pažvelgė į Calaver'os veidą, ir tik po geros minutės atgamino kas vakar įvyko, ir nusiraminusi, kad ji čia savo noru ir su mylimuoju, o ne kokios netikėtos nakties nuotykiu, ko jai gyvenime nebuvo, pati sau nusišypsojo. Truputi pasigrožėjusi savo miegančiu vaikinu, atsargiai pakštelėjo jam į lūpas ir tyliai išlipusi iš lovos nuėjo į vonią, priverdama už savęs duris. Priėjusi prie veidrodžio virš kriauklės, Shay pažvelgė į save ir vos nesuklykė, nu taip, gerai, kad bent spėjo atsikelti prieš vaikiną, tai būtu ir jį išgasdinusi. Rytinė šukuosena ir nubėgęs tušas, grožio tikrai nepridėjo. Pirmiausia kažkaip tyliai nusiplovusi veidą, susirado šukas ir išsisušakuvis širšių lizdą sau ant galvos, pažvelgė į jau į žmogų panašesnį atvaizdą veidrodyje. Dar truputi pasitvarkiusi, jau norėjo eiti iš vonios, bet jos akis užkliuvo už stalčiaus, į kurį vakar Jonothan kažką paskubomis įmetė. Žilgtelėjusi ar vyrukas dar nepabudo, atidarė stalčių ir iš nuostabos kilstelėjo antakiukus. Jame gulėjo dėklai su peiliasi. Ir čia jum ne kokie virtuviniai peiliai, o labiau medžiokliniai, kokių jos tėtis turėjo. Paėmusi vieną peilį, mergina ištraukė iš dėklo ir su įtarimu bei klausimu pavartė rankoje.

Vaikinas nieko negirdėjo ir nieko nejuto. Kūnas buvo atsipalaidavęs, pagaliau po tiek laiko jis galėjo ramiai miegoti. Jokie košmarai ar kažkokios blogos mintys, prisiminimai. Viskas jo sapnė rodėsi tobula. Džonotanas pagaliau buvo laimingas savo gyvenimu, viskas buvo susidėlioja į savo vietas. Tik staiga jį užklupo toks jausmas, jog krenta, atrodė lyg kūną žemės trauka trauktu kūną į gylumą, pats pašokęs per miegus pabudo. Gilus kvėpavimas padėjo jam nusiraminti. Pasukęs galvą suraukė veidą - Sofijos nebuvo. Pirma jis pagalvojo, jog ji vėl išvyko, tad greitai pakilo nuo lovos, tačiau pamatė privertas vonios duris ir nuėjo link jų. Lėtai pravėręs jas pamatė šviesiaplaukė, nusiramino. Veide pasirodė šypsnis, kuris greitai dingo, kai pamatė, jog mergina laiko jo peilį, o stalčius buvo pravertas. - padėk į vietą. - šiek tiek grieščiau paliepė, tačiau, net nesulaukęs jos žodžių ar kokio veiksmo pats priėjęs atėmė iš jos ir sudėjo atgal į vietą. Paėmęs abudu dėklus nuėjo kambario link. Atsidaręs krepšą sumetė peilius ten kur jie ir turi būti.

Sophia buvo taip susimasčiusi, kad net neišgirdo kaip prasivėrė vonios kambario durys, tad išgirdusi tokį griežtą vaikino paliepimą net kruptelėjo, vos iš rankų neišmesdama to peilio iš rankų,- ammm... atleisk,- kiek sutrikusi ir pasimetusi tarstelėjo, kai iš jos rankų buvo atimtas peilis, ir vaikinas su juo dingo iš vonios. Shay kiek susiraukė nusekdama žvilgsniu Jonathan'ą, nes nesuprato ko taip įširsti, kai ji tiesiog laiko peilį, aišku medžioklinį, bet gi čia ji, ir na didelio reikalo pykti kaip ir neturėjo būti, bet jo toks griežtesnis tonas visgi kėlė įtarimą. Nejaugi jis jau į kažką rimto įklimpo per tą laiką, kol ji buvo išvykusi. Sunėrusi rankas po krutine Sophia išėjo iš vonios į miegamąjį ir atsistojusi už J. pakreipė į šoną galvytę žvelgdama į jo pakauši rimtu veidu,- kažką slepi, kad tie peiliai tokie jau brangūs?- rimtu balsu paklaususi suspaudė lūpas į ploną liniją, laukdama atsakymo. Gi nieko tokio, jei jis kaip ir kiti vyrai eina į medžioklę, aišku jai gaila tų gyvūnėlių, ir ji padarytu viską, kad juos išgelbėtų, bet jei jie yra pavojus kitiems, arba dar kažkas, tada prašom, tegu tik eina kas nors juos pašalinti.

Vaikinui užsegus krepšą, jis rankomis atsirėmė į stalą ir nuleido galvą gyliai atsidūstamas. Jis nenorėjo, kad mergina liestų visus šiuos pavojingus daiktus, dar labiau nenorėjo, jog ji iš vis juos rastu. Atėjus Sofijai į kambarį, vaikinas vos pasuko galvą ir pasistūmęs nuo stalo atsisuko į ją. - ne, jie tiesiog labai brangūs. - rimtu balsu pasakė. Na taip, šitie peiliai nebuvo patys pigiausi, bet juk ir taip aišku, jog medžiotojas ne dėl to įniršo. Atsidusęs pajudėjo merginos link ir nestipriai suspaudė jos rankas. - tiesiog nenoriu, kad netyčia.. nesusižeistum. - pažiūrėjo į jos melsvas akis ir nežymiai kilstelėjo lūpų kampučius. Apkabinęs ją pabučiavo ją į viršugalvį. Vaikino kūnu lakstė nerimas. Jis bijojo, jog kažkas gali blogo įvykti. Visų šių ginklų, kurie ne tik kambaryje, bet ir visame garaže pilna - jis ilgai nenuslėps nuo tokios smalsios merginos. Ankščiau ar vėliau ji ras visa tai, o tokiam kiekiui būtų sunku rasti normalu paaiškinimą. Žinoma, Džonotanas suksis, kaip įmanydamas, kad palaikyti normalu merginos gyvenimą. Nors turbūt vos jai atvykus į šį miestą - jos gyvenimas tikrai pasikeis.

Mergina gan įtariai žvelgė į vaikiną, ir jam atsisukus nuskenavo jo veidą bandydama surasti kažką, kas jai padėtu išsiaiškinti, ką šis vyrukas nuo jos slepia. Visgi, ši panelytė yra labai smalsi, o kai nori, ji sugeba išsiaiškinti viską, kas jai rūpi, o tada geriau jau pasiruoškite, nes gražu nebus.- na nemanau, kad būčiau labai susižeidusi, jį laikydama dėkle,- kiek suraukusi nosytę tarstelėjo nelabai tikėdama jo motyvais, gi žmonės taip nesupyksta, vien todėl, kad kažkas artimas nusprendžia palaikyti itin brangų peilį. Na jei tai būtu vaza ar kitas dūžtantis ir labai lūžtantis daiktas, tada viskas būtu suprantama ir atleistina. Vaikinui apsikabinus ją , mergina truputį sušvelnėjo ir taip pat apglėbė vyruką, labiau prie jo prisiglausdama,- na pasitikiu tavimi, ir tikiuosi, kad nieko didžiulio neslėpi nuo manęs,- mielai šyptelėjusi pažvelgė tiesiai ir giliai į vaikino akis. Tada kiek pasistiebusi pakštelėjo į vaikino lūpas, taip lyg pasakydama, kad šis pokalbis šiam kartui baigtas,- ammm... mielasis, man reik pasiimti iš viešbučio daiktus ir mašiną, gal turi kokį taxi numeri ?- klausiamai išrietusi antakiuką paklausė, nes kadangi jie nusprendė kartu gyventi, tai gal ir nereikia vėjais mėtyti pinigus už viešbučio kambarį, kuriame tik jos daiktai.

- Geriau juo nerizikuoti. - rimtai linktelėjo .Laikydamas ją savo glėbyje vaikinas trumpam sudrebėjo, gal išsigando? Išsigando savo melo pasekmių, tačiau taip turėjo būti. Trumpam juos abudu apglėbė mirtina tyla, Džnotanas nežinojo ką sakyti ar ką galvoti. - pasitikėk manimi. - tyliai pasakė ir gyliai įkvėpė ir iškvėpė oro, kuris maišėsi su merginos kvapu. Trumpam užsimerkė ir pasimėgavo jų artumu, merginai atsitraukus, tamsiaplaukis pakreipė galvą į šoną ir gavęs bučkį, šyptelėjo. - mano telefone yra numeris. Gali pasižiūrėti. - žvilgsniu parodė į telefoną, kuris gulėjo ant stalo. Na pačiam vaikinui taipogi yra darbų: sudėti visus daiktu, užrakinti tai ko nedera Sofijai matyti ir žinoma išeiti į mišką, tai buvo privalo, juk tėvas klausinės ką radau, o jeigu Džonotanas pasakys, jog jis tuščias, šeima tikrai pasius, o to nereikia. - tikiuosi tu būsi nieko prieš, jog aš trumpam išeisiu. - kilstelėjo antakį. - ilgai tikrai neužsibūsiu, gal porą valandų.

Sužinojusi kur gali rasti taxi numerį, plačiau šyptelėjusi linktelėjo,- ačiū, zuiki,- mirktelėjusi dar pakštelėjo jam į skruostuką ir nuėjusi prie stalo, paėmė jo telefoną, bei ieškodama taxi numerio dar klausėsi ką toliau kalba vaikinas, šiam pranešusi, kad jis irgi turi išeiti, Sophia pažvelgė į Jonathan'ą ir nusišypsojusi linktelėjo,- žinoma, eik, aš vis tiek, kol grįžiu užtruksiu truputi virš valandos, o poto tiesiog pradėsiu po truputi dėlioti daiktus,- mirktelėjusi mielai šyptelėjo. Ji tikrai neprieštarauja, kad jis kažkur eis ir tvarkys reikalus, gi ji čia atvykdama viską sujaukė, ir nesiruošė jo uždaryti miegamąjame ir neišleisti niekur. Paskambinusi taxi jį užsakė ir padėjusi vaikino telefoną atgal ant stalo nugara atsirėmė į stalą pažvelgdama į Jonathan akis ir plačiau nusišypsodama.- beto jei reikia eiti, tai tau mano leidimo nereikia, tikrai neliepsiu rinktis tarp manęs ir reikalų,- sukrizenusi gūžtelėjo petukais ir pažvelgė į savo le pižamą, o tada į vaikiną nekaltai šypteldama,- turbūt jau nebeturi drabužių, kuriuos pas tave buvau palikusi?- visgi vildamasi, kad šis bent ką nors netyčia išsaugojo pasiteiravo, tokiu viltingu žvilgsniuku žvelgdama į Jonathan.

- Nėra už ką. - išsišiepė. Kaip sakant, visados yra malonu padėti, o ypač, kai tas malonumas ne toks jau ir brangus. - na aš gal irgi panašiai, tikiuosi neužsibūsiu. - rimtai linktelėjo ir nuo kėdės pasiemę kelnes ir maikę, greitai apsirengė ir laukė kol Sofija išeis, nenorėjo, kad ji pamatytų ką jis imsis. - tiesiog paklausiau.. Gal tu norėjai, kad dar pabūčiau, tad tikrai būčiau likęs. - šyptelėjo. Sofija jam dabar yra pirmoje vietoje, tad tikrai jos neiškeis į nieką. Išgirdęs jos klausimą,vaikinas nutilo. - ne. - rimtu žvilgsniu pasižiūrėjo į ją. Po šviesiaplaukės dingimo, Džonotanas sunaikino viską, kas buvo susyja su ją. Nenorėjo jausti širdies skausmo, tačiau dabar buvo nemalonu, net apie tai pagalvoti, kad net jokios nuotraukos nepasiliko. Dar labai gerai pamena, kai sudegino jos visas turėtas nuotraukas.

-aš visada noriu ir norėsiu, kad būtum šalia, bet negaliu to reikalauti,- nekaltai nusišypsojusi atsitraukė nuo stalo ir priėjusi prie Jonathan, bei kiek pasistiebusi stipriai apsikabino. Jei galėtu tai jį laikytu prie savęs arba tiesiog, kaip kokia uodega sekiotu paskui, kas turbūt jį užknistu jau po keletos dienų ar net paros, dar turint omeny, kokia ji smalsi. Jam taip rimtai pažvelgus į ją ir trumpai atsakius, suprato, kad užpylė druskos ant žaizdos, ir kaltai prikandusi apatinę lūpą vyptelėjo,- atleisk, nenorėjau,- pakraipiusi galvą susiraukė savo kvailumi. Turbūt jei reiktų pasimokyti atsargumo, nes dabar ji tik atveria senas žaizdas, neleisdama joms užsimiršti, o dėl išgyjimo yra klausimas. Gi tiek laiko ji buvo dingusi, o jam teko būti nežinioje ir su baisingu skausmu, didesniu nei jos, tad abejotina, ar kada nors viskas pasimirš kaip blogas sapnas. Pasiėmusi savo vakarykščius drabužius, ji persirengė ir pasiėmusi tik piniginę su raktu nuo viešbučio kambario, bei telefoną dar priėjusi prie vaikino karštai ir gan godžiai jį pabučiavusi išėjo, dar prieš tai jam pamodama,- susitiksime vėliau, myliu, iki.

Vaikinas ranku pamojavimu išlydėjo savo širdies valdovę. Laiko buvo ne per daugiausiai, jis turėjo veikti labai greitai. Džonotanas nulipo laiptais į svetainę ir surinko visas dėžes pažymėtas X ženklu, taip, ten buvo viskas susyja su medžioklę: ginklais, spąstai ir visi kiti dalykėliai. Visus juos nešė į garažą, kur jokie kiti daiktai ir neturėjo būti. Žinoma, Sofijos užsiminimas apie mašiną, kėlė jam labai daug klausimų, bet turbūt jai teks juo pasitikėti ir tiesiog nesiartinti prie tos vietos, tai bus lyg asmeninė šio medžiotojo vietelę visuose namuose. Įėjus į garažą, buvo beveik tvarka, ant sienos buvo sukabinti porą rūšių, tos pačios paskirties ginklų. Na, visiems jie rodytųsi vienodi, bet šis vaikinas pastebėdavo net menkiausia skirtumą. Jis tiksliai žinodavo kur, kas guli. Viskas buvo sudėta, kaip ir pas tėvą, kad nereiktu niekad galvoti kur ieškoti. Kad ir kaip būtų gaila, jam teko slėpti jau ir tai, ką mergina ir matė. Grįžęs į kambarį, jis po pažastimi pasikišo lentą su vardų sąrašais, ant paties užsimetė krepšą su ginklu, peiliais ir spąstais. Iš stalčiaus išsitraukė likusius dalykėlius ir grižo atgal į garažą. Viskas buvo, kaip ir baigta. Stendas kabėjo vidurį patalpos, o sukantis į šonus jau galima buvo pamatyti sukabintus ginklus, kulkas, daug daug sidabro, spąstų. Džonotanas atsiduso, jis nežinojo ką jam daryti. Lėtai siena nuslydo ant žemės ir susiėmė už galvos. Mintyse buvo įvairios mintys, viena po kitos vis kvailesnė ir tai jį vedė iš proto. Būti medžiotoju, jam visados būdavo didelė garbė, tačiau kas jeigu pasekmės nuo to bus skaudžios? Juk jo mama dėl to ir mirė, o ji buvo visai paprasta, jos nusikaltimas buvo tik vienas - susituokė su medžiotoju. Ji į tai niekados nesiveldavo, jai tai nepatikdavo. Kas jeigu istorija vėl pasikarto? Tai plėšė Džonotaną iš vidaus.. O jeigu tėvas lieps rinktis tarp dviejų? Sofija ar medžiotojo statusas? Kad ir kaip gaila.. Jam būtų sunku rinktis. Abu dalykai jam būdavo lyg visas gyvenimas, bet juk Sofija tai buvo mergina, mergina kuri jį mylėjo ir jis tai puikiai žinojo. Tad kaip dar gali kilti klausimas ką derėtų rinktis? Deja.. Šis medžiotojas į tai negali atsakyti. Pakilęs nuo žemės jis patikrino vartus, kurie neveikė, na, bent turėjo neveikti. Uždaręs garažo duris jas užrakino ir paslėpė raktelį kur niekas nerastu. Už poros minučių Džonotanas gulėjo ant savo lovos žvaigždutės pozoje ir žiūrėjo į lubas, kurių gyvenimas rodėsi žymiai paprastesnis.

Eidama link miegamojo, mergina tiesiog inkstinktyviai žvalgėsi pro kambarius, ir pastebėjo kad daugumoje iš jų neliko gan didelės dalies dėžių, bet ji nelabai gilinosi, manydama, kad ten nebuvo kažko ypatingo, ir jis tiesiog išdėliojo, kol šios nebuvo. Atėjusi į miegamąjį Sophia stabtelėjo nužvelgdama ant lovos gulinti Jonathan ir linksmai nusišypsojusi kilstelėjo viršun antakiukus,- na... sutvarkei visus reikalus?- mielai nusišypsojusi pasiteiravo. Pajudėjusi link lovos, mergina suėmė plaukus ir juos sukėlusi pradėjo sukti į kuoduką. Priėjusi lovą ir jau dėdama gumytę ant kuoduko, Shay užlipo ant lovos, taip apsižergdama vyruką ir įsitaisydama jam ant liemens. Patraukusi rankas nuo kuoduko uždėjo jas ant Jonathan krutinės ir pažvelgusi jam į akis, bei pakreipusi galvą truputį į šoną nusišypsojo. Per tas valandas, praleistas atskirai, mergina tikrai spėjo jo pasiilgti, ir net labiau nei tada, kada išvyko.

Džonotanas, net neišgirdo, kaip mergina jau buvo grįžusi į kambarį, tik jos klausimą. - beveik.. - nutilo. Visi daiktai buvo sutvarkyti, tik porą klausimų galvoje, neleido jam ramiai gyventi. Kuo toliau jis vijo juos šalin, tuo labiau atrodė, kad jie artėja ir vis labiau spaudžia vargšą vaikiną. Dar praeitą dieną viskas rodėsi normalu, tik širdies žaizda nebuvo pilnai užgijusi, o šiandien jį slegia didesnė problemą, į kurią atsakymų nežino. Sofijai apsižergus vaikino liemenį, jis išsišiepė ir uždėjo rankas jai ant šlaunų, švelniai patrindamas. -  o tu sutvarkei visus reikalus? - kilstelėjo lūpų kampučius, na jie nesirodė nuoširdus, bet Džonotanas nenorėjo, jog šviesiaplaukė kažką pradėtų įtarinėti, jeigu dar jinai pradės klausinėti jo klausimų, tai jis tikrai išprotės, negali jis viso šito pakelti, jam to per daug. Tad geriau bandys apsimesti, jog viskas gerai ir niekas neslegia jo. Mintyse jis dar svarstė ką sakys dėl garažo, kurio ji negalės naudoti ar matyti - na jis kažką tikrai sugalvos. Visados sugalvoja. Medžiotojai tokie ir yra, melagiai, kurie išsisukinėja iš problemų, kurių negali išspręsti kokių ginklu.

Šiam taip miglotai atsakius, Sophia primerkė akytes kiek įtartinai, bet nepiktai šypteldama, ir nutarusi nesigilinti, bei nevaidinti privilegijuotos jo merginos, kuri turi teisę žinoti apie visus jo reikalus, tiesiog nieko daugiau neklausinėjo. Šio rankoms atsidūrus ant jos šlaunų, Shay šėlmiškai šyptelėjo palinkdama prie Jonathan ir gavusi klausimą sukikeno,- taip, sutvarkiau,- mirktelėjusi dar pakštelėjo jam į lūpas ir mielai nusišypsojusi atsitiesė, piršto galiukais pradėjo braižyti kažką ant vaikino krutinės. Sophia turbūt ilgokai nesiteiraus apie jo garažą, mat pati juo nesinaudodavo namuose, o ir jai buvo patogiau, kai mašina stovėdavo lauke. Nereikdavo nors laukti, kol tie vartai atsidarys, tada kol užsidarys, laiko gaišimas. - mielasis, kas yra?- pakreipusi į šoną galvą pasiteiravo pastebėjusi jo kiek keistoką šypseną, jei ją taip galima buvo pavadinti.- turi rūpesčių?- surimtėjusi kilstelėjo klausiamai antakiuką ir prisilenkusi švelniai perbraukė delnu per Jonathan plaukus, juos truputi pašiaušdama.

Ir taip buvo aišku, jog šviesiaplaukė pastebės, kad kažkas ne taip, buvo tik laiko klausimas kada gi ji prabils. Jai pasilenkus Džonotanas švelniai pirštais perbraukė per jos skruostą ir patraukė šviesias sruogeles nuo lygaus jos veidelio, kurios trukdė jam žavėtis jos veideliu. - gerai. - išsišiepė, o gavęs bučkį pajuto malonu dirginimą per visą kūną. Stebėjo ką gi ji braižo savo smulkiais piršteliais. - nieko. - lėtai pakėlė į ją akis. Atsakė gan patikimai, šiai merginai daug sunkiau bus meluoti, negu atrodo. Vaikinas bijojo Sofijos nusivylimo juo, kai ji sužinos tiesą, bet žinojo, jog vis vien negali prasitarti, tai būtų tiesiog per daug pavojinga. - viskas gerai, nesijaudink. - nusišypsojo ir atsisėdęs pabučiavo jos lūpas. Jis to norėjo, bet turbūt tai labiau padarė, kad nebekiltu daugiau klausimų į kuriuos jis atsakymų nežino. Atsitraukęs pasižiūrėjo į jos meilias mėlynas akutes ir kilstelėjo lūpų kampučius. "Reikia pamiršti" - pagalvojo Džonotanas, reikia apie tai dabar užsimiršti, bus daug lengviau tai iškęsti.

Taip netyčia prisiminusi tuos peilius, dėl kurių vaikinas taip supyko, Shay prisiminė ir naktį kai ją kažkoks padaras užpuolė, o Jonathan jį pašovė. Tiesa mergina nebeatsimena ar mirė tas padaras ar ne, bet svarbiausia, kad šis vyrukas medžiotojas, ir, kad jis turbūt vis dar tuo užsiima, o jo rūpestis ir peiliai yra susiję. Tačiau Sophia gan įdėmiai pažvelgė į Jonathan'o veidą, bet jam taip atsakius gan patikimai, ji kiek nusiramino, nurašydama viską savo, kaip paranojikės, išsigalvojimams. -na gerai,- šyptelėjusi linktelėjo ir šiam ją pabučiavus, ji daugiau nieko ir nebeklausinėjo. Rankomis apsivijo vaikino kaklą, ir labiau prie jo prisiglaudusi atsakė į bučinį, jį truputi užtęsdama.  Kiek atsitraukusi Shay nusišypsojo pažvelgdama į vaikino akis,- nagi, keliamės, reikia pavalgyti,- nusijuokusi pataršė vyruko plaukus ir dar greit pakštelėjusi į J. lūpas atsikėlė, ir greit nušokusi nuo lovos pasisuko į Calavera,- kas pirmesnis as gudresnis ir daugiau gaus,- parodžiusi liežuvį išskuodė iš kambario, lyg žinotu kur ta virtuvė.

Išsisuku, bent šį kartą. Lengvai atsiduso ir išsišiepė. - skamba gerai. Jau senai pilvas gurgia. - nusijuokė.  - tu bėk, aš tuoj. - nusijuokė išdūmus šviesiaplaukei, o pats lėtai pakilo nuo lovos, iškeldamas rankas ir lengvai jas patempdamas. Visi raumenys rodėsi lyg užsirakinę, tad šis pratimukas tikrai pradėjo. Lėtai žingsniai pajudėjo virtuvės link.

Atsivedusi čia Jonathan, nė nestabtelėjusi, nusivedė jį į vonią, ir pasodinusi ant vonios krašto, pati nuėjo link spintelių. pradarinėjusi kelias spinteles ir suradusi pirmosios pagalbos rinkinėlį, atsidarė jį ir pasidėjusi šalia vaikino, nukeliavo nusiplauti rankas. Kol plovėsi rankas, dar per veidrodį žvelgė į vaikiną, kuris labai buvo susikrimtęs, o ką jau kalbėti apie rankos skausmą ir tą kaltės jausmą, kurį ji įžvelgė jo akyse. Pati irgi buvo ne angeliukas, kai išprovokavo jį, liepdama jam viską išpasakoti. Nusiplovusi rankas ir jas nusišluosčiusi grįžo prie Jonathan, ir pasidėjusi kėdę priešais jį, įsitaisė. Suėmusi atsargiai jo sužeistą ranką, paėmė ir vatos gumulėlį, ir užpylusi ant jo peroksido atsargiai pradėjo apvalinėti aplink žaizdas.

Įsitaisęs ant vonios krašto, pro ilgus plaukus, kurie buvo užkritę šonu ant akių stebėjo Sofiją. Širdis daužėsi kaip pašėlusi, dar ryte rodėsi, jog visas tobula, atrodė, kad viskas pagaliau savo vietose, o dabar.. Dabar atrodo, jog viskas sugriuvo iš naujo ir to nėra, kaip atitaisyti. Susikuprinęs nuleido galvą ir žiūrėjo į vonios kambario plyteles, kurių ateitis rodėsi šviesesnė, nei šio medžiotojo. Pajutęs peroksido lašų, vaikinas sukando stipriau dantis, bet daugiau nieko, gal ne taip jau baisiai ir skaudėjo. Akies krašteliu stebėjo Sofija, kurios veidą truputi dengė jos šviesios sruogos. Nejauki tyla toliau jį draskė, bet pats nežinojo, net ką jai sakyti, bijojo vėl kažką ne to prasitarti.

Galiausiai sutvarkiusi jo žaizdą ir nepakakus tik pleistriuko, apviniojo bintų. Poto sutvarkiusi visus reikmenis ir dar nuvaliusi nuo grindų kelis kraujo ir peroksido lašus pasisuko į Jonathaną. Ta tyla ir jai buvo kiek per slogi, atrodo, kad visas oras buvo pritvinkęs kaltės, nesutarimo, mįslių ir kitų neigiamų emocijų, o tai tik slėgė. Taigi, nuvijusi visus savo kaprizus šalin, ji nepakeldama akių nuo savo rankų pagaliau prakalbo,- mažiau skauda?- kiek tyliau pasiteiravusi pakėlė galiausiai akis. Buvo keista bendrauti per atstumą ir jaustis taip nejaukiai šalia jo. Bet ką padarysi, pati kalta, kad lindo kur nereikėjo ir norėjo viską išsiaiškinti tik grįžusi į jo gyvenimą. - eime į virtuvę, ko nors pagaminsiu,- krenkštelėjusi po kelių minučių tarė menkai šypteldama ir bandydama po truputi grįžti į rytinę nuotaiką, nors turbūt tai net neįmanoma.

Nejaukia tylą nuvijo Sofijos klausimas, Džonotanas lėtai pakėlė galvą ir tiesiog linktelėjo, dar nepasiryžo kažką sakyti, nors atrodė, jog taip paprasta atsakyti į tokį klausimą ar skauda. Atrodė tarsi aplink šį medžiotoją sklido kažkoks skydas, kuris stūmė šviesiaplaukę kuo toliau nuo vaikino. Buvo gan baugu, nereikėjo jam meluoti, bet kas jam buvo likę? - aš nealkanas. - jis pakankamai užkando streso, turbūt to pakaks visai likusiai dienai jeigu neilgiau. Prasižergė labiau, sudėjo rankas ant šlaunų ir sunėrė pirštus. Ranka vis dar drebėjo, bet ne nuo skausmo. Su ją jis sužeidė Sofijos gležna ir silpna kūną. Lėtai kilnojo drebančius pirštus stebėjo kiekvieną kratulį, kuris kėlė tik nusivylimą.. Nusivylimą pačiu savimi, negalėjo patikėti, jog jis taip galėjo pasielgti su ja.