Pakrantė

Rūbai, prisisunkęs vandens iki paskutinio siūlelio, kibo prie odos ir negana to, drėgme traukė vakaro vėsą, kuri kilo aukštyn stuburu ir vertė pašiurpti visą kūną. Panašu, kad išaušo metas keliauti į namus, nusimesti drabužius, palysti po karštu dušu, o po to susisupti į kokoną pataluose ir leisti šilumai išvaikyti stingdantį šaltį, tačiau kol kas tamsiaplaukė delsė, ignoruodama faktą, kad abu peršals. Bent Parišas tai jau tikrai ir lyg patvirtindamas tai, kaip tik tuo metu nusičiaudėjo. Susilaikiusi nuo tų visų lėkštų ir prasmės neturinčių "į sveikatą", ji prikando lūpą ir tyliai atsiduso, nuoširdžiai susirūpinusi ir tik nebus taip, kad jai teks ne tik atsakyti už uniformą, bet ir šiek tiek paslaugyti jį, kol šis pasitaisys. Net ir tokie dideli vyrai, kaip Džordanas, galėjo parklupti prieš staiga nubudusias viruso bakterijas, kurios taip ir laukė tinkamo momento, kada galės ištrūkti ir okupuoti kūną. Peršalimas tikrai ne pati maloniausia liga, kosulys, gerklės skausmas, ašarojančios akys ir užgulta nosis... Ir negana to, viskas užpuola iškart. Belieka tik susigūžti į kamuoliuką ir čiaudėti bei kantriai laukti, kol padedamas vaistų ir arbatos, organizmas susidoros su užkratu.
Sulaukusi pastabos, kad jo alga didesnė nei jos, Elander papūtė lūpas ir šnairai pažvelgė į vaikiną tartum sakydama "ačiū, priminti tikrai nėra būtinybės". Padavėjos tikrai negalėjo pasigirti dideliu uždarbiu, tačiau Harnett negalėjo dejuoti dėl to ir net nenorėjo. Užteko susimokėti už nuomą, komunalines paslaugas ir dar liko jos pačios kasdieninėms reikmėms, tad bent kol kas didelės būtinybės ieškoti geresnio darbo, nematė, nors vienu metu tikrai norėjo spjauti ir išeiti, kai viršininkui išvykus atostogauti, kavinę laikinai prižiūrėjęs jo sūnus, pasiūlė tamsiaplaukei į labai solidų popieriuką suvyniotą, pašlemėkišką pasiūlymą. Jei ji būtų sutikusi po darbo pavakarieniauti su juo ir palaikyti kompaniją lovoje, šis būtų parūpinęs jai kasmėnesinį priedą prie algos. Ar ji sutiko? Ne. O ką padarė? Sulaužė jam pora šonkaulių ir nusvilino delną, pastūmusi ir privertusi tėkštis į kaštą kaitlentę. Kas be ko, apie tai sužinojo policija ir pusė miestelio, o kita pusė mielai pasitenkino įvairiausio plauko gandais, kuriuose ne jis, o pati Harnett siūlėsi permiegoti su juo už pinigus. Savaime aišku, tai siutino, tačiau bent jos sąžinė buvo rami, nes mergina puikiai žinojo, jog niekada iki tokio lygio nenusileistų, net jeigu tai būtų vienintelis būdas užsidirbti. Raudonųjų žibintų kvartaluose besisukiojančios moterys vertė ją žiaukčioti vien pažvelgus į tuos suvargusius, į per ankštus ir atvirus rūbus suspraustus kūnus. Geriau užsilenktų čia pat, nei leistųsi glamonėjama pusamžio nusmurgėlio. Gal todėl ji ir neišvengdavo konfliktų. Būdama pastabi, kaip mat pajusdavo, kai yra stebima poros mažų, blizgių akių, kurių savininkas, laukdamas atnešamos kavos ir sumuštinio, paslapčia svajojo, kaip galėtų patikrinti, kas slepiasi po padavėjos uniforma ir, kas be ko, patenkinti savo poreikius. Kol kitos mokėjo apsimesti, kad nepastebi to ir maloniai šypsojosi, Elander siuto ir troško tokius menkystas sudraskyti į skutus. Gink dieve, tai nereiškė, kad šitaip ji reagavo į kiekvieno priešingos lyties atstovo siekį bent šiek tiek suartėti. Pasitaikė išimčių, apie kurias kartais pasvajodavo ir pati Harnett. Ir dar viena, itin griežtai uždrausta, kuri drįso ištiesti link jos ranką menkam brūkštelėjimui per skruostą bei privertė abu permirkti iki ausų. Bėda ta, kad ji nežinojo, kaip reaguoti į švelnumą, kaip aplink tebuvo vien grubumas ir pyktis. O Parišas... Parišas patiko jai kur kas labiau nei ši norėjo, kad patiktų. Ne veltui jam ir priklausė jos pirmosios meilės titulas. O gal prakeiksmas? Tik apie tai vaikinas taip ir nesužinojo, nebent nujautė, kad tada dar visai paika, naivi keturiolikmetė paslapčia spokso į jį kaip į nežemišką stebuklą, atsiųstą iš rojaus aukštybių. Visgi, ji stengėsi nuslėpti savo jausmus kaip įmanydama, o ir jam netrūko draugijos. Vyresniųjų klasių mokinės mielai sukosi apie vieną populiariausių vaikinų visoje mokykloje ir skambiai juokėsi, mėgindamos atkreipti jo dėmesį, kai tuo tarpu Elander slėpėsi nuo pasaulio ir tyliai kūkčiojo pykdama ant savęs, kad negali būti tokia, kaip jos.
-Kaži kiek miegančiajai gražuolei būtų naudos iš princo varliaus bučinio... - numykė ir pasivaipė, kai Džordanas pareiškė, kad ne tik nebučiuos jos, bet ir nemėgins prisiliesti taip tarp kitko primindamas, ko sulaukė, kai vieną kartą jau bandė tai padaryti.
Kaip tyčia tuo metu, kai Parišas ją nužiūrinėjo, mergina atsisuko ir susidūrusi su jo žvilgsniu, menkai šyptelėjo. Turbūt nereikia bijoti, gi nesuvalgys ir galvos nenukąs. Prisėdusi šalia vaikino, Harnett nepatikliai išrietė kairį antakį klausdama ar jis kalba rimtai, ar viso labo fantazuoja.
-Visų pirma, tai mes nematom nei ateities, nei lavonų neieškom. Neapibendrink visko remdamasis Martin nuotykiais. - paprieštaravo ir papurtė galvą.
-O antra, tai tam yra šildytuvai. Be to, tu čia pas mus berniukas, kuris žaidė su ugnimi, ne aš. - pareiškė ir nusišypsojo. Bene pirmą kartą per šį susitikimą, jos veidą puošė natūrali, jokio ironijos neturinti šypsena. Neįtikėtina, kaip tokia nedidukė mergina gebėjo savyje sutalpinti tiek juodo ir balto, minutę pykdama, o kitą, jau besišypsodama. Pasidėjusi švarkelį šalia, mergina pasirėmė į lieptą ir šiek tiek atsilošė atgal, svajingai užsispoksodama į žvaigždėmis nusėtą dangų.

Nuo mokyklos laikų galėjai sakyti praėjo milijonas metų, vienuolika mėnesių, aštuonios dienos. Nei jis neatrodo taip kaip tada, nei ji. Viskas pasikeitę ir viskas visiškai ne taip kaip buvo tikėtasi, juk įvykiai neina, lyg pagal kokį surašytą scenarijų, tarsi būtų koks pirkinių sąrašas. Pirma vienas, tada kitas, sekantis ir taip toliau, tai priklauso nuo sprendimų, kuriuos priimi, vieną akimirką pasinaudoji vienu, kitą kartą pabėgi... Taip sutvertas žmonių pasaulis, ypač kai esu dalis jo. Mergina buvo iš tų tyliųjų, kurios slėpėsi nuo pačios savęs galvojant kaip tapti kitokiomis. O tos, kurios bandė atkreipti vaikinų iš vyresniųjų klasių dėmesį buvo nerūpestingos. Jis buvo keliskart pasimovęs ant kvailų ir maždaug nieko nenumanančių tuštučių. Jų draugystės ilgai netruko. O va Elander buvo visai kitas reikalas mergina neatkreipė jo dėmesio labai ilgą laiką, bet jau kai tai nutiko tai maža nepasirodė. Ji tiesiog aprėkė kažkokį vaikiną, kuris juokaudamas pasigriebė jos kuprinę. Ant jo veido puikavosi raudona dėmė kas reiškė, kad jam buvo gan gerai trinktelėta, gal dėl to, kad neišlaikė jau nervai. Todėl Parišas nelaukdamas iki kol kas susigaudys kas vyksta sugriebė jos ranką ištempdamas kaip galima toliau tos vietos. Per tą laiką šis ėjo šalimais nežinia kur, nežinia su kuo, bet svarbiausia abu pabėgę iš pamokų nesirūpinant niekuo kas sukosi aplink. Išties nuo to prasidėjo jų kalbos, kadangi jis eidamas pasisveikindavo su mergina, o kitos kreivai nužiūrėdavo Elą, lyg ji būtų valstybės priešas. Niekada nebuvusi jo meile, ilgainiui Elander tapo Džordano žavėjimosi objektu ir dažniausiai jis susidomėdavo ja, o ne žvilgsniu nuklysdavo kokios nors jaunutės merginos, kuri netyčia atsitrenkdavo ar tiesiog paklausdavo kažko. Tik paskui pabaigęs dingo, iškeliavo į Afganistaną, o ten per tiek laiko pasikeitė iš perkarusio vaikino, kuris nors ir žavus, bet didele mase nepasižymėjo. O po kiek laiko atvykęs ir čia sužinojo apie įvairias būtybes, susipažino su Stiles, Lidija... Tada beveik surišęs galus atsisuko į Elander, kuri per tą laiką pasikeitė. Susigrąžino ją į savo pusę suprasdamas, kad ji kaip ir Lidija buvo banšė, o šiai padėti norėjo, išties norėjo būti tuo, kuris bus šalia, kad ir kaip viskas pasisuks ar tiesiog kaip stipriai galės skaudėti, bus tas, kurio tą akimirką reikės. Bus galima išsilieti, sakyti viską, pastebėti kaip keičiasi žmogaus reakcijos, tik tą akimirką jam dažniausiai niekas nelysdavo į galvą, viskas tik dėl gero. Viskas dėl Elander. Tiek laiko buvo su mergina ir tik dabar supaisė. Per tą laiką nutiko milijonai dalykų, jis pats ne toks paprastas, mistinis pasaulis, kuris neegzistavo jam daug laiko turėjo įeiti į gyvenimą, jei kam pasakysi dar uždarys į psichiatrinę ir visai nekreips dėmesio ar sakai tiesą, ar ne. Kaip sakoma ten patekti beprotiškai lengva, bet išeiti... Kitas reikalas.
Jie dirbo galima sakyti skirtingose barikadų pusėse. Šis buvo paprastas policijos pareigūnas, o ji kavinės darbuotoja. Kartais ten pasirodydavo ir pats Džordanas, tam, kad galėtų paganyti akis vos pamatydamas kaip Elander stumteli kokią nors padavėją parodydama, kad jaunuoju padėjėju Parišu pasirūpins ji. Užtekdavo persimesti keliais žodžiais. Galbūt kvaila tikėti jos padorumu būtent taip aklai. Juk norėdama gauti pinigų moteris būtų galėjusi leistis viskam. Tik, kad Ela nebuvo viena iš TŲ moterų. Šis susidūręs su merginos žvilgsniu nužvelgė ją, abu tokie pat ir tuo pačiu tokie skirtingi. Pasakius apie princą varlių vaikinukas papūtė lūpas kiek vyptelėdamas. Jei jau varlė tai ką jau padarysi dar pridėjo "kva, kva, kva". To užteko iki pilnos laimės, jog sėdėtų su šypsena. Gal ir varliukas, bet anas bus žavus ir sėdės va ant tiltelio žiūrėdamas į savo princesę. Jei nebus ji miegančioji gražuolė tai lai būna jis varlė, kuriam reikia bučinio.
- Gal ir varlius, bet bandyt verta. Labai jau nesipriešinčiau. - Nusijuokė žinodamas, kad ko jau ko, bet to nedarytų, nors ir erzino ją. Gal dėl, to, jog jam prisilietus abu lėkė į vandenį, o gal dėl jos švelnumo trūkumo. Abiem atvejais jam patiko sakyti kas tik šauna į galvą tą akimirką visai negalvojant kas nutiks.
Žiūrėdamas į dangų kartu su Elander ėmė skaičiuoti žvaigždes, nors ir nusičiaudėjo pamesdamas skaičių ir kiek piktai burbtelėdamas kažką panašaus į "po velniais". Nesiruošė pradėti iš naujo. Juk jau vos ne Gineso rekordus mušė savo skaičiais.
Išklausęs apie banšes ir tai, kad nesiremtų viskuo tik dėl Lidijos šis persibraukė liežuviu per kiek pamėlusias nuo šalčio lūpas bandydamas bent kiek priversti sušilti, nors kaip visada, Džordanas beviltiškai nenorėjo pasijudinti ir pakeisti pozicijos tam, kad galėtų pasikalbėti si mergina.
- Gerai, dėl šito neprieštarauju. Aš degu, o tu? Papasakok apie save. Apie banšes. Aš noriu viską žinoti. - Jis ištarė prisimerkdamas ir sučiaupdamas lūpas. Nenorėjo sakyti nieko apie save. Paskutiniu metu, nors ir gyvenimas buvo neblogas, bet jam prireikė daug laiko tikrinant visus senus lapus, skaitant apie tai kas galėtų būti bent jau panašu į jį. Bet visiškai nieko nerado. Nieko keisto, tą ir žinojo, kad visai niekas neaišku, vienintelis dalykas, kad nesudega ir palietus liepsną užsidega, o su juo ne žaidimai. Sudegins viską ir nei kiek nepasigailės.

Ne, Parišas buvo pareigūnas, o Elander, toji menkutė, civilių tarpe esanti skruzdelytė, kurią reikėjo tiek saugoti, tiek ir bausti, mat pastaroji ne kartą prasižengė ir nepanašu, kad kada nors nuoširdžiai gailėjosi dėl to, ką padarė. Iš dalies tamsiaplaukė nesijautė kalta dėl mirčių ir todėl, kad veikė ne visiškai valingai. Kartais atrodydavo, kad tie balsai, siaučiantys jos mintyse, užhipnotizuodavo merginą ir nors ji puikiai suprato, ką daro, nemėgino sustoti. Balsai ne tik perimdavo jos kūno kontrolę, bet ir užslopindavo tokius jausmus, kaip gailestingumas. Ilgainiui mergina ir tapo tokia atšiauria, nes, rodos, kad po kiekvieno tokio, sakykim, proto užtemimo, dalelė jos žūdavo ir įsitvirtindavo naujas tamsos ruožas, per tam tikrą laiko tarpą tikriausiai pasiglemšiantis ją su visam. Toji tamsa galėjo netikėtai išsiplėsti, tačiau lygiai taip pat kartais ir susitraukdavo, pasislėpdama toliausiame kampelyje lyg jai grėstų mirtinas pavojus. Štai, kad ir dabar, Harnett jautėsi pakankamai rami ir atsipalaidavusi, niekas nekuždėjo jai, jog derėtų ką nors prigriebti ir pamokyti gražaus elgesio. Gal todėl, kad šalia buvo Parišas. Jo draugija jai darė nemenką įtaką. Banšė nestokojo lengvabūdiškumo, buvo padrika, pasimetusi ir pasiklydusi tiek gyvenime, tiek savyje, o štai Džordanas spinduliavo užtikrintumu, ryžtu ir vargiai kada sutinkamu teisingumo pojūčiu, kas, veikiausiai, ir paskatino jį žengti teisėsaugos link. Skęsdama minioje, Elander elgėsi taip, kaip išmanė, o atsidūrusi netoliese Parišo, net ir labai nenorėdama stengėsi susiimti ir prieš kažką darydama, pagalvoti, kaip tai atrodys iš šalies bei kiek naudos ar, teisingiau, kiek žalos tai atneštų.
O Elander išties nemėgo dalintis. Ir tai ypač išryškėdavo, kai į kavinukę užsukdavo Džordanas. Visos tos nusususios ilgakojės blondinės ir stambiakrūtės raudonplaukės greit suprasdavo, kad šitą geriau aplenkti ratu, nes Harnett tikrai nepagailės riebaus keiksmažodžio ir išraiškingo gesto. Vargas toms naujokėlėms, kurios drįsdavo peržengti uždraustą ribą ir nutaisiusios plačias šypsenas, prisistatydavo prie Parišo stalelio. Kas jos - tas jos. Net jeigu jų ir nesiejo legendomis apipinta partnerystė ir nesaistė ištikimybės įžadai, banšė vis tiek jautė nenumaldomą norą kaukštelėti dantimis ties kiekvienos merginos, kuri drįs prie jo pernelyg priartėti, gerkle. Va iš kur ta nemeilė Lidijai. Pastaroji jai niekada nepatiko, nors abi buvo drėbtos iš panašaus molio ir, žvelgiant iš šalies, turėjo visai neblogai sutarti. Juk galėtų pasidalinti patirtimi, apsikeisti patarimais, gal net išmokti kontroliuoti savo galias, tačiau... Panašu, kad Harnett bent kol kas tai ypatingai nerūpėjo, o vien nuo minties, kad tektų dalintis ankštos patalpos erdve su Martin, kažkas užstrigdavo gerklėje ir dunkstelėdavo paširdžiuose.
Vis dar svajingai stebeilydama į tolimą ir nepasiekiamą dangų, tamsiaplaukė kiek prisimerkė, kai Džordanas pareiškė, kad pabandyti verta. Pabandyti ką? Pabučiuoti jį? Intriguojantis pasiūlymas, kuris Elander kažkada atrodė toks pat nepasiekiamas, kaip ir toji padangė, apibarstyta blizgiomis žvaigždėmis. O dabar tai atrodė visai realu. Ar šiaip, ar taip nieko neprarastų. Atsargiai dirstelėjusi į vaikino pusę, žvilgsniu lėtai nuslydo iki jo lūpų, nejučiomis kiek praverdama savąsias ir išleisdama tylų atodūsį.
-Bijau tik vieno. Kad tada tu tikrai tapsi varliumi, kurio neatkerės net ir tikrų tikriausia princesė. Čia Beacon Hills'as, čia viskas įmanoma. - kiek nusivylusi pratarė ir trūktelėjo pečiais. Visai nenustebtų, jeigu po banšės bučinio, Parišui išties kas nors nutiktų. Varle gal ir nepavirstų, tačiau, kas ten žino, gal jos lūpos vienu prisilietimu sugeba ištraukti iš kūno sielą ar įpūsti nepagydomą, lėtą ir kankinančią ligą. Vien nuo tokios minties, Elander nusipurtė ir pasitraukė kiek tolėliau, lyg vien per mažą atstumą galėtų pakenkti vaikinui.
Šypsnis, šmėstelėjęs po to, kai jis pareiškė, kad jis dega ir paprašė papasakoti apie saviškę padermę, neužsibuvo ant tamsiaplaukės lūpų. Tiesa ta, kad negalėjo jam daug papasakoti. Ne todėl, kad nenorėjo, o todėl, kad pati iki šiol dar gerai nesigaudė ir nepažinojo savęs.
-Aš girdžiu balsus. Ir tai ne šizofrenijos požymis. Jie... Nuo jų viskas ir prasideda. Kartais jie sako man, kur turėčiau eiti, o jei priešinuosi, kūnas tiesiog nebeklauso. Pats žinai, kad lygiai taip pat kaip Martin, taip ir aš dažnai atsiduriu netoliese mirčių vietų. Bet tuo viskas nesibaigia... Jie taip pat dažnai perspėja mane apie artėjančias mirtis tartum turėčiau galimybę užkirsti joms kelią. Bėda ta, kad nežinau kaip. Neturiu aiškiaregystės ir gydomųjų gebėjimų. Toks jausmas, kad esu sutverta sėti mirtį ir nešti apie ją žinias. - paskutinį sakinį ištarusi itin prislopintu balsu, Harnett vėl gūžtelėjo pečiais. Kiekvienam sava dalia. Kas dega, o kas iš rankų nepaleidžia giltinės dalgio. Žioptelėjusi lyg norėtų dar kažką pridurti, mergina visgi susilaikė ir blausiai nusišypsojo. Apie tai, kaip girdimi balsai kartais ją užvaldo ir perima kontrolę į savo rankas, darydami tuos purvinus darbus, kuriems prireikia antžmogiškos jėgos ir lygiai tokio pat antžmogiško moralės normų nebuvimo, nutylėjo, nes ir taip jautėsi pernelyg sumauta prieš jį ir prieš likusį pasaulį.
-O tu? Be to, kad galėtum kuo ramiausiai įeiti į liepsnojantį pastatą ir išeiti lauk sveikutėlis, žinai apie save ką nors daugiau? - smalsiai paklausė ir pasisuko į Parišo pusę visu kūnu, vieną koją užsikeldama ant tiltelio ir sulenkusi, pabrukdama po savimi.

Džordanas nenumanė iš pradžių kas negerai su Elander, gal ji buvo ta pati mokinukė iš mokyklos, kurią norėjosi priglausti ir tiesiog ne mylėti, o laikyti šalimais norint apsaugoti, apkabinus pasakyti, kad ir kas nutiks viskas bus gerai. Tačiau jiems nebuvo gerai. Tada maždaug niekas nesikeitė, baigei mokyklą, išėjai, kas tada? Atrodo vienas pasirinkimas nulems visą gyvenimą. Pasirinksi ir gyvensi. Todėl pabodus visiškai viskas Džordanas dingo, neapleido žmonių su kuriais norėjo bendrauti, tame tarpe ir Ela. Jai parašydavo kai kada sulaukdamas atgal laiško, jos tiek mielesnių, teik grubesnių žodžių, nuo to jam pasidarydavo geriau, tarsi lygintum per raštą kaip tą akimirką pasikeitė žmogus, bet ji visai nesikeitė. Sukeldavo šiam šypseną priversdama juoktis, kartkartėmis iki ašarų kai kreivai pasisuki jos pusėn ir klausi ką ji sugalvojo ar išvis kas tą akimirką dedasi jos galvoje. Gal ir mergina nebuvo iš tų... Kurios tau pažadės amžiną meilę, bet dėl mielumo galėjo ir pasiginčyti. Galėdamas žiūrėti į jos pusę kai susimasčiusi Elander sėdi ant tiltelio ir nieko nesako, lyg sugebėdama visiškai viską žinoti. Ji nebuvo visažinė, tuo pačiu Parišas taip pat, abu tokie pat žmonės po vienu dangumi apsupti milijonais žvaigždžių, o šiuo metu dar ir beveik aklinos tamsos. Vaikinas sėdėjo nenorėdamas jausti šalčio ir beveik nukreipdamas mintis į ką kitą. Juk sakoma, kad taip gali ir skausmą nuvyti. Taip ir buvo. Jei sugebėtum nukreipti mintis galėtum nejausti beveik nieko, iki kol vėl neprisimintum, kad skauda. Jam pavykdavo keliskart, kai Afganistane buvo sužeistas, kai vos nemirė, kartais kai pagalvoji kiek jis patyrė šis dažniausiai nuspręsdavo, jog galvojimas nėra labai didelis pliusas. Nes tai vesdavo iš proto, pradedant tuo kas jis yra, juk knygoje apie visus antgamtinius padarus nieko panašaus į save nerado. Šiek tiek nusivylė. Pabaigiant viską gulint lovoje ir beprasmiškai galvojant kas nutiko tą dieną kai dar buvo mažas, jei jo tėvai niekada nebuvo jo tikrieji... Tai jeigu rastų juos gal būtų aišku. Bet kokia prasmė? Tas pats kaip į šūdą pametus bandelę kišti ranką ir tikėtis, jog ji bus valgoma. Mažai iš to naudos.
Džordanas žavėjosi mergina, tikriausiai nepastebėdamas ir to kaip ji žiūri jo pusėn, gal tai naivoka, norėti tikėtis, kad viskas ne iš vienos jo pusėn. Gal ji ir matė kaip su Martin elgiasi pats Parišas, bet tada kai mokė ją kautis tada padarė paslaugą norėdamas padėti. Nežinodamas rimtos priežasties dėl ko Harnett nesutaria su kita banše kai tuo metu būtų galėjusios susitarti ir sužinoti viską apie viena kitą, išsiaiškinti kaip veikia visas jų mechanizmas. Tik tyrinėdamas Elander akimis ir galvodamas atrodo suprato beveik viską ko reikėjo. Sužalota siela, nenoras dalintis ir savybės neleidžiančios prisileisti žmonių, tai apsaugos priemonės. Viskas taip aišku ir suprantama. Po merginos žodžių ir tariamos baimės jam ką nors padaryti sučiaupė lūpas kiek pakreipdamas akis ir sukąsdamas lūpą kai juos skiriantis atstumas pasidarė dar didesnis. Negi jis kada nors kažką padarė tokio, kad reikia bėgti kaip nuo raupsuotojo? Atrodo atsakydamas į savo mintis nusuko galvą pakeldamas ją į dangų. Jei tik pasiektų kokią nors žvaigždę, tą akimirką galėtų tapti toks laimingas. Gal tik tą, kai supranti, jog žvaigždė nėra koks nors materialus daiktas, įkaitusių dujų kamuolys, kuris didesnis už tave, mane ir visą žemę su žmonėmis sudėjus. Tarsi lygintum tuos pačius materialus daiktus. Obuolys ir arbūzas. Tik po kiek laiko sudėjęs jos žodžius į vieną prasmingą sakinį šyptelėjo linktelėdamas.
- Tai tiek iš mūsų pasakos. Miegančioji gražuolė nebuvo prikelta, o princas taip ir mirė būdamas varle. - Žinoma ironiškas šypsnis paliko jo lūpas. Gerai pagalvojus jei pasakos būtų realybe ir viskas pasibaigtų ne taip gražiai, ką tada mums dar mažiems skaitytų prieš miegą? Kas įgrūstų tas malonias svajones ir ateities planus iki kol suaugi bei supranti, jog viskas nėra tiesa ir tai tik noras turėti laimingus žmones.
Tylėdamas klausėsi apie tai ką pasakojo Elander, kas ji tokia, ką daro, balsai galvoje... Liga, šizofrenija. Jis atrodo nesupaisė, jei galėtų girdėti daugiau nei savo balsą, neskaitant, kad jam užtenka tik jo ir taip jau eina iš proto nesupaisydamas ką tai reikštų, kad gali pasibaigti dar blogiau. Baisiau būti nuvestam prie lavono, žinoti, jog galėdamas kažką išgelbėti tu nesugebėsi. Jei nebūtum stipri, nesislėptum už milijono kaukių galėtum neištvėrus dužti. Jam sunku supaisyti, todėl atsikvėpė.
- Tu esi stiprus žmogus, Elander. - Tarstelėjo pasitaisydamas rankas ir jau nebesiremdamas jomis į tiltelį, o atsisėsdamas lotoso poza pasidėjo ant čiurnų nukreipdamas akis ne į Elą, o tiesiog į mirtinai juodą, bet vis dar tyvuliuojantį vandenį, kuriame pasirodęs vėjas sukėlė menkas bangeles tuo pačiu pašiaušdamas ir Džordaną, kuris vis dar permirkęs nesijudino nuo medinio tiltelio kai tiesiog nesurišus visų faktų ir nesupratus, jog jiems abiems rytoj reikia į darbą. Bei abu turi savą gyvenimą ir kai kurių pareigų, o jei jų neįvykdys jie bus nubausti. Gali net nukentėti, bet Džordanas nesijudino, viena naktimi daugiau ar mažiau, pamiegos gulėdamas karste kai jau nebus pasirinkimo tik tai.
- Aš... - Atrodo lyg pasimetė ir net nenumanė ką daugiau galėjo pasakyti, todėl papurtė galvą. - Ne. Viskas apsistoja ties nežinia. Pats automatiškai negaliu užsidegti, o liepsnos daromą žalą galiu jausti. Tiesiog net nenumanau kas esu. Sužinojau per visą laiką, jog mano tėvai nėra tikrieji, o tie, kurie mane pametė turėtų galbūt daugiau žinoti, bet aš nenumanau kas jie. Tuo mano žinios ir pasibaigia. Neįsivaizduoji kaip visa tai erzina. O laiko lieka tik po darbo. - Pats pasijusdamas beviltišku išleido gilų apgailestavimo atodūsį. Jo gyvenimas viena didelė tragedija kai norint sužinoti kas esi reikia pereiti milijonus lapų ir faktų, o kai neturi tam laiko gilindamasis į kitų bėdas lieki tik svarstyti kaip yra iš tikrųjų po dideliais nežinomybės šydais per kuriuos matyti per daug sudėtinga.

Tie laiškai, kuriais jie keitėsi, kai Džordanas atsidūrė kitame žemyne, iš pradžių kėlė Elanderei juoką ir atrodė toks kvailas bei lėkštas būdas palaikyti ryšį, kad kartais ji jausdavosi tartum atsidūrusi ne ką mažiau apverktiname romantiniame filme nei "Mano brangusis Džonai". Skirtumas tik tas, kad tiedu nebuvo iki kaulų smegenų įsimylėjusi pora, staiga priversta išsiskirti ilgam laiko tarpui, mat vaikinas privalėjo atlikti pareigą taip mylimai tėvynei. Jiedu visuomet buvo tiesiog draugai, kurie mėgavosi vienas kito kompanija, neapsunkindami draugystės klampiais įsipareigojimais ir per daug artimais santykiais, be to, kur kas paprasčiau per atstumą išlaikyti paprastą draugystę nei gyvenimą paralyžiuojančią meilę, kuri, bent josios akimis, buvo kažkokia pramonė, nuodas, infiltruotas į kūną ir mintis tam, kad pamažu graužtų tave iš vidaus ir puoselėtų nelaimingą žmogų, nusivylusį viskuo, kas jį supa. Visgi, ilgainiui Harnett priprato bent kartą per savaitę sulaukti laiško ir parašyti atsakymą į jį, o po kiek laiko tai tapo įprasta, kad atėjus dienai, kai turėdavo sulaukti jo, grįžusi po darbo automatiškai patikrindavo pašto dėžutę. O, kokia baimė ją apniko, kai vieną iš tokių dienų, laiško ji taip ir nerado. Ir diena po to, ir dar vėliau. Iš Parišo tėvų sužinojusi tik tiek, kad jis sunkiai sužeistas ir kol kas yra kiaurą parą stebimas gydytojų, tamsiaplaukė kone kraustėsi iš proto, netverdama vietoje. O kur dar mintyse siaučiantys balsai. Tuo metu jie kaip tyčia nesugebėjo prilaikyti liežuvių už dantų ir susivieniję su niekam tikusia pasąmone, užkūrė nemenką pragarą, kuris liovėsi tik po to, kai Džordano būkle pasitaisė ir ji galėjo įsitikinti, kad šiam viskas gerai, kai sulaukė naujo laiško. "Arba daugiau niekur nevažiuosi, arba vešiesi mane kartu. Ir man visiškai nusispjaut į aplinkybes." - tokie buvo pirmieji žodžiai, kuriuos Elander ištarė, kai Parišas pagaliau sugrįžo.
Intrigos, verdančios tarp moteriškosios lyties atstovių, retai kada pasiekdavo viešumą, štai todėl jos ir buvo intrigos. Martin su savo draugija priešakyje, mielai pertraukdavo per dantį Harnett, o toji atsilygindavo tuo pačiu, tačiau niekas niekada apie tai garsiai nekalbėjo, todėl Parišas ir nesuvokė, kokia katė perbėgo tarp raudonplaukės ir tamsiaplaukės. Mėginti jam ką nors paaiškinti ar įrodyti, panašu, kad nei viena irgi niekada nemėgino, palikdama vaikiną laisvu laiku pamąstyti ir paspėlioti, kodėl tos pačios padermės atstovės taip priešiškai nusiteikusios viena kitos atžvilgiu.
-Miegančioji gražuolė tapo mumija, o princą varlių suėdė praalkusi japoniška gervė arba gurmanas iš Prancūzijos. - pritarė palinkčiodama. Štai kaip beveik suaugę žmonės išdarko vaikams skirtas pasakas, paversdami jas šiokiu tokiu siaubo filmu, skirtu suskystėjusių smegenų savininkų publikai.
Po merginos paaiškinimo apie banšes, sekusi tyla leido jai pamąstyti, dar kartą įvertinant save ir nusprendžiant, kad iš tokių sutvėrimų, kaip ji, jokios naudos. Pačios sau apsisunkina gyvenimą, bet niekada nepadaro nieko naudingo. Negana to, dar kaip tyčia pasižymi sudėtingu charakteriu, kuris paverčia jas tikrai ne šilkinėmis būtybėmis, sunkiai randančiomis vietą tarp paprastų mirtingųjų. Parišo pareiškimas, kad ji - stiprus žmogus, privertė Elander suklusti ir nepatikliai pažvelgti į jo pusę tartum šis stipriai karščiuotų ir kliedėtų.
-Fiziškai? Dar ir kaip. Labai norėdama galėčiau išspardyti subinę net ir tokiam kaip tu. - galiausiai pratarė ir nusišypsojo plačia, provokuojančia šypsena. Ji ne Martin, jos mokyti kautis nereikėjo. Tai tartum buvo įaugę į jos kraują ir retas kuris priešininkas sugebėdavo išsilaikyti ant kojų ilgiau nei Harnett pabosdavo su juo terliotis. Vertinamai nužvelgusi Parišą, ji tik dar aukščiau kilstelėjo lūpų kampučius, pasidabindama savimi perdėtai pasitikinčia šypsena, nors nuojauta ir sakė, kad čia tektų nemenkai pavargti, norint susidoroti su tokios masės savininku. Nuvijusi pagundą išmėginti jėgas, Elander pasižadėjo, kad prisimins tai kada nors vėliau, kai abu nebus šlapi iki ausų ir sustirę iki pamėlynavimo.
Išklausiusi vaikino paaiškinimus, kurie apsiribojo itin minimaliomis žiniomis, banšė prisimerkė ir nukreipė žvilgsnį į ramiai tyvuliuojantį ežero paviršių. Abu kažkada galvojo, kad puikiai save pažįsta, o štai dabar lygiai taip pat abu vargiai numanė, kas ir kodėl yra. Elander bent žinojo, kaip vadinasi tas prakeiksmas, priklijuotas jai prie kaktos, o štai Parišas nenumanė net to. Jokios nuorodos, už kurios galėtų užsikabinti. Tik ugnis.
-Ir iš kur mes du tokie ypatingi, ką? - kone retoriškai paklausė ir prikandusi lūpą, vėl sugrįžo žvilgsniu ties Parišu. Klausime, kas be ko, jautėsi ir sarkazmas. Ypatingi, tačiau tikrai ne gerąją prasme, nes kol kas tai nei vienam neatnešė nieko gero.

Stiles rašo:

- na taip, mes visi esame jų matę daugiau, negu reikėtų. - nervingai sukrizeno. jie patys buvo pati keistenybių ašis Beacon Hills'e, todėl kvailas kremo nuo saulės buteliukas Stailso kuprinėje iš tiesų Lidijai turėjo pasirodyti visiškai normalus reiškinys, kai pagalvoji, kas aplinkui dedasi.  - man viskas tiesiog nuostabu. o tau? - kilstelėjo antakį bandydamas nukreipti dėmesį ir temą. juk merginoms patinka kalbėti apie save. jis daug mieliau klausytusi to, kaip Lidijai einasi reikalai, negu atskleistų savo piktus kėslus. - aš taip nesakau. tiesiog manau, kad tau pavojinga vienai klaidžioti po mišką. - teisindamasis iškėlė rankas į viršų. - juk pati supranti, kokie šiurpūs dalykai čia vyksta.- jai užsiminus apie vaikščiojimą nuogai, Stailsas nejučiomis užsisvajojo negalėdamas to kontroliuoti. tai per daug įaudrino jau ir taip lakią vaikino fantaziją. ir tik merginai užsiminus apie kažką stipresnio, jis šiaip ne taip atsitokėjo. apsimetė, kad jį tada labai sužavėjo medžių lapai tikėdamasis, jog ji nesupras, kad jo mintys nukrypo nereikiama linkme. - sakydama stipresnio turi omeny ką? - pakilnojo antakius.    

Na Lidija per daug ir nesigilino ką Stailsas nešiojasi savo kuprinėje , mat jai buvo kur kas svarbesnių reikalų, kaip jos rankų nagai į kuriuos ji visą laiką spoksojo prieš laukdama atsakymo.Jos draugė Allison buvo kažkur dingusi, tiksliau ,,išėjusi '',todėl Lidija trumpam užsimiršo ,kad ir ji čia.Raudonplaukė mintimis keliavo nežinia kur ,o kai išgirdo Stailso atsakymo pakėlė į jį akis.
- Nežinau atrodai kažkoks .. ,-trumpam nutilo ir pamąstė, todėl padarė trumputę tylos pauzę.Nutilusi akimirką nerado žodžių Stailso elgesiui apibūdinti , todėl įsiklausė į sekančius jo žodžius. - Kas dar mane gali užpulti be didelio gauruoto vilko? Gal lokys? ,- paklausė Stailso įdėmiai pažvelgusi į jį. - Na, jei tu žinai priemonę jiems atbaidyti tai mielai išklausysiu .. ,- tokią ,,Lidijišką'' veido miną nutaisė , lyg jai būtų nelabai svarbu ,o kai išgirdo Stailso klausimą ir Alllison pritarimą linktelėjo galva.
- Taip ,Stailsai stipresnio, kalbu apie alkoholį ...Tu gi visko turi toj savo kuprinėj.... ,- nutęsė ir jau pasilenkusi ,,per Stailsą'' ketino pasiekti jo kuprinę ,tačiau nesėkmingai.Tada vėl žvilgtelėjo į jį ,norėdama paraginti ,kad jis paduotų jai savo kuprinę.Lidija pati užsimanė iškraustyti Stailso kuprinę, mat dabar ji norėjo atšvęsti ,o kai Lidija nori švęsti tai būtinai ir turi įvykti.

Vaikinas nenorėjo pamesti visko, o tuo metu telefonas galima sakyti būtų pravertęs, tačiau didelė tikimybė, kad nudrėbsi jį kur nors, todėl laiškai. Gal kiek banaloka, jie nebuvo jokie specialūs vienas kitam, bet galbūt noras būti šalia darė savo ir vaikinas pasidavė pagundai parašyti ne tik mamai parodant, kad viskas gerai, bet tuo pačiu ir Elander paklausdamas kaip jai sekas. O vos sužinojus, kad Džordanas jau sugrįžo namo Ela neilgai trukus jau stovėjo prie jo namų durų su žodžiais, kad kitą kartą vienas niekur nekeliaus, ją pasiims kartu. Šis nusijuokė ir pridūrė „gerai mama“. Kaip tada viskas buvo linksma ir ganėtinai miela, tą kartą jie tikriausiai kalbėjosi netgi porą dienų nepasitraukdami nuo vienas kito ir norėdami išgirsti viską kas nutiko vienas kitam per tą laiką kol nebuvo šalia. Iki kol pritrūko žodžių bei galėjai atsikvėpti tiesiog mielai žiūrint į vienas kitą. Dabar būdamas šalimais jos ir klausydamasis kokie jie ypatingi tiesiog būtų galėjęs juoktis. Nieko geresnio nebuvo nei nežinoti kas esi pasiduodant kažkokiems jausmams ir norui sužinoti. Sakytum visai nesvarbu, juk tu mitinė būtybė su neapibrėžtu statusu. O išbandyti viską? Jis norėjo žinoti savo galimybes, visą liepsnos istoriją sudėliojant į vietas. Girdėdamas kaip mergina darko jo pasakas sėdėjo susiraukęs ir žiūrėdamas šios pusėn. Žinoma, dar ir papurtydamas galvą, nes Elander išvis nieko nežinojo, ji tik sakė taip kaip jai atrodė.
- Tu klysti. Nemeluok man ir negriauk svajonių, kurios turi išsipildyti. O gal aš vis dar kažkuo tikiu? Tu žinai, visi mano, jog esu dar laaaaabai jaunas. – Papūtė lūpas apsimesdamas, kad viskas yra pakankamai lengva. O išties viską sudėjus gautum kokią siaubo istoriją, kad būtų reta. Nusprendęs negalvoti apie tai nustūmė mintis tolyn trumpam nuklysdamas darbo reikalais ir pagalvodamas, kad rytojus jam tikrai nesibaigs geruoju kai sužinos apie uniformą, telefoną. Tas tai dar pusę velnio, nusipirks naują, gal sugebės kokį nors gauti, bet visa kita. Kažkaip ne gaila, bet vis vien nesmagu išklausyti moralą apie tai koks jaunas ir neatsakingas jis policininkas. Tiesiog... Apsimes, kad iš tikrųjų nieko nenutiko, o ilgainiui pasimirš, jog sugadino dar vieną uniformą, už kurią pats susimokės. Iki kito karto kol vėl kalbės koks jis neatsakingas... Iš tiesų taip ir yra. Kartais trūkdavo to atsakingumo kaip pas vyresnius žmones.
Imdamas galvoti apie merginos pasakytus dalykus, tiesiog jos su Lidija tokio pat tipo žmonės, bet galvoti, jog vienodos nei kiek nesisekė. Harnett visada buvo stipraus charakterio, jei kas nepatiko trinktels taip, kad maža nepasirodytų. Taip galvojant ir netyčia lūpas paliko ir žodžiai, kad ji stipri, bet supratimas buvo, kad fiziškai. Dėl to jis nuoširdžiai net nenumanė kiek ji stipri, juk niekada gyvenime nesimušė. Išvis tai netgi neketino to daryti, kadangi Ela buvo moteris, o prie moterų jis nelabai kiša nagus norėdamas nuskriausti. Bet lyg numatydamas šios mintis pasisuko kilstelėdamas antakį.
- Net nesvajok apie tai. Niekada gyvenime nebandyčiau net. - Susinėrė rankas ant krūtinės ir vis dar žiūrėdamas tuo pačiu kiek kreivoku žvilgsniu. Nors juos ir atrodo skyrė begalė skirtumų, tačiau kai reikdavo puikiai galėdavo numanyti ką ji galvoja. Kaip dabar. Netgi neketino imtis kažko panašaus, nebent būtų būtinybė. Ką aišku Elander būtų galėjusi padaryti. Ji mokėdavo taip išsukti situacijas, jog viskas pasisuktų Parišo nenaudai. O tai daugeliu atvejų erzino vaiką ir vertė raukytis, lyg valgytų vienas citrinas.
Vaikinas šyptelėjo dar kartą pagalvodamas, kad jie be galo unikalūs padarai, kai vienas žino kas yra, bet savęs suvaldyti kartais nesugeba, o kitas net nenumano kas yra tikintis, kad viskas nuves ten kur reikia. Parišas vis dar šypsojosi gūžtelėdamas pečiais. Gerai pagalvojus gal netgi nenorėjo žinoti kas jis yra, tik tai, kad... Norisi suprasti galimybes, surasti tas ribas, kuriose pasibaigia jo galia. Juk kai buvo sudarytas mirtininkų sąrašas ir jis buvo jame, įkainotas maždaug penkiais milijonais, bet pažymėtas nežinomu. Kas išvis tada žino? Sėdėdamas galiausiai taip sustiro, jog atsisuko į Elander nužvelgdamas ir jos aprangą.
- Kad ir kaip norėtume čia pasilikti visą naktį, bet nieko jau nebus. Einam iki manęs? Arba skirstomės... – Šis tarstelėjo, žinoma norėdamas, jog atsakymas būtų pirmasis ir jam nereiktų būti vienam namuose, nors gal daug geriau jei mergina pasirinktų eiti namo, išsimiegotų ir ryte būtų galima jiems keltis į darbą. Gal dar Džordanas parašytų jai žinutę paklausdamas ar viskas gerai. Kitaip tariant pasitiktų naujas rytas, toks pat kaip ir visi kiti. Nors jam pabodo ta tariama rutina. Vieną rytą neparašys Elander ir pakeis savo rutiną. Problemos sprendimas rastas.
Gan greitai atsistojo ant kojų sugniauždamas rankoje savo marškinius ir viena ranka pakeldamas ir Elander, kuri žinoma nebuvo labai jau sunki. Todėl vis dar laukdamas atsakymo žiūrėjo tiesiai į jos akis. Vėl taip pat kaip prieš krentant į vandenį, tik šį kartą pats atsitraukė žingsneliu atgal bei netiesdamas rankos. Vieną kartą nusvilus kaip sakoma antro nelabai norisi. Nors tai ir Parišui išimtis. Jis kartais noriai imdavosi dalykų, nors ir būdavo ne kartą įklimpęs ir per daug giliai ne į ten, kur jam reiktų. O ką jau kalbėti apie tokius dalykus kaip meilė. Apie tai nerašo nei raštai. Vyrukas nusuko akis nenorėdamas jos glumint ir trumpam apžvelgdamas aplinką, kuri skendėjo po nakties šešėliais. Džiaugėsi dėl vieno dalyko, namai nebuvo taip toli ir trenktis per maždaug visą miestą jam tikrai nereikės.

Ak, tie materialūs dalykai niekada neatnešė nieko gero. Ypač darbe. Parišas jau antrą sykį sugadino uniformą, tik šįkart Elander dėka ir vėl už tai gaus pylos bei bent savaitę neatsikratys priminimų, kad jis - labai aplaidus ir neatsakingas pareigūnas. Panašias pastabas Harnett teko girdėti darbe, kai kartais per skubėjimą sukuldavo lėkštę, stiklinę ar kokį kitą indą. Kas be ko, tekdavo žalą kompensuoti iš savo kišenės. Bet paskutiniu metu sekėsi. Pagaliau išmokusi laviruoti tarp stalelių ir judančių žmonių srautų, ji sukiojosi su padėklu rankose taip pat paprastai tartum nieko neneštų. Praktika išėjo į naudą. O jei dar pavyktų kiek nušlifuoti kampuotą charakterį, tikriausiai tamsiaplaukė netgi išdrįstu pamažu palaidoti slapčia vis dar puoselėjamą svajonę įgyti kokią nors prasmingą profesiją, kad ir, pavyzdžiui, gydytojos ar bent slaugės. Deja, kol dorai nemokėjo susitvarkyti su savimi ir antgamtinėmis išdaigomis, nesiryžo keliauti iš šio mažo miesteliūkščio, kuris jau beveik tapo antraisiais namais nepaisant ne pačios geriausios tiek jo, tiek pačios Elander reputacijos. Beacon Hills'as spėjo pagarsėti kaip keistų, nepaaiškinamų įvykių centras, o štai Harnett kaip nenuorama, akies mirksniu galinti išnarinti ranką ir šaltu veidu suvaryti šakutę į plaštaką.
-Gerai jau, gerai. Aš klystu. - linkčiodama pareiškė. Kad jis toks jaunas, negriaus Džordano vaikystės, gadindama jo mylimiausias pasakas ir pridėdama joms nebūtų elementų bei pakeisdama kiekvieną laimingą pabaigą į liūdną. Tikros pasakos visuomet baigiasi tik laimingai. Princesės būna išgelbėtos, princai atkerėti, o nedorėlės raganos sulaukia atpildo už kiekvieną piktą ir klastingą darbą, kurį padarė. Žinoma, po to visi gyvena ilgai ir laimingai, o negandos aplenkia jų karalystes ir miestus. Kad šitaip būtų realiame gyvenime... Tikriausiai tada čia nebūtų nei Elander. Ji būtų užaugusi mylinčioje šeimoje drauge su jaunėle seserimi, studijavusi mediciną, tapusi gydytoja, pati sukūrusi šeimą, tačiau... Buvo ten, kur yra ir neturėjo valios to pakeisti. Kita vertus, gerai, nes tai reikštų, kad jos gyvenime turbūt nebūtų ir Parišo. Taip, netrūktų kitų žmonių, kurie būtų ne ką mažiau artimi širdžiai, tačiau vien nuo minties, kad jie vienas kitam būtų ne daugiau nei nepažįstami praeiviai, užspaudė gerklę. Ji per daug jį brangino. Ir suvokė tai būtent dabar, kai abu, prieš tai kiek apsipykę, dabar nieko netrukdomi sėdėjo prie ežero, nutolusio nuo triukšmingos gyvenvietės.
-Iš kur tu žinai, apie ką aš galvoju? - nustebusi paklausė. Apsimetė visiška kvailele lyg prieš minutę pati nebūtų prašiusi kibti jai į atlapus ir čia pat susigrumti. Iš šalies tai ir vėl atrodytų ypač juokingai. O ir pažvelgus į situaciją realistiškai, jų jėgos nebuvo lygios. Vien dirstelėjusi į sunertas raumeningas Džordano rankas, Elander nenoriai sau pripažino, kad jam pakaktų ją sučiupti ir ši nesugebėtų išsivaduoti iš vaikino gniaužtų net ir labai norėdama. Nebent pasitelktų kokią nors moterišką gudrybę, kuri priverstų jį prarasti budrumą ir suteiktų merginai šansą pulti netikėtai. Tačiau tokia kova būtų nesąžininga ir neturėtų prasmės. Kad ir kaip bebūtų, vien iš vaikino balso tono supratusi, jog tokių minčių derėtų atsižadėti, tamsiaplaukė nusivylusi atsiduso ir nenoriai linktelėjo lyg sakydama, kad gerai, jau pamiršau tai, apie ką galvojau.
Šaltis, varstantis odą adatėlėmis ir besibraunantis iki pat kaulų, ne kartą privertė Elander apsvarstyti mintį, kad būtų pats metas pasiūlyti eiti iš čia, tačiau nenoras skirstytis buvo kur kas stipresnis nei žema oro temperatūra ir į nugarą baksnojančios peršalimo ligos. Ji netgi pati apsvarstė idėją pakviesti Džordaną pas save, tačiau kas kartą pamėginus tai suformuluoti į padorų, ne tiesmukai ir ne dviprasmiškai skambantį sakinį, mergina vis sudvejodavo. Negana to, gyveno nuomojamame name ir niekada negalėjo žinoti, kada pusamžė savininkė nuspręs išlįsti iš savo kambario ir prikibti prie Harnett, kuri vėl jai kelia įtarimų ir dar, lyg būtų to maža, parsiveda į namus jaunąjį šerifo padėjėją, kuris senolės akimis juk toks pavyzdingas ir doras vaikas, tai ne toji nelaboji.
Pastatyta ant kojų, mergina nežymiai šyptelėjo ir pasigriebusi vis dar šlapią savo švarką, sugniaužė jį vienoje rankoje, o štai kita, nors ir nelabai drąsiai, tačiau susigavo laisvą Parišo plaštaką ir sunėrė pirštus, pasidalindama šiluma. Palyginus su juo, tuo, kuris pagal idėja turėjo būti gyvas fakelas, ji buvo kur kas šiltesnė bent kūno temperatūros prasme.
-Aš gi nesikandžioju. Dažniausiai. Patinkančius vyrus įstumiu į vandenį. O kandžioju ir kapoju tuos, kurie nepatinka. Pats matei. - pareiškė ir mįslingai šyptelėjusi, pradėjo žygiuoti su Parišu pirmyn, kol galiausiai abu dingo iš horizonto.