Alaricko irštva po griuvėsiais

- Neužčiaupsi. - atsikirto, tačiau akimirksniu Elenos burną pradėjo degint. Skausmas buvo nenumaldomas, Elena visai nepratus prie verbenos, tad šis jausmas jai buvo naujas. Akyse eilinį kartą ašaros pradėjo kauptis, tikėjosi, kad Alarikas jos pasigailės ir ištrauks verbena iš jos burnos.

Rickas tik stovėjo ir žiūrėjo į besikankinančią Eleną. Nieko nedarė, tik paleido jos veidą.

Kai šis paleido jos veidą, Elena iškarto pradėjo kosėt. Kosėjo stipriai, kad tas kosulys ją net vimdė, bet laimei iškosėjo verbeną ir ašarotomis akimis pažiūrėjo į Ricką. - Kodėl šitaip elgiesi?- tyliai ištarė

-Nes tu negeri kraujo.-paprastai atsakė ir gūžtelėjo,-jei manęs klausytum viskas vyktu greičiau ir ne taip  skausmingai.

- Aš jo negeriu, nes man nepatinka. - sumelavus nosyte kelis kartus įtraukė. Užsimerkė, kad sustabdytų ašaras, bet nelabai išėjo tad viena ar kita riedėjo jos skruostu.

-nieko čia neapgausi Elena.-vaikinas tik nusijuokė.-Nori geriau žiūrėti kaip aš juos kankinu?-kilstelėjo antakį.

Na žinoma, kaip visada pasirodo didvyris Damonas, kuriam labai nepatinka, kai skriaudžiama jo ex. Žinoma gal elgėsi gan impulsyviai eidamas čia vienas, tačiau negalėjo sėdėti ir laukti, kol kas nors sukurs planus B. Išgirdęs balsus, Damonas patraukė žemyn katakombomis, o galiausiai čia pat girdėdamas Elenos balsą, be jokios baimės, su pagaliu rankoje išlindo pas visus tuos nusidėjėlius,
- Kažkas manęs nepakvietė į arbatos vakarėlį.. - išsišiepęs pasakė rankoje sukdamas pagalį ir sarkastiškai žiūrėdamas į Alaricką, kuris kažkada vadinosi jo geriausiu draugu.

-Deimonai.-Visiškai nenustebęs tarė Rickas.-Tu pačiu metu, gal norėtum padėti Elenai?-kilstelėjo antakį.-mat ji tokia silpna ir jai reikia kraujo, bet ji jo negeria.-gūžtelėjo.

Pamačius Deimoną Elena nustebo. Nesitikėjo, kad išvis kas nors ją čia suras, o tuo labiau nesitikėjo, kad būtent Deimonas čia atvyks. Elenos akys pasidarė kupinos vilties, tačiau ji mažiausiai norėjo, kad jis susižeistų. - Deimonai eik iš čia, viskas gerai...- nežinojo Elena ką sakyt daugiau, tad tik tikėjosi, kad šis jos paklausys ir neatsikalbinėdamas išeis. Neištvertų Elena matytadama, kaip Alarikas ką nors Deimonui padaro.

Damonas susiraukęs nužvelgė šiurpiai atrodančią Eleną. Jo žvilgsnį galėjai matyti liūdesį kas jau nutiko, džiaugsmą jog ji gyva ir pyktį ant Alaricko, kuriam ko gero ne tik nusuks dabar sprandą, bet visai ir galvą nuraus. Lyg neišgirdęs Elenos, šis nukreipė nuo jos žvilgsnį ir lengvai pradėjo vaikščioti po patalpą, stebėdamas Ricką, su lengva, nerūpestinga šypsenėle,
- Žinai, man nepatinka tavo interijeras, galvoju, čia reikėtų kai ką pakeisti... - pasakęs su plačia dirbtina šypsena ėmė eiti link Saltzmano, kol kas neturėdamas jokių blogų ketinimų.

-Na, juk žinai, kad aš netikęs interjero dizaineris.-Alarickas tik nusijuokė žvelgdama į Deimoną ir stebėdamas jo kiekvieną judesį.-O kaip tau sekasi? Dar vyksta brolių dramos dėl šios naivios merginos?-mostelėjo į Eleną.

Damonas su šypsena sustojęs šalia Alaricko nužvelgė šio žvėrišką žvilgsnį ir porą kartų tankiai pamirksėjo, nelabai suprasdamas ar jie čia susirinko pakalbėt apie meilės reikalus ar išsiaiškinti. Kadangi Damonėlis atėjo išsiaiškinti, šis nieko nelaukęs vapyrišku greičiu prilėkė prie Saltzmano i nusišypsojo,
- Šiandien tau tai jau nerūpės... - pasakęs kartu su tais žodžiais nusuko vyriškiui sprandą ir nužvelgė jį nukritusių ant grindų, - Ups.. - pasakęs šyptelėjo be gyvybės ženklų gulinčiam lavonui, o tada lėtu žingsniu dairydamasis kitų priešų priėjo prie Elenos.

Prikando lūpą ir tik stebėjo kas darėsi čia. Karts nuo karto grandinę patemdama žemyn ar antrankius pabandydama sulaužyt. Kai Deimonas nusuko sprandą Elė sugebėjo iš nuostabos tik išsižiot. Akis pakėlė į atėjusį prie jos Deimoną. - Tau nereikėjo čia eiti... - vistiek tuos savo moralus pastoviai skaito jam apie tai ko jam daryti nereikėtų.

Pamatęs, kad čia žmonių kur kas daugiau Damonas pakėlė akis į merginą ir užsižiųrėjo į šios tamsias akis. Tai ką ji pasakė, jis negalėjo suprasti, nes jam niekada jos "Ne, Negali, Nenoriu" reiks priešingas reikšmes ir jis visados dėl jos pereis kalnus,
- Žinai, tau nereikėjo čia atsidurti.. - su šiokia tokia šypsenėle pasakęs nutraukė grandines, tačiau antrankius nuimti dar tik svarstė kaip.

- Aš čia atsidurti visai neketinau... priešingai nei tu.. - atsidūso, giliai širdyje buvo laiminga, kad Deimonas ją išgelbėjo, tačiau to emociškai parodyti kažkodėl nenorėjo. - Reikia greičiau dingti iš čia, kol Alarikas nebabudo.. ir reikia išnešti žmones iš čia... bent jau likusius.. - prikando lūpą ir pažiūrėjo į Deimono akis, tikėdamasi, kad šis sutiks ir kitus išgelbėt

Elenos žvilgsnyje neradęs to ko norėtų, Damonas pakilo nuo žemės nužvelgdamas Alaricką ir visus kitus. Jis suprato, kad viskas tarp jų baigta ir ji jau nebejaučia to, ką jautė jam ankščiau,
- Jei jautiesi geriau, išnešk, aš surišiu Alaricką... -pasakęs šiek tiek patylėjo, o tada nieko nelaukęs ėmė darbo su Ricku, nors jam buvo visiškai vienodai kiti žmonės bus išgelbėti ar ne.

Kažkaip Eleną sąžinė pradėjo graužt, kad pati elgiasi taip su Salvatorių broliais. - Kaip aš tau juos išgelbėsiu, jeigu mano rankos surakintos? - kilstelėjo antakį viršun, būtų Deimonui ačiū pasakius, gal net apkabinus, bet tik ne šitose patalpose, turbūt padėka už eilinį kartą išgelbėtą gyvybę pasiliks vėlesniam laikui.

Damonas priėjęs prie Elenos suėmęs už antrankių stipriai patraukė nutraukdamas juos nuo vienos rankos, o tada nuo kitos. Vėl stodamasis nužvelgė Eleną ir patraukė link Alaricko, kuris vis dar neketino keltis. Pritūpęs ėmė stirpiai rišti rankas, bei kojas. Iš ties jis neketino jo čia palikti vieno, nes jis niekada nežadėjo palikti žmonių, kurie buvo svarbūs jo gyvenime.

Pasitrynė riešus, nes antrankiai gan ankšti buvo. Atsistojus priėjo prie tų kelių žmonių iš kurių beveik visą kraują išgėrė, prasikando savo riešą ir jiems jėgas kaip ir pradėjo gražint, tuomet apkerėjo, kad šie eitų iš čia ir nieko neprisimintų. Tapatį padarė ir su be sąmonės gulinčia mergina. Tylėdama pasuko galvą į Deimoną ir stebėjo ką jis dabar darys.

Išgirdęs dar vieną gilų atodūsį, Damonas nusuko žvilgsnį nuo Elenos į tamsoj gulintį, kiek buvo galima įžiūrėti, moterišką kūną. Nusprendęs, kad tai dar viena kažkokia neaiški persona šis tik prisėdo ant žemės prie sienos ir atsisuko į Eleną,
- Tu eik iš čia, aš dar pabūsiu... - pasakęs nužvelgė Alaricką, žinodamas, kad šis tuoj turėtų busti, o būdamas supančiotas ir piktas bus puikus pašnekovas Damonui, norinčiam išsilieti.

- Be tavęs tikrai niekur nežadu eit. - užtikrintai pasakė ir susikryžiavo rankas ant krūtinės. - Neisi tu neisiu ir aš. - dabar jau tikrai nenusileis, jeigu lieka Deimonas liks ir Elena, gi neleis ji, kad jam kas nors čia nutiktų, visgi skolinga už išgelbėtą gyvybę liko. Sąžinė jokiu būdu neleis jai jo čia palikt, jeigu gražiuoju neis išsitemps per prievarta kartu su savim.

- Elena eik, - piktai pasakė pakeldamas akis į ją. Čia tikrai nebuvo tinkama vieta aiškintis santykiams, bet jis nebuvo Stefanas, kuris galėtų prisitaikyti prie to, jog ji vėl ne su juo. Būdamas be jos tiek fiziškai tiek emocionaliai jis jautėsi siaubingai tačiau bent jau pakeliamai. O žinojimas, kad ji ne jo, o ranka pasiekiama jam kėlė dar didesnę depresiją, todėl vienintelis būdas kuris jam tiko, tai nematyti jos ir negirdėti, bet žinoti, jog jai viskas gerai.

- Aš niekur neisiu. - taip pat piktai atsikirto, kas sekundę ją sąžinė tik vis labiau užgraužia, o ypač mintys spaudė jos galvą, mat mastė Elė, kad ji vos ne kaip antra Kateriną kalbant apie Salvatorių jausmus. Galbūt ji net yra žiauresnė už ją. Elena per kelis metus sugebėjo juos įskaudint begalę kartų ir beveik visa laiką dėl to būdavo kalta ji pati ir jos geismas būt su kitu.