Kapai

Gavęs nurodymą iš šerifo vykti į kapines, mat kažkas matė, kaip keli vaikinai užkūrė laužą, Jordanas nieko nelaukdamas atsirado čia. Tiesą sakant, jam jau buvo pabodę tos pačios policijos sienos, todėl tai buvo puiki galimybė šiek tiek praskaidrinti nuotaiką ir įkvėpti gryno oro. Vieną ranką laikydamas žibintuvėlį, vaikinas patraukė link tos vietos, kur girdėjo vaikinų balsus.

Nežinia kodėl, tačiau Erika nusprendė eiti šiuo keliu link Dereko namų, galbūt todėl, jog nežinojo ką jam pasakyti ir taip vilkino laiką. Galbūt šis kelias bus ilgesnis, o eidama ji galės šimtą kartų bandyti sugalvoti kelis scenarijus ką pasakys vilkolakiui. Pati mergina kiek pasikeitė nuo to laiko, kai tapo beta vilkolake, tapo šiek tiek panašesnė į tą merginą, kuria buvo prieš virsmą.
Išgirdusi kelių vaikinų balsus Erika primerkė akis, o šiems pašaukus kažką panašaus į "gal nori prisijungti" merginos lūpų kampučiai šiek tiek pakilo. Gal ir būtų visai linksma prisijungti prie jų, tačiau dabar Erikai ne tas buvo galvoje. Nusprendusi eiti savais keliais mergina patraukė gilyn į kapines.

Nusiteikęs, jog reikės griebtis nemalonaus ir tvirto pokalbiu su tais, kurie visiškai neapgalvotai, o gal ir su kažkokia vien jiems žinoma intencija, nusprendė užkurti laužą kapinėse, vaikinas paspartino žingsnį. Ranką su žibintuvėliu laikydamas priešais, jis švietėsi kelią. Tačiau tai nepadėjo jam neatsitrenkti į kažką. Nukreipęs žibintuvėlį į tą asmenį, į kurį atsidūrė, vaikinas priešais išvydo ne ką kitą, o blondinę merginą. Nors nuo paskutinio jųdviejų susitikimo praėjo kiek mažiau nei metai, Jordonas vis dar prisiminė jos veidą. Tai buvo toji mergina, kurią šaltą žiemos naktį jis išgelbėjo nuo ginkluotų užpuolikų. Tą kartą ji buvo visai kitokia, nepasitikinti savimi, gležnutė, be galo išsigandusi, o dabar, prieš jį stovinčios Erikos povyza buvo visai kitokia. Ji pati buvo kitokia, tik kol kas jis nesuprato kuo ji skiriasi nuo prieš metus sutiktos Erikos. 
- Atrodo mes ir vėl susitikome. - Vos vos šyptelėjęs ištarė.

Erikai nesutikus prisidėti prie jų, vaikinų šūksniai darėsi vis labiau garsesni, žinoma, šie neapsiėjo be poros nelabai gražių žodelių, tačiau mergina nesileido sutrikdoma. Žodžiai jai priminė praeitą gyvenimą, kai ji sirgo epilepsija, beveik tokiais pačiais žodžiais aplinkiniai šaipėsi iš jos. Galbūt buvo ir dar žiauriau. Turbūt niekada neužmirš tų žmonių veidų, kurie užuot jai padėję griebėsi baisių žodžių bandydami ją įskaudinti. Senoji Erika nebūtų nei žodžio tarusi, tačiau naujoji galėjo net tik tarti porą gražių žodelių, bet ir gerai juos pagąsdinti. Merginos veide atsirado pašaipi šypsenėlė, sustojusi įsiklausė į balsus, bandydama sužinoti kur jie yra. Šiems vaikinams tikrai reikėjo mažumėlės padoraus elgesio pamokų. Jau ruošdamasi gręžtis atgal mergina pajuto nedidelį smūgį, pirma mintis buvo jog tai tie patys vaikinai bando dar labiau atkreipti į save dėmesį Erika primerkė akis.
- Jums tikrai nepakenktų pasimokyti gerų elgesio manierų, ir ne prošal pasiskaityti kaip reikia tinkamai elgtis su merginomis, - gana pašaipoku tonu ištarė, tačiau prieš save išvydusi nukreiptą žibintuvėlį su akinančia šviesa į save ši automatiškai užsidengė akis delnu. Išgirdusi pažįstamą balsą Erika prisimerkė, negalėjo patikėti jog po tiek laiko, na, laikas jai bėgo gana lėtai, kai vaikinas išvyko iš miesto, o dabar matyti jį čia, priešais save buvo daug daugiau nei paprasta nuostaba. - Jordan? - ištarė, gal ir keistas buvo kreipimasis, nes ji puikiai žinojo, kad tai jis, tačiau iš nuostabos nelabai ką daugiau ir galėjo pasakyti.

Vaikinas primerkė akis, lyg norėdamas įžvelgti dar kažką, kas buvo visai netoli, na tiksliau jis žinojo jog kažkas yra netoli, nes puikiai girdėjo vaikinų balsus, kurie šaukė kažkokias banalybes. Supratęs, jog šviečia žibintuvėliu merginai tiesiai į akis, vaikinas jį nukreipė į žemę. Jordanas nežinojo jog mergina gyvena Beacon Hillse, todėl pamatyti ją čia buvo netikėta.
- Tas pats. - Nusišypsodamas atsakė. Jam buvo įdomu žinoti kaip ji laikosi, kuo užsiima. - Nusprendei pasivaikščioti? - Paklausė žvilgtelėjęs į merginą, tokiu paros metu merginoms vaikščioti buvo pavojinga, o ypač kapinėse. Jeigu tik reikėtų, jis tikrai pasisiūlytų merginą parvežti. - Nejau nepasimokei? - Turėdamas omenyje tą įvykį, kai merginą užpuolė grupė vaikinų, paklausė.

Heteros gyvenimas apsivertė aukštyn kojom, viskas taip greitai pasikeitė. Viena minutę ji sėdi prie židinio ir kepasi su pussesere zefyrus, o kitą ji jau vaikšto čia, tarp kapų. Aplinkui buvo taip ramu, nei gyvos dvasios. Mergina lėtais žingsniais keliavo į priekį, jos lūpų kampučiai buvo pakilę, o akys švytėjo ryškia oranžinę spalva. Abiejuose rankose tvirtai laikė durklus, kuriais tekėjo žmonių kraujas. Taip, tai jau įvyko. Būtybė valdanti merginos kūną, jau spėjo pasikėsinti į nekaltų žmonių gyvybes. Turbūt šį lapė nebuvo viena iš tų pokštininkių, o gal šitoji pokštą suprato visai kitaip? Ši mergina buvo visai nebe ta, kuria visi pažinojo. Miela, nuoširdi, linksma - tosios merginos jau nebebuvo. Dabar jos viduje tebuvo tuštuma. Jokio švelnumo ar nuoširdumo, tik klausimas, kaip sukelti dar didesni chaosą, kaip šiai būtybei pasisotinti nekaltų žmonių skausmu, ką dar blogo jai reikia padaryti, kad būtų gana? Paskutinis kraujo lašas nukrito ant žolės, kuria dengė tamsus šešėlis. Hetera pakėlė galvą į viršų, saulė lėtai leidosi, jau buvo laikas, laikas kviestis į pagalbą savo kovotojus. Hetera viduje bandė dar karta ištrūkti, bent suvaldyti savo kūną, bent trumpam, tačiau viskas veltui. Ši būtybė per daug buvo įsikibusi į nekaltos merginos kūną, turbūt jai buvo lengva ją palaužti dėl jos gyvenimo nuoskaudų, dėl jos klaidų, kurios neleido jai naktį ramiai miegoti. Heterai buvo gaila visų tų nekaltų žmonių, tos prarastos gyvybes tik dar labiau marino vargše mergina, tačiau su keistąją būtybę buvo visai kitaip. Kol Hetera grimzdo, lapė vis labiau jautėsi galingesnė ir stipresnė. Tie riksmai, tos vaikų ašaros, tik kėlė pabaisos lūpų kampučius. Hetera te norėjo mirti, ji nebenorėjo viso to matyti, nes žinojo, kad ji to sustabdyti negali. Tačiau būtybė esanti jos viduje vis bandė ją įtikinti, jog tai smagu, jog tai yra gerai ir malonu. Ji norėjo merginai parodyti, kad ji gali būti stipresnė negu visos kitos antgamtinės būtybės esančios šiame mieste. Norėjo parodyti, kad po šitiek laiko, Hetera nusipelnė garbingesnės vietos, negu tik būti tolimos giminės, Kiros Yukimuru pusseserė. Gal šioji būtybė nėra tokia bloga, kaip visiems gali atrodyti? Gal ji tiesiog stengiasi merginai padėti pakilti aukščiau negu visi, tačiau renkasi ne ta kelia kokio Hetera norėtų. Merginos kūnas lėtai pritūpė, ji nusivilko odinį švarkelį ir patiesė ant šlapios žolės. Iš kuprinės išsitraukė dėžę, su Heteros mamos uodegomis, kurias ne vieną šimta metų kaupė. Kitsunė galėjo pajusti, kuri yra pati seniausia. Žinoma, ji jos nelies, ją pasiliks kritiniu atveju, tačiau jauniausiuosius demonus ji išsikvies. Mergina lėtai paėmė du peilius į savo rankas ir stipriai suspaudė tarp savo delnų, gilus kvėpavimas ir užmerktos akys rodė jos susikaupimą, lėtai nuo delno iki riešo tekėjo kraujas, kuris nebetiesė savo kelio merginos kūnu. Pagaliau peiliai perskilo per puse, mergina juos paleido ant savo švarko. Hetera pakėlė galvą į dangų, greitai pradės temti ir iš šešėlių išlys jo pagalbininkai. Mergina uždarė savo dėžę su likusiomis uodegomis ir padėjo atgal į kuprinę. Atsirėmusi į kapavietę ji laukė tamsos.

Pastarieji keli mėnesiai nebuvo patys lengviausi. Prancūzijoje visi pasakojo, jog Amerikoje viskas, kur kas lengviau: jog ten nereikia kiekvieną kartą sukti galvos, kaip apgauti inteligentą vilkolakį, nes dauguma amerikiečių patiklūs idiotai, jog Amerikoje neverta keltis anksti ryte, nes medžioklė vyksta vakarais, ir iš visų tų pasakojimų vaikinas susidarė svajonių žemyno, o galiausiai šalies ir miesto įvaizdį. Bet. Viskas pasikeitė, kai jis čia atvyko. Beacon Hills nebuvo toks kaip kiti miestai ar miesteliai. Jau pirmąją savaitę jaunąjį Argent prie sienos prispaudusį laikė jo 'mylimoji' teta Kate, kuri pasirodo, net būdama kažkokia mistine būtybe, sugebėjo toliau laikytis kodekso, tik, žinoma, kiek savaip painterpretuoto. Medžioklės čia nebuvo linksmos, dauguma vilkolakių tebuvo paaugliai, jaunesni už patį Thomą, o kartais net vos penkiolikmečiai, kurie rodos nė musės įprastai nuskriaust negalėtų. Tuomet būdavo sunku. Jis nežudydavo jų, vis prisižadėdavo, jog tikrai sučiups dar kartą, kai šie kuo nors nusidės, tačiau tas įkyrus balselis liepdavo pamiršti apie tuos jaunuolius. Ir jis pamiršdavo. Ko gero po mažu ėmė atsižadėti senojo kodekso, nors to nenorėjo, ir imti veikti pagal Allison sugalvotąjį. Taigi, gyventi šiose apylinkėse buvo sunku. Būtent todėl dabar vaikinas žengė šalta kapinių žeme, atidžiai dairydamasis, o rankose laikydamas užtaisytą arbaletą. Visus tuos keturis mėnesius jam padėjo ištverti mergina, su kuria susipažino vos atvykęs į šį miestelį. Ji turbūt ir buvo priežastis atsižadėti senų įsitikinimų ir nežudyti jos draugų, ji padėdavo vaikinui jei jis susipainiodavo jausmuose, ji neslėpė nuo jo čia vykstančio veiksmo žiaurumo ir kaltininkų. Argent pasitikėjo Heather, tad negalėjo jai leisti taip elgtis. Puikiai žinojo, gal net jautė, jog mergina visiškai nenori žudyti tų nekaltų žmonių, gąsdinti vaikų ir visur skleisti chaosą ir blogį. Norėjo tas keistas padaras, apie kurį Tomas nebuvo girdėjęs. Ir nepaisant savo žinių trūkumo jis vistiek ryžosi eiti į kapines. Privalėjo padėti draugei. Nous protégeons ceux qui ne peuvent pas se protéger eux-mêmes. Nepaisant gana tvirtų vaikino nusistatymų, tačiau būtent pusseserės kodeksas dabar sukosi galvoje ir jis niekaip negalėjo nuslopinti tų minčių. Palvin negalėjo apginti savęs, tad jam reikėjo dabar tai padaryti. Įtikinti ją. Nors ko gero tai tik tuščias darbas, juk mitinės būtybės nėra tokios patiklios kaip žmonės, jų nenugalėsi žodžiais ir nesužeisi įsižeidimais ar pašaipa. Tačiau vaikinas galėjo šitaip gauti laiko. Pagaliau jis išvydo merginos siluetą, kiek toliau - už penkiolikos kapaviečių, ir nieko nelaukdamas pasileido bėgti prie jos. Žinojo, jog gali būtų sužeistas, galbūt net mirti, tačiau dabar jam tai buvo nė motais. Reikėjo išgelbėti Heather.
-Palvin!-keista, tačiau jis buvo keistai įpratęs ją vadinti jos pavarde,-nedaryk to,-sustojęs saugiu atstumu nuo tamsiaplaukės pažvelgė į uodegas. -Juk tu nenori to, žinai, kad nenori,-na taip jis nebuvo vienas geriausių kalbėtojų, o tuo labiau įtikinėtojų - mieliau žaidė su žmonėmis - tačiau, juk tokią akimirką negalėjo tylėti.

Mergina stebėjo, kaip saulė lėtai leidosi, jos veide matėsi šypsena, bet turbūt tai nieko gero nereiškė. Hetera galvojo apie visas tas mirtis, kurias taip greitai sukėlė visai nekaltiems žmonėms. Merginos mintis pertraukė vaikino balsas, jis buvo pažįstamas Heterai. Kūnas jau automatiškai buvo pasisukęs balso link, mergina primerkė akis ir lėtai pakilo nuo paminklo atsistojo priešais vaikiną. Jo žodžiai jai kėlė juoką. Ranka prisidengusi burną stengėsi suvaldyti save nenusijuokus. - prašau nedaryk sau gėdos. - sukikenusi sunėrė rankas ant krūtinės. - siūlyčiau tau bėgti kol ne per vėlu. - ji pakėlė akis į dangų. - kai saulė nusileis, turėsi rimtų problemų. - saulei nusileidus iš šešėliu atsiras kitsunės iškviesti demonai. Bet nieko nuostabaus, Hetera visiškai nenustebo pamačiusi čia kažką, kas nori jai padėti, tai buvo per daug nuspėjama. Ji žinojo, kad savo planus galės įvykdyta tik praliejus nekaltųjų kraują. Mergina priklaupė ir pasiėmė savo durklus ant kurių jau buvo nudžiuvęs kitų žmonių kraujas. Kažkas jai pakuždėjo, jog jai jų tikrai prireiks. - nagi, Argente, pasiduok kol dar turi progą. - kitsunė išsišiepė ir stipriau suspaudė savo durklus. Jos akys niekaip nenustojo švytėsi oranžinę spalvą, labiau tai buvo jau nebekontroliuojama.

Elison išgirdusi apie kitsunės nesitvardymo problemą iškarto suskubo padėti. Vieną kartą jai jau teko susidurti su lapės pavojingumu – ji vos nemirė nuo vieno jos iškviesto demono. Na, bet šį kartą pranašumas yra Elison pusėje dėl to, kad aną kartą ji spėjo rasti būdą kaip nužudyti demoną. Dėl to skubėdama iš namų į strėlių krepšį mergina ne tik įsidėjo įvairių strėlių, mirkytų kurpelėje ir panašiuose tirpaluose, bet ir su sidabriniais antgaliais, nors dar kol kas yra dienos metas. Nežinia iš kur sužinojusi, kad reikia atvykti į kapines, medžiotoja atsirado ten ir pamatė, kad Hetera ten nėra viena – Elis aplenkė jos pusbrolis. Iš pradžių ji kiek išsigando pagalvojusi, kad jis gali būti sužeistas, bet peržvelgus jį atsipūtė, nes kol kas kraujo dar nebuvo pralieta. Elison tvirtai suspaudė lanką rankose ir strėlę jame, kurią spėjo įsidėti eidama link jų. Tvirčiau atsistojusi ji pakėlė akis į lapę. Merginai neprasprūdo pro ausis jos žodžiai, siūlantys Tomui pasiduoti, kitaip sakant, leisti Heterai žudyti nekaltus žmones.
-Esi naivi manydama, kad Argentų šeimos narys pasiduos. Tai siūlyčiau padaryti tau, kol nevėlu.
Elison atsistojo šalia pusbrolio ir kiek pakėlė lanką. Ginkluotės jai netrūko, be lanko užanty ji turėjo 45 kalibro pistoletą, bet Elison vis vien buvo persigandusi. Juk ši mergina yra Kiros pusseserė, jos negalima nužudyti, bet tokiu elgesiu ji tikriausiai gali prisišaukti tik tai.

Lygtais vienos bėdos nepakako, štai ir antroji Argentė atvyko. - nagi nagi.. - žvilgtelėjo į atėjusia medžiotoją. - čia gal koks Argentų susirinkimas? - kilstelėjo antakį ir žiūrėjo į merginą, kuri ką tik atsistojo šalia Thomo. - arba jūs ką? - primerkė akis, kilstelėjo lūpų kampučius. - pulsite visiškai nieko dėta merginos kūną? - garsiai nusijuokia. - nebejuokinkit. - išsišiepė. Merginos balse girdėjo šiokia tokia pašaipa, turbūt ji bandė išpešti šiek tiek veiksmo iš šių dviejų medžiotojų. Hetera kelis žingsnius paėjo medžiotojų link, tvirtai suspaudė durklus. Iškėlusi juos aukščiau, mestelėjo juos, bet neaukštai, pagaudama juos už aštrių galų. - " Nous protégeons ceux qui ne peuvent pas se protéger eux-mêmes", ar tai ne naujasis jūsų kodas? - kilstelėjo antakį. Piršteliais stipriai suspaudė durklų galus, pasirodė keli kraujo lašeliai, kurie lėtai nutekėjo merginos riešu. Kitsunė trumpam užsimerkė, ji jautėsi, lyg prarasdama kontrolę, jai atsimerkus, akys buvo praradusios oranžinę spalvą, tačiau jai pasipurčius jos vėl išryškėjo. Nagi, visa laiką negali šioji lapė būti stipri ir susikoncentruoti tik Heteros laikymą ramioje vietoje. Vos tik pamiršus, kad šiuo kūnų ji dalijasi su jo savininke, ji bando sugrįžti. Nieko nuostabaus, Hetera nepasiduota be kovos, kaip ir ši kitsunė. - tai kaip darysim? Gražiuoji? - kilstelėjo antakį kreipdamasi į medžiotojus.

Faktas, jog Derek niekuomet nebuvo vienas iš tų vyrukų, kuriems besalygiškai rūpėjo aplinkiniai žmonės, veikiau atvirkščiai, Hale visuomet ieškodavo būdų kaip pačiam išlikti sveikam. Žinia, apie vieną iš paklydusių kitsunių, veikiausiai nė nebūtų šio sujaudinusi, jeigu ne faktas, kad pavojus kilo visam miestui. Miestui, kuriame jis gimė ir užaugo, o pats vilkolakis tikrai nejuto jokio noro išsikraustyti, o tuo labiau palikti visą, daug metų kurtą, gyvenimą užnugaryje. Kiek nepatenkintas, tačiau vis dėl to, nedvejodamas, kapinėse vaikinas atsidūrė per geras dešimt minučių, pakelyje dar spėjęs virsti vilku ir, veikiausiai, pirmą kartą apsidžiaugtu tuo, kad evolicionavo, o vilkiškas kūnas dabar buvo stambaus, grėsmingai atrodančio žvėries. Galbūt kiek keista, tačiau pats Derekas visai neskubėjo, bent jau iki tol, kol tolumoje išgirdo sambrūzdį, o visi žvėriški instinktai suveikė. Vos keli didesni šuoliai ir tvirtas, raumeningas tamsaus vilko kūnas atsidūrė prie pat Allison, pritūpęs ir iššiepęs dantis, lyg ketintų pulti, nei akimirkai nenuleisdamas žydrų akių nuo smulkios figūros priešakyje.

Merginos dėmesį patraukė šalia Alison atsiradęs vilkas. Kilstelėjusi antakį išsišiepė. - atsivedėt šuniuką. - erzinančiu balseliu šnekėjo, kaip maži vaikai pamatę miela šuniuką. - kaip miela. - merginos veidelis šiek tiek susiraukė. Jai buvo užtekę ir to, jog du medžiotojai pastojo jai kelią. Ji nužvelgė juoda it varnas vilką, kurio mergina visiškai nepažinojo, net Heteros prisiminimuose šito nėra. - gal turėsime dar kažkokių svečių apie kuriuos man derėtu žinoti? - kilstelėjo antakį ir gyliai įkvėpė oro. Kuo daugiau čia žmonių pasirodys, tuo Heterai blogiau, viena nesusidoros su visais, o oniai jos iš visų pusių neapgins. Žinoma, mergina to ir tikėjosi, jog lengva nebus, jai tikrai kažkas turėjo pastoti kelią, kaip visada.
(( Sry už trumpa postą, bet dabar rašome jau iš eilės :D Thomas, Allison, Derek ir Heather ))

Buvo keista, gal net baugu stovėti prieš Heather. Vaikinas apie kitsunes žinojo menkai, tiesa ir tai daugiausia iš pačios merginos pasakojimų, mat ji labai didžiavosi savo pusseserės sugebėjimais. Negausios žinios ir daugybė veiksmų pasirinkimų dabar blaškė jauną medžiotoją - įprastai pastarasis žinojo žingsnį po žingsnio ką daryti, tačiau dabar gavus leidimą visiškai improvizuoti stovėjo pasimetęs, tačiau iš visų jėgų stengdamasis to sumišimo neparodyti. Juk dvasiai to ir reikėjo - baimės, skausmo ir chaoso. Ar bent jau kažko panašaus. Stipriau vienoje rankoje suspaudęs arbaletą, kita Thomas siekė vienos iš Allison paruoštų strėlių su sidabriniu antgaliu. Visas Palvin kalbas praleido pro ausis, jam nerūpėjo nei jos sarkazmas, nei bauginimai ar kitokie būdai žodžiais palaužti vaikiną. Visgi dar nespėjus jam nė žodžio ištarti šalia pasirodė pusseserė, o po dar kelių akimirkų ir juodas vilkas. Šaunu, Prancūzijoje to tikrai nebūtų. Giliai įkvėpęs neįprastai šalto, keistai smirdinčio kapinių oro Argent pakėlė galvą į tamsiaplaukę merginą ir gūžtelėjo pečiais. -Galbūt ir sulauksime, mes mėgstame staigmenas,-atsainiai mestelėjo žvilgsnį į už horizonto jau besislepiantį paskutinį saulės spindulėlį. -Kodėl strėlės turėjo būti sidabrinės?-lyg savęs, lyg Allison paklausė, o tada pasisuko į šalimais stovinčią giminaitę. Juk veiksmas dar neprasidėjo, tai negi stovės lyg šoko ištiktas ir tylės, geriau pasitikslins.

Heterai pradėjus kalbėti apie Argentų kodeksą, Elison tik nusišypsojo. Ji iš tiesų buvo šio kodo sumanytoja, bet po kurio laiko mergina suprato, kad jis mažai skiriasi nuo jų senojo, ne nuo Džerardo, kurio tikslas tėra pusiau perpjauti kūnai, o nuo senojo, tikrojo, iš kartos į kartą perduoto kodekso. Juk bandant apginti mylimus žmones, kartais tenka nužudyti kitus žmones, ypač Bykon Hilse.
-Niekas netrukdo mums grįžti prie senojo, nous chassons ceux qui nous chassent, jei tau jau taip patinka prancūzų kalba.
Pamačius Dereko pasirodomąjį atėjimą medžiotoja akimirkai užvertė akis. Ji akimirksniu atpažino, koks čia vilkas, juk pilnai transformavusių vilkų šiame miestelyje yra vienetai, o dar noras kiek pasirodyti buvo tipinė Dereko savybė. Tiesa, Prancūzijoje to nebūtų, bet Tomas tikriausiai dar pilnai nesuprato vieno dalyko, kurį pačiai Elison tikrai užtruko laiko suprasti - yra kur kas didesnis blogis už vilkolakius, ypač gyvenant čia. Na taip, šis Heilas yra pridirbęs Argentų šeimynai, bet juk jo šeima buvo sudeginta gyvas dėl Keitės kaltės. Galima sakyti - lygybė. Kai jos pusbrolis užklausė apie strėles, mergina atsargiai iš kišenės ištraukė tabletę, pripildyta šermukšnio pelenų, tokią tabletę, kokia kadaise Skotas kvailino Elison senelį. Dytono kerpė nebuvo lengvai gaunamas dalykas, tad medžiotoja tikėjosi, kad šermukšnio pelenai bent kiek susilpnins lapę. - Sidabras nužudys jos demonus, kurie čia atvyks nusileidus saulei. Bet geriau jų nesulaukti,- pasakiusi šiuos žodžius Elison greitai žengė į priekį, ir trenkdama Heterai pabandė sugrūsti tą tabletę jos gerklėn.

Derekas laukė. Kiekvienas tvirto vilko raumuo buvo įsitempęs, pasiruošęs pulti bet kurią akimirką, jam tiesiog reikėjo tinkamo ženklo. Taip, galbūt Hale dažnai ir pasirodydavo kaip impulsyvus, nepaklusnus bei savotiškai žiaurus, šis vis tiek nepuldavo be tikslo. Kolkas netoliese esanti mergina nepadarė nieko per daug kvailo, tačiau vilkas buvo įsitikinęs, jog šiai žengus bent menkiausią žingsnį artyn, jis nesusilaikys. Jau dabar, vos pastebėjus tą kitsunę, žydrų akių žvilgsnis nei akimirkai nenukrypo tolyn, atidžiai tyrinėjo kiekvieną judesį, o aštri klausa klausėsi kiekvieno jos tariamo žodžio, jis negalėjo praleisti nieko. Atidžiai susitelkęs ties mergina, vyras nė negalvojo apie šalia stovinčią Allison, ar kitoje jo pusėje esantį nepažįstamąjį, žydrų akių savininkas pagaliau turėjo vienareikšmišką tikslą. Jaunajai Argent ėmus judėti, pats Hale nestovėjo vietoje - iššiepęs nasrus, primerkęs akis, kone prisispaudęs prie žemės ir vis dar atidžiai tyrinėdamas kiekvieną moters judesį, Derekas neatsiliko nei per žingsnį, lyg bet kurią akimirką būtų pasiruošęs užstoti medžiotoją.

Vos tik Alison žengė pirmąjį žingsnį, Hetera paleido durklus į savo odinių kelnių dėklus , greitu judesiu sugriebė merginai už abiejų rankų ir persuko viena ranka ratu, persukdama ir pačią merginą, pervertė ją ant žemės ir kita ranka išsitraukė durklą prispausdama jai prie gerklės. Kaip žinome, visos kitsunės moka tam tikrus kovų menus. Kėlėnu užspaudė jos kojas, kad mažiau spurdytusi Vos tik Hetera pasuko žvilgsnį į du likusiu kvailelius, ant jų nukrito tamsus šešėlis, tai buvo onių akimirka, kai jie turėjo atsirasti. Taip ir buvo. Priešais Heterą iš šešėlių išlindo du onei su kardais rankose. Jie iš karto atsistojo kovos pozoje stipriai suspausdami savo ginklą. Merginos akys sublyksėjo oranžinę spalvą, o lūpų kampučiai patys kilo. - pradedame žaidimą. - oniai pajudėjo į priekį Thomo ir Dereko link, tarp pirštų sukiodami savo kardus. Abudu oniai priešais jų veidą ištiesė savo kardus. - vis dar galite pasiduoti. - suriko Heterą ir greitai atsisuko į Alison, kurią vis dar labai tvirtai laikė prispaudusi prie žemės. Hetera lėtai pasilenkė prie Alison ausies. - jūs manęs nesustabdysite. Niekas nesustabdys. - sušnabždėjo jai į ausį ir kilstelėjo lūpų kampučius į viršų.

Išgirdęs pusseserės paaiškinimą Thomas tiesiog linktelėjo galva ir vėl susikoncentravo į priešais, vos už kelių metrų stovinčią merginą, kurios kūną užvaldė nieko gero nelinkinti kitsune. Galvoje sukosi daugybė preliminarių scenarijų, kaip ir ką galėtų daryti toliau, tačiau šaltas protas liepė atsisakyti senų įpročių ir veikti netikėtai, ypač tokioje nesuspėjamoje situacijoje. Staiga Allison pajudėjus iš vietos, vaikinas norėjo bėgti kartu, jai padėti, tačiau tamsa jau buvo apgaubusi visas kapines. Buvo per vėlu. Pusseserė jau gulėjo prispausta prie žemės, o į patį vaikiną ir vilką buvo nukreipti lyg iš niekur atsiradusių onių kardai. Kiek primerkęs akis, kad geriau matytų, Argent pažvelgė į Hale, ar bent jau taip manė jis, kad Hale, o tada staigiu piršto judesiu nuspaudęs gaiduką paleido strėlę, kuri greitai praskriejo pro priešais stovintį tamsos karį, tačiau jo nesunaikino, mat tebuvo truputį pasidabruota. Visgi tai suteikė vaikinui laiko pasprukti nuo jo aštraus kardo ašmenų. Mintyse padėkojęs Dievui, Alachui ar paprasčiausiam likimui, Tomas greitai užtaisė arbaletą. Padėti vilkui nebuvo būtina, juk jis galėjo paprasčiausiai sugyti ir pats save apsiginti. Greitai pasisukęs į Heather, jis pasileido Allison link, tikėdamasis, jog ta pakvaišusi lapė nespės perpjauti jai gerklės.

Girdėdama Heteros žodžius, tyliai tariamus Elison į ausį merginą suėmė pyktis. Istorija kartojosi, ir nors praeitą kartą baigėsi gerai, bet šiai medžiotojai baltoj ligoninės palatoj teko praleisti ne mėnesį ir ne du. Pamačiusi, kad tamsa jau užliejo kapines mergina suprato, kad jau tikriausiai lapė bus atsiuntųsi savo karius, tad gulėti visai nėra laiko. Elison nusiraminus ir vėl pradėjus mąstyti šaltu protu, kaip ji buvo mokinama tėvų per medžiotojos apmokymus, atsakė Heterai:
-Kartą pergudravom lapę, padarysim tai vėl. Ne tą kompaniją pasirinkai.
Taip, kitsunės mokėjo kovos menus, bet visgi Heteros kūnas buvo gana silpnas, netreniruotas, kas automatiškai suteikė šiokį tokį pranašumą Elison. Medžiotoja viską padarė greitai, kaip tikra Argentė, su savo galva trenkė į galvą kitsunei ir pasinaudojus ta trumpa sutrikimo akimirka trenkė alkūne Heterai į pilvą, kad galėtų išsivaduoti iš šios gniaužtų. Greitai sugraibiusi savo lanką, kuris gulėjo nukritęs už žingsnio ji sugraibė sidarbinę strėlę ir smeigė šią į Heteros koją. Sidabras tikrai nebuvo pats geriausias metalas ginklams, jis buvo brangus ir per minkštas, Elison tas strėles pasiėmė tik dėl onių, bet Heteros atveju jos irgi tiko, mat dabar medžiotoja bent buvo tikra, kad nesužalos merginos kūno neišgydomai.

Thomo strėlei peršovus onį kiauriai, jis palenkė galvą pasižiūrėti ir, net nepastebėjo, kaip jis pradėjo sprukti. Demonas pasileido paskui medžiotoją, kuris jau buvo pusiaukelėj link kitsunės, jis pagriebė jį už pakarpos ir atbulom pervertė jį ant žemės, susmeigė savo kardą vaikinui prie peties esantį rūbų kraščiuką, žinoma truputi ir įpjovė į petį.
Onis stovintis priešais Dereką susmeigė kardą netoli vilko letenos, bet nepataikė. Klišumas ar planavimas?
Heteros kūnas tikrai nebuvo ištreniruotas kovų menams, jis buvo gležnas ir labai silpnas, vienintelis jos pranašumas tai buvo greitis. Gavusi smūgį į galvą, mergina suraukė veidą ir trumpam apleido savo sargybą (nežinojau kaip parašyti *laughs*), susirietusi už pilvo Hetera krito į šoną. Heteros kūnas tikrai nebuvo tam treniruotas, taip pat kaip ir prie gijimo nebuvo pripratęs. Pajutusi susmeigta strėlę, mergina gyliai įkvėpė oro, o jos akys trumpam pasikeitė į natūralia žalsva spalvą. - skausmas.. - sumurmėjo sau panosei viduje įstrigusi Heterą, tačiau nespėjus jai nieko daugiau pasakyti jos akių spalva vėl pasikeitė į ryškiai oranžinę. Sukandusi dantis mergina išsitraukė iš kojos strėlę ir numetė ją į šalį. Pakilusi ji čiupo Alison už rankos ir užlaužė už nugaros. - aš ne ta pati lapė. - pasakė jai į ausį per sukąstu dantis, koja greitai užkliudė josios ir kita ranka užspaudė jai galvą, kad greičiau kristu ant žemės. Apsižergdama atsisėdo jai ant nugaros ir pasilenkusi užčiuopė durklą, kuris jai iškrito nukrentant į šoną. Pasilenkė jai prie ausies. - tavo eilė. - pyktu balsu pasakė ir atsitraukusi susmeigė durklą jai į dešinįjį petį.

Žinoma, tamsos demonas nesitikėjo vilko tokio puolimo, nors jis nelabai ir žalojo jį. Kaip maža šunėką sugriebė už pakarpos į sviedė toliau nuo savęs į artimiausia medį. Tvirtai suspaudęs kardą pajudėjo juodo vilko link, sustojo, kai jis vis dar gulėjo. Oniui nebuvo gaila vilko gyvybes tad užsimojo kardu ir jau ruošėsi kirsti jį pusiau.

Staigus truktelėjimas atgal ir Thomas jau gulėjo perblokštas ant žemės. Skausmas. Baisus skausmas pervėrė dešinįjį vaikino petį, kuris nors ir nesmarkiai įpjautas, pradėjo kraujuoti, tarsi tai būtų didžiausia šautinė žaizda. Sukandęs dantis, jog nepradėtų rėkti iš skausmo, vaikinas viena ranka stipriau suspaudė arbaletą, o kita uždengė perrėžtą petį. Žvelgdamas į onį, jis kiek primerkė akis. Atrodė išeities iš padėties nebebuvo, jis buvo įstrigęs šioje beviltiškoje situacijoje. Drebančia ranka Argent tvirtai suspaudė arbaletą ir užčiuopęs gaiduką nutaikė į onį. Tik ne į tą, kuris laikė jį prie žemės, o į tą, kuris buvo pasiruošęs kirsti vilką pusiau. Strėlė greitai pasileido padaro link, tačiau ar jį sunaikino vaikinas nebepamatė, mat pasuko galvą į šoną, į pusseserę, kuriai į petį dabar buvo suvarytas durklas.

Pajutusi žvėrišką skausmą dešiniajame petyje Elison pajuto, kaip jos skruostu nutekėjo ašara. Šaltas metalas perkirto kelis merginos raumenis bei pažeidė kelis nemenkus nervus, taip sukurdamas sunkiai pakenčiamą skausmą. Bet medžiotoja žinojo, kad gulėjimas stipriai sukandus dantis negelbės tokioje situacijoje. Merginai reikėjo, kad kūnas išskirtų kuo daugiau adrenalino, tada ji galėtų dar kurį laiką pakovoti. Lengviausia nukreipti save jai buvo į pyktį, visą sąmonę apimantį pyktį lapėms. Toms, savęs nevaldančioms japoniškoms dvasioms, kurios atrodo mokėjo tik vieną dalyką - kelti sumaištį ir skausmą aplink save. Jos buvo kur kas didesnis blogis už vilkus. Po mažu pradedant virti kraujui Elison sugebėjo kiek primiršti skausmą. Laisva ranka mergina sugraibaliojo ginklą, užkištą už diržo, kurio ši lapė būdama ne tokia ir gudri nesugalvojo ištraukti. Greitai prirėmusi pistoletą prie Heteros tikriausiai pilvo ir paleido kulką. Na, Argentė tikėjosi nesužeisti lapės mirtinai, bet medžiotojai jau nelabai buvo gaila Heteros, pyktis apėmęs ją buvo kur kas stipresnis už gailestį, tūnantį dabar labai giliai merginoje. Be to Elis žinojo, kad lapės turi gebėjimą sugyti, tad kol nenunešė Heterai galvos, tol ši tikriausiai liks gyva. Sugebėjusi vėl ištrūkti iš Heteros gniaužtų, medžiotoja vėl susigraibė savo lanką su strėle. Iš pradžių ji galvojo šauti į onį, kuris ruošėsi nugalabyti Dereką, bet tada pamatė, kad jos pusbrolis aplenkė ją paleisdamas sidabrinę strėlę ir sunaikindamas Dereką persiokiojųsį juodąjį karį. Įdėjusi paskutinę ar prieš paskutinę savo strėlę į lanką bei atsiklaupusi ant kelių (nes energijos atsistoti nepakako), dešine ranka suėmusi lanko rėmą, o kaire įtempusi strėlę, nutaikė šią į onį.
-Nous protégeons ceux qui ne peuvent pas se protéger eux-mêmes,- murmėdama šiuos žodžius ji bandė laikydama kitoj rankoj nei įprastai, nes su dešine ji tikrai nebūtų įtempusi strėlės, mat merginai buvo sunku ir rėmą su ja išlaikyti, nusiraminti bei kuo tiksliau nusitaikyti, ir šovė į onį. Prašovė. Stebėtinai nedaug trūko iki tikslo, bet Elison prašovė. Pajutusi nesėkmės skonį medžiotoją vėl apėmė amą atimantis skausmas ir lankas, kurio ji nebesugebėjo išlaikyti iškrito jai iš rankų. Elison pamanė, kad gali iš tikro per šią kovą mirti.

Tamsos karys, net nespėjo pabaigti savo mosto, kadangi į jo kūną įstrigo strėlė su sidabriniu galiuku. Jis staigiai išnyko, ne trupučio nesužeisdamas Heilą, tačiau antrajam oniui toks medžiotojo poelgis visiškai nepatiko. Su koją tvirčiau prispaudė Thomą prie žemės, spustelėdamas labiau link peties pusės, tarp pirštų vieną karta apsuko savo kardą ir smeigė vaikinui į pilvo šoną. Demonas pajuto, kaip pro šoną praskriejo strėlė, ištraukęs kardą paliko gulinti medžiotoją ant žemės, o pats pajudėjo Alison link.
Hetera greitai vėl atsidūrė ant žemės, bet šį kartą su kulką jo pilve. Turbūt visos kapinės išgirdo jos riksmą iš skausmo. Ji viena ranka buvo atsirėmusi į žemę, o kitą tvirtai prispaudė savo pilvą. Heth tvirtai užmerkė akis ir sučiaupė lūpas, skausmas buvo tikrai stiprus, bet turbūt tai tik buvo į naudą, nuo tokio skausmo kitsunė trumpam prarado valdžią. Tamsiaplaukė greitai atmerkė savo akis, jos buvo žalsvos, tokios kokios ir turėtų būti. - Alison.. - pro sukąstus dantis kreipėsi į medžiotoją, kuri suklupusi jau buvo iššovusi strėlę į onį. Heteros kūnas lėtai gijo, bet skausmas silpnėjo. Girdėjosi dažnas merginos kvėpavimas. - Alison, tai skausmas. - suraukusi kaktą tvirtai spaudė savo žaizdą, ji jautė, kad tuoj vėl papras savo kūno kontrolę, tad turėjo pasakyti viską greitai. - pasakyk jiems, kad skausmas pa.. - merginos akys pakeitė spalvą, jos vėl buvo oranžinės, tai reiškė, jog Heterą vėl dingo. Galvoje sukosi tik vienas klausimas, ar medžiotoja suprato ką ji turėjo omenyje. Kitsunė lėtai pakilo ir atleido savo žaizdą, kuri jau baiginėjo gyti. Jos veidas buvo pasipiktinęs Alison poelgiu. Jau dabar demonas buvo atėjęs prie medžiotojos ir sugriebė jai už rankų, kurias užlaužė už nugaros, prie kaklo prirėmė kardą. Hetera susirinko savo durklus ir eidama link Alison suko juos ratu tarp pirštų, juos kvėpavimas vis dar buvo labai gilus, o įniršis matėsi iš toli. - aš tavęs nežudysiu. - ramiu balsu šnekėjo. - aš nužudysiu visus, kuriuos tu myli. - medžiotoją ir kitsunę skyrė vos porą centimetrų. Stipriai suspaudė savo durklus ir vieną smeigė merginai į dešinąją koją, Heteros dantys buvo tvirtai suspausti, o smeigė tol, kol nebegalėjo jo gyliau sukišti. Greita pasuko žvilgsnį link vilko ir metė savo durklą tiesiai į jį, kažkur pataikė, bet Heterą jau į tai nebekreipė dėmesio. Jai svarbiausia dabar buvo, kad niekas jos nesektu ir netrukdytu planams. Hetera sugriebė Alison už plaukų, kad gerai matytų jos akis. - tu silpna. - išrėžusi šiuos žodžius pro dantis onis paleido kristi merginai ant žemės. Praeidama pro merginos kūną ji užminė su aukštakulniais tiesiai ant jos riešo ir stipriai patraiškė, nereikia net vilkolakiui būti, kad išgirstum tuos trupančius kaulus. Heteros kūnas buvo vėl įsitempęs, nes Heilas buvo sveikas, ji žvilgsniu oniui parodė susitvarkyti su vilku, o pati susirinkusi savo daiktus leidosi bėgti. Pasisukęs demonas pasileido bėgti link vilko, kurį jis jau ruošėsi nugalabyti.