Alaricko irštva po griuvėsiais

**Svečias** Svečias

Damonas šiek tiek koja paspyręs Alaricką šį sujudino, bet šiam vis dar būnant komoj, nusitampė rodydamas, kad štai ir žiauraus sadisto galybė - guli surištas ir be sąmonės. Išgirdęs Eleną tai pačiai atkirtus šis nieko jau tą akimirką nepasakė, nes tai būtų tas pats, kaip ir visada, žodžiai kaip jam sunku būti šalia jos ir negalėti apkabinti, jis galbūt būtų galėjęs ją įžeisti, o kadangi jis to nenorėjo, šis tiesiog patylėjo, kol tyla pasidarė per daug sunki,
- Aš susitvarkysiu pats, tavo pagalbos man nebereikia... - pasakęs nusišypsojo merginai, rodydamas, kad iš dalies yra abejingas, tačiau jos išėjimas jam palengvintų gyvenimą kone 100%, nes visų pirma nekiltų grėsmė jos gyvybei, o visų antra ji neskaudintų jo vien tik savo buvimu.

Parašyti pranešimai : 11305 Claim : Daniel Sharman Pas mus nuo : 2011-03-28

Supratus, kad nieko nepeš iš Deimono ir šis tikrai liks čia atsidūso. Nebežinojo ką jam sakyt ir ar išvis derėtų jam dar tą nuotaiką labiau sugadint, kurios ir taip Elena jame nelabai matė. Nuleido akis žemėn, jautėsi baisiai kaltas dabar vaikas, tad tik pasikėlė suknelės kraštus ir gan liūdna būdama nieko nebesakius lėtai išėjo iš čia.

**Svečias** Svečias

Deimonas nulydėjęs Eleną žvilgsniu pajuto, kaip viduje dega. Vos šiai išėjus šis pasiuntė į tą pačią sieną pagalį, kuris atsimušę sutrupėjo į dšimtis mažų ir didelių pagaliukų. Jo veide nieko kito, kaip pykčio pamatyti negalėjai ir dabar kuomet jis liko su tuo, kuris skriaudė jo mylimą merginą atsiims dvigubai, nes Damonas, pamažu ėmė išjunginėti savo jausmus.

**Svečias** Svečias

Po kurio laiko Alarickas atsipeikėja ir atsisėda, patrynė savo kaklą ir palankstė į puses. Jautėsi tikrai ne kaip kai prieš vos kelias minutes ją nusuko sprandą. Atsistojęs apsižvalgė ir sustojo ties Deimonu. Neliko nei Elenos nieko...Supyko Rickas dabar.

**Svečias** Svečias

Tu surištas pagal viską saulyti. Damonas pakėlęs galvą į Alaricką kilstelėjo antakius ir išsišiepė atsistodamas,
- Pabudome ir kelkimės, saulyte, - pasakęs apsižvalgė aplinkui ir nutaisė nustebusiai nusivylusį veidą,
- Atleisk, sugadinau tavo vakarėlį, - pasakęs atlapojo apatinę lūpą atseit ir pats liūdėdamas. Tuomet nusišypsojęs pasilenkė ir paėmęs metalinį strypą pradėjo vaikščioti aplink stipriai supančiotą draugelį.

**Svečias** Svečias

Sivirė veiksmo įkarštį praleido, mergina buvo išėjusi apsidairyti, tačiau išgirdusi kažin tai kieno balsus irštvoje ji žaibišku greičiu nusigavo atgal į vietą. Sivirė negalėjo patikėti savo akimis, priešais ją stovėjo pats Salvatore'ių broliukas, Katerinos, o dabar matyt jau ir Elenos žaisliukas. Sivirė taip pat išvydo surištą ant žemės Alariką, po velniais, juodaplaukė prisimerkė, jos veidas ir kūnas įsitempė, Sivirė nulaužė nuo sienos kažkokį tai pagalį, metalinį ir kietą, ir tokiu greičiu tvojo juo Damon'ui per pakaušį, kad šis turbūt nė nesuprato kieno tai darbas. Damon krito ant žemės, tačiau atsijunges vaikinas bus tikrai neilgai, Sivirė dairėsi, supratusi, jog Elenos jau nebėra ji garsiai ir piktai nusikeitė, dirstelėjo į Alariką, tada atgal į Damon. Sivirė buvo sena ir patyrusi vampyrė, ji laisvai susidorotu su šiuo juodaplaukiu, todėl per daug nesijaudino, ji atrišo Alariką. Netoli Alariko ji pastebėjo Amarą, ši jau buvo prabudusi, matyt pasimetusi, vis dar nežino kas vyksta, Sivirė jos tikrai dar nepaleis, po velniais, Elena vis dar turėjo čia būti, jos galvą užvaldė pyktis, - Nagi, Alarikai, nejau nesugebėjai susitvarkyt su šituo vabalu?

**Svečias** Svečias

Nekenčiu, kai rašo už mane :DD

Gerai, Damonas, gal sąmonės neprarado, bet šis tikrai skaudžiai parkrito ir trenkdamasis į akmenį prasiskėlė galvą. Šiaip ne taip pakėlęs galvą išvydo dar vieną kompanijonę ir pro skausmus išspaudęs šypseną pasirėmė rankom į žemę bandydamas atsistoti, tačiau veltui,
- Nagi nagi nagi, dar viena kraujo ištroškusi kalė... - pasakęs išspjovė kraują ant žemės, kai krisdamas dar ir lūpą susižeidė. Nusivalęs likusį kraują greit atsistojęs dar šiek tiek susvyravo, tačiau lysvarą išlaikęs dabar stovėjo prieš abu, kartu dar nesekęs Sivirės žvilgsniu pamatė likusią prašalaitę.

**Svečias** Svečias

((soriukas, manęs visą dieną nebus, tai stengiuosi kuo daugiau veiksmo aprėpti su Sivire :D))

Sivirė nekantravo, ji trypė kojomis vietoje, gniaužė savo nekantraujančius kumštukus ir žiūrėjo į vaikiną žudančiu žvilgsniu, jos akyse atsispindėjo viskas, atrodė lyg koks veidrodis, bejausmės, bebaimės ir besielės. - Taip, būtent, taip, kalė,- ji sušuko, - ta pati, išprotėjusi ir nepasotinama beprotė, - Sivirė prilėkė prie vieno iš žmogaus kampe, jis sučiupo jį už gerklės ir sviedė į žemę, žmogus krito be sąmonės, o tada Sivirė dantimis tiesiog nuplėšė jo galvą nuo kūno ir metė iš jos į Damon'ą. - Nagi gražuoli, nejau ir tau rūpi šių beverčių žmonių gyvybės, - ji žaidė žodžiais, savo pačios emocijomis, tačiau visada išlaikė šaltą ir abejingą protą. Akimirką net buvo pamiršusi, jog šalia jos vis dar sėdi Alarikas.

**Svečias** Svečias

(( :DD))

Damonas atsitiesęs, kuomet buvo užpultas iš pasalų ir užsigydęs visas žaizdas, dabar kiek tvirčiau stovėjo ant kojų, o iš rankų vis dar nepaleido metalinio strypo. Kadangi visi žmonės Elenos dėka buvo išgabenti, šis neturėjo dėl ko rūpintis, na žinoma, Amara...bet ir ta nesudarė jam jokios reikšmės, kaip ir pačio jo gyvybė,
- Juk abu žinom, kaip pasibaigs šitas susitikimas... - vėl su užtikrinta šypsena prabilo žiūrėdamas tiesiai merginai į akis, -...jūs abu gulėsit su nurautom galvom, o aš išeisiu iš čia, gerti burbono, - su perdėtai dirbtina šypsena pasakęs kilstelėjo antakius ir mirktelėjęs merginai akį nužvelgė šios figūrą.

**Svečias** Svečias

Stebėjo rickas kas dedasi. Norėjo padėti S' bet jis dar buvo silpnas. Galiausiai atsistojo ir priartėjęs prie Deimono atitraukė jį nuo merginos, bei užlaužė jo ranką.-Kas sakei gulės nurauta galva mano mielas drauge? mmm?-kilstelėjo antakį ir radęs grandinę apvyniojo ją deimonui aplink galvą, kiek galėjo tiek ją labiau veržė ir stebėjo kiekvieną Deimono įkvėpimą.

**Svečias** Svečias

(Žodžiu užteks čia ardytis :DD))

Veržiant jo kaklą Damonas pradėjo dusti ir tai tik dar labiau jį silpnino, bei pykdė. Trinktelėjęs iš savo galvos Alarickui į pakaušį, iš alkūnės paleido vieną į snukį, o tada bent kiek atlaisvinęs grandines, pasisuko į jį ir paėmęs dar likusį lenciūgo galą apsuko Alarickui aplink kaklą,
- Labanakt dar kartą, - pasakęs šiaip ne taip per smaugiamą kaklą, truktelėjo už lenciūgo, o tada pajutęs, kaip susmunka jo kūnas lenciuge, koja paspyręs matalinį strypą į viršų, greit pagavo ranka ir iš visų jėgų paleidęs į Sivirę, prismeigė šią prie sienos.
Po visų šių triukų ir pats susmukęs ant grindų kartu su Aaricku, kuris jį nusitempė kartu su grandine iš šios išsivadavo ir giliai kosėdamas, pajautė kaip šone įsmigus stiklo šukė, po visų tų vartymųsi.
- Aaaa...! - užrėkė iš visų jėgų, traukdamas ją iš savo kūno, o tuomet numetęs ant žemės nusivalė kraujuotą ranką į maikę, nužvelgdamas abu patalpoje. Paspyręs dar Alaricką su koja, šis nužvelgė kampe sėdinčią merginą, tačiau nieko šiai nepasakęs, nes jam tiesą sakant buvo visiškai vienodai kitų gyvybės, lėtai susiėmęs už šono efektyviai išėjo iš irštvos.

**Sponsored content**